Prancūzijos prezidento užmojai ir vizija negali būti nuneigti. Jis vaizdingai kalbėjo apie NATO „smegenų mirtį“, pasisakė už „draugiškų santykių atkūrimą“ su Rusija ir reikalavo Europos Sąjungos aggiornamento, pavartojęs sunkiai išverčiamą itališką žodį, apytikriai reiškiantį „sušiandieninimą“. Jo vizija – Prancūzijos vadovaujama Europa, glaudžiai įsitraukusi į pasaulio reikalus (bet kokie lyginimai su Napoleonu būtų karštai atmetami: Prancūzija vestų pasitelkdama idėjų, o ne ginklų galią).
Jau seniai reikėjo, kad visa tai būtų tiesiai šviesiai išklota. NATO su baimingu virpuliu laukia būsimo viršūnių susitikimo – ir ne dėl savo priešininkų, o savo draugų galimų veiksmų. Viena bėda yra Turkijos flirtas su Rusija. Kita – Donaldo Trumpo ūmus būdas ir palaidas liežuvis. Amerikos prezidentui atsainiai nusprendus apleisti kurdų kovotojus Sirijos šiaurėje, kitiems sąjungininkams nugara perbėgo šiurpulys.
Aljanso būklė puiki – bet tik tol, kol ji nepatiria išbandymo. Europa nesugeba atremti Kinijos keliamo iššūkio. Ji išties gali, anot Macrono, prarasti gebėjimą valdyti savo likimą.
Jo klaida – ne analizė, o siūlomi sprendiniai. Jeigu NATO išklibusi – reikia ją stiprinti, o ne pulti. Prancūzijos vadovaujama Europos intervencinė iniciatyva nėra pakaitalas. Taip, ji sulaukė tiek Suomijos (ne NATO narės), tiek Estijos (superlojalios NATO narės) palaikymo. Vis dėlto jai stinga daugelio elementų – pradedant smogiamąja galia, žvalgyba ir logistika – reikalingų rimtai kovinei jėgai. Rimtos konfrontacijos su Rusija atveju Europai reikalingos Jungtinės Valstijos, kad būtų galima organizuoti bent kiek patikimą gynybą. Kad padėtis pasikeistų, reikėtų laiko, pinigų ir politinės valios, o ne vien pompastiškų pareiškimų iš Eliziejaus rūmų.
Panašiai niekas neginčytų pono Macrono išdėstytų ribotų Rusijos strateginių pasirinkimų: ji per silpna, kad išsiverstų viena, ir nenori būti Kinijos jaunesniąja partnere – taigi, ji pasmerkta taikytis prie Europos.
Tačiau kokios Europos? Kremlius sėkmingai žaidė „skaldyk ir valdyk“, įskaitant vėliausią laimėjimą, kai užsitikrino Vengrijos nepritarimą Magnitskio sankcijoms, taip pat paskatino Vokietiją nutiesti Baltijos jūroje antrąjį „Nord Stream“ vamzdyną. Jis rengia veiksmingas propagandos kampanijas ir kibernetines atakas – beje, ir prieš paties pono Macrono prezidento rinkimų kampaniją. Jis užtikrina, kad karas Ukrainoje tęstųsi.
Šie veiksmai nėra atskiri – jie yra dalis strategijos, kuria siekiama išardyti Europos solidarumą ir sukurti naujovišką Europą, kurioje Rusija galėtų naudotis savo svoriu sudarinėdama dvišales sutartis. Ponas Macronas tai ignoruoja.
Prancūzijos lyderį galima kritikuoti dėl pasirinktų žodžių, bet iš tikrųjų svarbūs yra veiksmai.
NATO turi ilgą neatliktų darbų sąrašą įvairiausiose srityse, pradedant nuo kariuomenės mobilumo (kai tenka perkėlinėti karius ir techniką naudojantis infrastruktūra, daugeliu atvejų pasižyminčia ribotu pralaidumu), siekiant pagerinti tarpusavio sąveiką. Kai kuriais atžvilgiais glaudesnis Europos gynybos bendradarbiavimas, vienas pagrindinių E. Macrono prioritetų, galėtų duoti realios naudos. Šiomis temomis jau ne vienus metus daug kalbėta, bet rezultatai – menki.
Europai iš tikrųjų stinga lyderystės. Italija, Vokietija, Ispanija, Lenkija ir Britanija – dėl skirtingų priežasčių – šiuo metu yra pasiekusios naujas savo politinės įtakos žemumas. Naujoji Europos Komisija dar nepradėjo darbo. Jungtinės Valstijos, kurių ankstesnės administracijos mandagiai arba mažiau mandagiai būtų priminusios Prancūzijos lyderiui jo vietą didesnėje schemoje, taip pat yra apimtos vidaus negandų. Neverta kritikuoti pono Macrono, kad jis mėgaujasi būdamas dėmesio centre. Vis dėlto mėginimas pritraukti dėmesį negali pakeisti valstybinio mąstymo.
