Dabar taip nebeatrodo. Vienas iš ženklų – gausėjantys balsai, reikalaujantys, jog Ukraina turi kai ko išsižadėti, kad sustabdytų karą. Italijos „taikos planas“ nebus paskutinis toks mėginimas. „Kodėl neatidavus Rusijai Komo ežero?“ – Odesoje klausia Hana Šelest.
Dar vienas ženklas – kai kurių Europos šalių (ir vėl Italijos, taip pat Austrijos ir, kas nestebina, Vengrijos) karštligiškos pastangos užsitikrinti rusiškų energijos išteklių tiekimą. Ir neužmirškime Vokietijos solipsistinio, nebrandaus filosofavimo: „Ar smurtas gali būti įveiktas smurtu?“
Visgi didžiausią nerimą kelia didėjanti glebumas prieš ateinantį mėnesį Madride vyksiantį NATO viršūnių susitikimą. Dar prieš kelias savaites atrodė aišku, kad Aljansas ketina pakeisti savo požiūrį dėl fronto linijos Baltijos šalyse. Senoji priešakinių pajėgų strategija, paremta pastiprinimo planais ir užmojais išvaduoti bet kokias Rusijos agresorių laikinai užimtas teritorijas, akivaizdžiai pasenusi. Vladimiras Putinas parodė, jog yra linkęs į beatodairiškus karinius sprendimus. Rusijos elgesys su okupuotomis teritorijomis ir gyventojais reiškia, kad Baltijos šalys nenorės sutikti, kad bent vieną žemės pėdą ar bent vieną gyvybę ištiktų toks likimas.
Estijos, Latvijos ir Lietuvos reali gynyba yra labai svarbi. Jos pagrindą turėtų sudaryti didelis skaičius karių iš kitų NATO šalių; jie turėtų būti čia laikomi nuolat arba (kas yra priimtiniau) nuolat rotuojami. Jiems reikės didelių degalų, šaudmenų ir atsarginių dalių atsargų. Dabartinis oro policijos režimas turėtų būti pakeistas tikra oro erdvės gynyba, įskaitant brangius ginklus, kurių Estija, Latvija ir Lietuva negali įpirkti vienos.
Visa tai yra padaroma, tik reikės pinigų ir politinės valios. Kas nors turi parūpinti karių. Kas nors turi sumokėti. Kam nors reikės prastumti sprendimą. Tas „kas nors“ paprastai būna Jungtinės Valstijos. Europiečiai tuo kliovėsi dešimtmečius. Tačiau veltėdžiauti – pavojinga. Trumpuoju laikotarpiu tai tampa amerikiečių kantrybės išbandymu ir gali sukelti katastrofą, jeigu politiniai prioritetai Vašingtone pasikeistų.
Kitas rūpestis Baltijos šalyse kyla dėl priešingos priežasties – kad JAV vaidmuo bus ne per didelis, o per mažas. Jeigu Švedija ir Suomija įstos į NATO, kodėl nepalikus regioninės gynybos šioms šalims? Žinant, kokia didelė yra Lenkija ir kokios turtingos yra Šiaurės šalys, JAV (ir JK) vaidmuo neabejotinai galėtų smarkiai sumažėti.
Juo mažiau žinome apie regioną, juo patrauklesnė gali atrodyti ši mintis. Tiesa, kad Švedija ir Suomija turi stiprias oro pajėgas. Šios šalys atliks gyvybiškai svarbų vaidmenį bet kokioje naujoje strategijoje Baltijos jūros regionui. Tačiau pažeidžiamiausias taškas regione yra Suvalkų–Alytaus koridorius – siaura teritorija, jungianti Lenkiją ir Lietuvą. Iš vienos pusės ji ribojasi su smarkiai militarizuota Kaliningrado sritimi, o iš kitos – su Kremliaus marionete Baltarusija. Tereikia nukirsti šį kaklą, ir Baltijos šalys paklius į rimtą bėdą. Apginti šią teritoriją keblu – tai darbas supervalstybei, pajėgiai prireikus eskaluoti padėtį. Šiuo tikslu JAV gali sutelkti panašiai mąstančių šalių „mažąją koaliciją“, bet vien šioms šalims atsakomybės perkelti negalima.
Kuo viskas baigsis Ukrainoje – vis dar neaišku. Vis dėlto bijau, kad jau akivaizdu, jog varžymosi tarp imperinės Rusijos ir vangių jos priešininkių Vakaruose tolesnis raundas vyks Baltijos regione. Šių grumtynių taisyklės rašomos dabar, riebiu šriftu – prašau, paduokit tiršto juodo rašalo.
E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.
