Sakyti sąmoningą melą, nuoširdžiai juo tikint, pamiršti bet kurį nepatogų faktą, paskui, kai vėl prireiks, ištraukti jį iš užmaršties ir vėl naudotis juo tiek, kiek būtina, neigti objektyvios realybės egzistavimą ir drauge atsižvelgti į tą paties neigiamą realybę. Net vartojant žodį „dvejamintė“ reikia remtis „dvejaminte“. Mat ištardamas šį žodį, vis dėl to pripažįsti, jog kišiesi į realybę, o pasirėmęs šviežiu „dvejamintės“ aktu, šį suvokimą ištrini, ir taip be galo – melui visada vienu žingsniu pralenkiant teisybę.
[George Orwell, 1984-ieji]
„Pats muša, pats ir rėkia“ arba „tepa tuo, kuo pats smirda“ Šie lietuvių liaudies priežodžiai atmintyje iškyla kaskart, klausantis Seimo nario Žilvino Šilgalio išvedžiojimų apie Azartinių lošimų įstatymo tobulinimą. Keista matyti, kaip parlamentaras, daugybę kartų „torpedavęs“ iniciatyvas iš esmės sutvarkyti azartinių lošimų rinką, bando dėtis nuosekliu bei sąžiningu įstatymų leidėju ir skambina pavojaus varpais dėl tariamos verslo struktūrų įtakos politikams. Čia vertėtų pasiteirauti – ar tik ne pats Ž. Šilgalis turėtų paaiškinti įtarimus, kurių nevengia mesti kitiems kolegoms, ir ar tik ne iš už jo paties pečių kyšo užsienyje registruotų lošimų bendrovių ausys?
Bet pakalbėkime apie viską iš eilės.
Tiek politikai, tiek lošimų verslo dalyviai sutinka, kad dar 2001 m. priimtą Azartinių lošimų įstatymą būtina tobulinti. Naujosios technologijos, galimybė lošti internetu, išplitę video loterijų terminalai, kurių veikla šiuo metu visiškai nereglamentuojama, ir kitos aplinkybės skatina įstatymą pritaikyti prie šiandieninių gyvenimo realijų.
2009-01-20 Seimo narys Mantas Adomėnas įregistravo Azartinių lošimų įstatymo papildymo nauju 3(1) straipsniu įstatymo projektą XIP-254 (toliau – „įstatymo projektas Nr. XIP-254), kuriame buvo nurodyti įpareigojimai Vyriausybei (1) parengti bei patvirtinti Azartinių lošimų reguliavimo koncepciją; (2) patvirtinti sveikatos, socialinės, kriminogeninės, ekonominės finansinės būklės azartinių lošimų rinkoje audito metodiką, atlikimo ir įgyvendinimo tvarką; (3) atlikti sveikatos, socialinės, kriminogeninės, ekonominės finansinės būklės azartinių lošimų rinkoje auditą, viešai paskelbia išvadas, pateikia Vyriausybei išvadų įgyvendinimo tvarką; (4) pateikti Azartinių lošimų įstatymo naujos redakcijos ir susijusių teisės aktų pakeitimų ir papildymų projektus. Įstatymo projekto Nr. XIP-254 aiškinamajame rašte buvo nurodyta, kad iki šiol nei Seimas, nei Vyriausybė nėra patvirtinę azartinių lošimų reguliavimo viešosios politikos krypčių. Daugiau negu šešerius metus lošimų verslas vystėsi laisvos konkurencijos sąlygomis, nesaistomas jokių teisinių kriterijų, išskyrus lošimų organizatoriaus atitikimo licencijuojamos veiklos sąlygoms. Azartinių lošimų plėtrai vykstant nereguliuojamomis sąlygomis, kasmet daugėja azartinių lošimų organizavimo vietų, todėl stiprėja grėsmė, kad nebus tinkamai valdoma lošimų keliama socialinė rizika. 2009-02-05 Seimas pritarė įstatymo projekto Nr. XIP-254 pateikimui. Pritardamas įstatymo projekto Nr. XIP-254 tikslams, 2009-09-28 Ministro Pirmininkas savo 2009 m. rugsėjo 28 d. potvarkiu Nr. 425 sudarė darbo grupę, kurią įpareigojo iki 2009 m. gruodžio 1 d. pateikti Vyriausybei Azartinių lošimų įstatymo pakeitimo įstatymo projektą. 2009-11-18 Vyriausybė nutarimu Nr. 152 pasiūlė Seimui nesvarstyti įstatymo projekto Nr. XIP-254, atsižvelgdama į tai, kad Ministro Pirmininko 2009 m. rugsėjo 28 d. potvarkiu Nr. 425 buvo sudaryta darbo grupė (toliau – „Ministro Pirmininko darbo grupė“), kuri turėjo parengti ir pateikti Vyriausybei Azartinių lošimų įstatymo pakeitimo įstatymo projektą. Šiuo projektu buvo numatoma spręsti iš esmės tuos pačius klausimus, kaip ir įstatymo projekte Nr. XIP-254, t.y. nuosekliai reglamentuoti valstybės lošimų politikos tikslus, kontrolės principus ir jų įgyvendinimo priemones. Į šios darbo grupės sudėtį įėjo Finansų ministerijos viceministras R.Kriščiūnas, Finansų ministerijos specialistai, VLPK pirmininkas Edmundas Tiesnesis, Vilniaus Universiteto profesorius A.Dobryninas, Lietuvos Vyskupų Konferencijos atstovas, visų lošimų verslo asociacijų atstovai, sudarant prielaidas organizuoti platų, viešą ir atvirą konsultacinį procesą suformuoti azartinių lošimų viešosios politikos principus, o taip pat išdiskutuoti bei parengti Azartinių lošimų įstatymo naujos redakcijos pagrindines nuostatas.
2009-12-02 Seimo Biudžeto ir finansų komitetas (toliau – „SBFK“) pritarė išvadai Nr. 109-P-69 (jos rengėjas buvo Seimo narys Ž.Šilgalis) atmesti įstatymo projektą Nr. XIP-254, atsižvelgdamas į motyvus, nurodytus 2009-11-18 Vyriausybė nutarimu Nr. 152, t.y. Ministro Pirmininko darbo grupė turėjo parengti naujos redakcijos Azartinių lošimų įstatymo projektą, kuris turėjo nuosekliai reglamentuoti valstybės lošimų politikos tikslus, kontrolės principus ir jų įgyvendinimo priemones, o taip pat sukurti azartinių lošimų reguliavimo koncepcijos parengimo teisines sąlygas, sveikatos, socialinės, kriminogeninės, ekonominės finansinės būklės azartinių lošimų rinkoje audito metodiką, atlikimo ir įgyvendinimo tvarką.
Keisčiausia yra tai, kad atmetęs įstatymo projekto Nr. XIP-254 dėl to, kad yra sudaryta Ministro Pirmininko darbo grupė, kuri buvo įpareigota parengti naujos redakcijos Azartinių lošimų įstatymo projektą, Seimo Biudžeto ir finansų komitetas (SFBK) 2009-12-09 posėdyje iš šios darbo grupės atėmė iniciatyvą rengti naujos redakcijos Azartinių lošimų įstatymo projektą, motyvuodamas tuo, kad šį projektą reikia parengti greičiau, o Finansų viceministro R.Kriščiūno, kuris dalyvavo tame posėdyje nurodytas šio projekto parengimo terminas - 2010-04-10 yra per ilgas terminas, dėl ko SFBK nusprendė suformuoti darbo grupę iš savo narių, o jos vadovu paskirti Seimo narį Ž.Šilgalį. To pasėkoje Ministro pirmininko suformuotos darbo grupės darbas nuėjo šuniui ant uodegos, o pati darbo grupė tų pačių metų gruodžio mėnesį buvo Ministro pirmininko potvarkiu buvo slapčia išformuota, jos nariams nepaaiškinant jos išformavimo priežasčių ir nepadėkojant už atliktą darbą. Nieko nuostabaus – juk pas mus taip įprasta.
Nieko nuostabaus, kad Azartinių lošimų įstatymo projektą pradėjo rengti šioje srityje jokios kompetencijos neturintys Seimo nariai, į pagalbą pasitelkę, kaip jie patys vadino, techninius darbuotojus – du VLPK administracijos darbuotojus. Šiai darbo grupei neprireikė nei valstybinių institucijų statistinių duomenų apie lošimų sektorių, nei lyginamųjų užsienio valstybių teisėkūros tyrimų, nei konsultacinių vizitų į geriausiojo reguliavimo užsienio valstybes, nei užsienio azartinių lošimų reguliavimų ekspertų patirties, nei susipažindinimų su lošimo organizavimo vietomis, nei viešųjų konsultacijų su lošimų sektoriaus atstovais, nei būtinybės išgryninti ir suformuoti azartinių lošimų viešosios politikos prioritetus. Juk valstybę, kaip sakė vienas iš socialistinės ideologijos patriarchų, gali valdyti ir melžėjai...
Kaip paaiškėjo vėliau, Seimo nario Ž.Šilgalio vadovaujama darbo grupė azartinių lošimų įstatymo projektą parengė tik 2011-08-23. Kaip Jums patinka? Iš pradžių sužlugdomas įstatymo projektas Nr. XIP-254 dėl to, kad yra sukurta Ministro pirmininko darbo grupė, kuriai pavesta įgyvendinti įstatymo projekto Nr. XIP-254 tikslus, po to sužlugdoma ir pati aukščiau nurodyta darbo grupė dėl to, kad jai pavestus tikslus ji ketina įgyvendinti pernelyg ilgais terminais, o po to neįvykdomas įsipareigojimas parengti naują Azartinių lošimų įstatymo projektą trumpesniais terminais. Žodžiu, nelieka nei įstatymo projekto Nr. XIP-254 tikslų sueuropinti lošimų reguliavimą, nei šiuos tikslus ketinusios įgyvendinti Ministro pirmininko sukurtos darbo grupės, nei terminų parengti sektoriui reikalingą lošimų įstatymo projektą. Regis, rytietiškas chaosas pagal užsienio bendrovių dūdelę šokantiems parlamentarams yra artimesnis. Juk drumzliname vandenyje plaukiojant gali gyvenasi sočiau.
Suvėlęs lošimų įstatymo rengimo procesą, Ž.Šilgalis suvėlė ir patį įstatymo projektą: jame atsirado eilė teisinių nuostatų, proteguojančių užsienio ir lengvatinėse mokestinėse zonose įsteigtų („ofšorinių) bendrovių interesus, nuostatų, atveriančių kelią Lietuvos rinkoje naudoti padėvėtą ir pasenusią lošimo įrangą, o taip pat nuostatų, kurios akivaizdžiai ir nepateisinamai užkrovė veikiančios bendrovėms nepakeliamą administracinę naštą, infantiliškai nutylint ar neatsakingai pamirštant, kad tas pats Ž.Šilgalis ir kiti Seimo Finansų ir biudžeto komiteto nariai 2008 metų gruodį lošimų atskiriems segmentams mokestinę naštą padidino 50 procentų. To pasėkoje biudžeto pajamos iš lošimų mokesčio ne tik nepadidėjo, o sumažėjo, šis verslas susitraukė 40 procentų, dirbančiųjų šiame sektoriuje sumažėjo 30 procentų. Regis, to Ž.Šilgaliui ir jo vadovaujamai grupei buvo ne gana.
Ž.Šilgalio vadovaujama darbo grupė gana ilgai niekur neskubėdama žaidė lošimų reguliavimo cirką, tampydama lošimų verslo organizatorių nervus. Argi neblogas būdas užsidirbti? Iš pradžių, jo vadovaujama darbo grupė nusprendė, kad lažybas ir totalizatorių reikėtų reguliuoti atskiru įstatymu, dėl ko buvo parengtas Lažybų ir totalizatoriaus įstatymo projektas Nr.XIP-2214. Pastarąjį Ž.Šilgalis puolė registruoti 2010-06-15, iškart po to, kai 2010-06-14 Seimo narys Jurgis Razma įregistravo Lažybų ir totalizatoriaus įstatymo projektą Nr. XIP-1605(2). Šis faktas, beje, sukėlė audringą Ž.Šilgalio reakciją, nes pasirodo jis tik vienas, jo supratimu, turėjo teisę kažką daryti šioje srityje. Argi ne juokinga? 2010-10-12 jis registruoja Lažybų ir totalizatoriaus įstatymo projektą Nr.XIP-2214(2), o 2011-08-24 jis šį projektą atsiima. 2011-02-14 savo vadovaujamos darbo grupės posėdyje, kuriame taip pat dalyvavo lošimų verslo asociacijų atstovai, jis pritarė tam, kad kiekvienas lošimų segmentas būtų sureguliuotas atskiru (specialiu) įstatymu (tai tuo metu atitiko jo interesus, nes jis (primename) gi buvo įregistravęs Lažybų ir totalizatoriaus įstatymo projektą Nr.XIP-2214(2)) ir pritardė, kad B kategorijos lošimų segmentas būtų sureguliuotas Riboto lošimo automatų įstatymo projektu. Pastarasis 2011-03-29 buvo įregistruotas kaip Riboto lošimo automatų įstatymo projektas Nr. XIP-2464(3). Tačiau, kai 2011-06-26 Seime buvo svarstomas šio projekto pateikimas, Ž.Šilgalis tam aršiausiai pasipriešino. Įdomu, kodėl? Gal todėl, kad šį įstatymo projektą parengė ir įregistravo ne jis?
Vėliau Ž.Šilgalis „apsisprendė“, kad visus lošimų segmentus turėtų reguliuoti vienas įstatymas, ko pasėkoje gimė jo parengtas Azartinių lošimų įstatymo projektas. Ž.Šilgalio darbo grupės parengtą Azartinių lošimų įstatymo projektą reikšmingai kritikavo visos lošimų verslo bendroves vienijančios asociacijos, kurios dėl įstatymo pataisų raštu kreipėsi į darbo grupės narius, Seimo Biudžeto ir finansų komitetą bei visas parlamentines frakcijas. Kreipimesi pabrėžta, jog Ž. Šilgalio parengtas projektas – ne kas kita kaip bandymas žlugdyti legaliai ir skaidriai veikiančias lošimų bendroves, o pataisomis proteguojami užsienio interneto lošimų įmonių interesai. Ekspertų skaičiavimu, priėmus minėtą projektą darbo netektų apie 600 lošimų rinkoje užimtų darbuotojų, būtų prarasta apie 90 mln. litų investicijų, o valstybės biudžeto pajamos iš lošimų ir loterijų sumažėtų perpus.
Galbūt Ž. Šilgalis ir projektą būtų parengęs greičiau, ir mažiau kritikos sulaukęs, jeigu visą dėmesį būtų skyręs įstatymo tobulinimui, o ne abejotinoms manipuliacijomis, kuriomis jis užsiėmė tiek iki minėtos darbo grupės sudarymo, tiek ir jai ėmus veikti. Štai 2009 m. spalį Ž. Šilgalis registruoja įstatymo projektą, kuriuo siekiama gerokai sugriežtinti veiklos sąlygas operatoriams, valdantiems riboto laimėjimo lošimų automatų salonus. Vėliau netikėtai Seimo narys pasiūlymą atsiima. Tačiau netrukus registruoja dar vieną projektą, kurį po kiek laiko taip pat atsiima. Tokie veiksmai tampa sistemiški: Ž. Šilgalis kelis kartus registruoja, o vėliau išregistruoja pataisas, kuriomis siekiama sugriežtinti azartinius lošimus organizuojančių bendrovių veiklos sąlygas.
Kas tai ‒ Seimo nario „praregėjimai“? O gal korumpuoti mėginimai daryti spaudimą lošimų verslu užsiimančioms įmonėms? Juk yra puikiai žinoma praktika, kada įstatymų leidybos iniciatyvos teisę turintys politikai pasiūlo verslui nepalankius įstatymų projektus vien tam, kad juos vėliau atsiimtų – tiesa, prieš tai privertus įmones sudaryti neskaidrius susitarimus, pavyzdžiui, paremti kurią nors politinę partiją ar su ja susijusius asmenis.
Seimo Antikorupcijos komisijos buvo paprašyta įvertinti, ar tokiuose Ž. Šilgalio veiksmuose nėra korupcijos apraiškų. Tenka tik apgailestauti, kad užuot pasirūpinęs, jog į šiuos klausimus būtų kuo greičiau atsakyta, Antikorupcijos komisijos pirmininkas Ligitas Kernagis be komisijos narių žinios ir pritarimo ima svaidytis viešais pareiškimais apie kitos Azartinių lošimų įstatymą tobulinusios darbo grupės narių veiklą.
Šią darbo grupę parlamentinių frakcijų iniciatyva sudarė Seimo valdyba, kai buvo galutinai įsitikinta Ž. Šilgalio vadovaujamos grupės neveiksnumu. Šio neveiksnumo faktą geriausiai iliustravo tai, kad Finansų ministerija, kuri dalyvavo Ž. Šilgalio vadovaujamos grupės darbe, praradusi viltį dėl Ž. Šilgalio rengto Azartinių lošimų įstatymo projekto perspektyvos, puolė gelbėti padėties, 2011-08-16 išsiųsdama derinti jos pačios ir Valstybinės lošimų priežiūros komisijos darbuotojų parengtą Azartinių lošimų įstatymo pakeitimo įstatymo projektą. Argi tai nėra iškalbinga? Tokių aplinkybių kontekste 2011-08-22 gimė kreipimasis į Seimo valdybą su prašymu sudaryti naują darbo grupę parengti azartinių lošimų reguliavimo politikos principus, o jų pagrindu naują Azartinių lošimų įstatymų projektą. Sužinojęs apie šias teisėkūros iniciatyvas, Ž. Šilgalis desperatiškai puolė gelbėti padėties 2011-08-23 dieną įregistruodamas savo vardu Azartinių lošimų įstatymo projektą.
2011 m. rugpjūtį Seimo valdybos sudaryta darbo grupė, kurios sudėtyje buvo įvairių Parlamento frakcijų atstovai, problemos sprendimo ėmėsi iš esmės. Įsigilinusi į azartinių lošimų rinką ir jos reguliavimą, įvertinusi užsienio šalių patirtį, diskutavusi su lošimų verslo ir visuomenės atstovais, grupė priėjo išvados, jog kone visos ligšiolinės lošimų teisėkūros iniciatyvos buvo nepagrįstos objektyviais duomenimis, atspindinčiais lošimų paplitimą visuomenėje ir jų keliamą riziką. Tačiau pasiūlę išskaidrinti lošimų reguliavimą ir priartinti jį prie europietiško modelio, darbo grupės nariai susidūrė su aršiu pasipriešinimu, kurio smaigalyje – ne kas kitas, kaip jau minėtas Seimo narys Ž. Šilgalis. Ragindamas visus „atsikvošėti ir grįžti prie normalios argumentais, o ne išskirtinai tik verslo interesais grįstos diskusijos“, šis politikas nuo pat 2009 m. nuosekliai mėgino diskredituoti bet kokias iniciatyvas tobulinti Azartinių lošimų įstatymą. Ypač aršiai jis užsipuolė darbo grupės parengtą projektą, vieną po kito skelbdamas užsakomuosius straipsnius žiniasklaidoje ir neracionaliai gąsdindamas visuomenę neva vis didėjančia grėsme prasilošti . Įdomu pastebėti, kad šiose publikacijos Ž. Šilgaliui dažnai antrina advokatas Kęstutis Kvainauskas – jo kontora atstovauja užsienyje registruotai lošimų bendrovei „Nordic Gaming Group“, kuri Lietuvoje valdo prekės ženklą „Triobet“. Būtent šios bendrovės interesus gynė advokatas Kvainauskas, kai jai buvo pareikštas ieškinys, reikalaujantis uždrausti jos neteisėtus veiksmus, susijusius su lažybų organizavimo paslaugų teikimu per interneto svetainę www.triobet.com Lietuvos Respublikoje esantiems asmenims, bet kokia forma ar būdu, įskaitant ir internetu. Vilniaus apygardos teismas 2011-12-21 sprendimu uždraudė bendrovei „Nordic Gaming Group“ teikti lažybų organizavimo paslaugas Lietuvos Respublikoje esantiems asmenims internetu per interneto svetainę www.triobet.com.
Ž. Šilgalis mėgsta kelti klausimus. Paklauskime ir jo paties – ar ši draugystė tėra sutapimas? Kiek skaidri paties parlamentaro, taip vaizdžiai kalbančio apie azartinių lošimų verslo drumzles, veikla? Kodėl pasakojama apie susirūpinimą nelegalių užsienio lošimų bendrovių veikla ir tuo pat metu stumiamos pataisos, kurios atveria kelią toms pačioms užsienio bendrovėms Lietuvoje rengti nuotolinius lošimus?
Visiškai pritariame ‒ reikėtų pradėti sveiką diskusiją apie vieno ar kito siūlomo azartinių lošimų rinkos reguliavimo modelio privalumus bei trūkumus. Tačiau kol kas tie patys diskutuoti kviečiantys asmenys apsiriboja gyventojų bauginimu, primityvių etikečių klijavimu ir kabinėjimusi prie konsultacinių vizitų finansavimo.
Verta priminti, jog Seimo valdybos sudarytos darbo grupės nariai, siekdami į Lietuvos teisinę bazę perkelti geriausią užsienio šalių praktiką, vyko į Didžiąją Britaniją, kur su Vyriausybės, reguliuojančių institucijų ir lošimų verslo asociacijų atstovais aptarė azartinių lošimų reguliavimą šioje šalyje. Didžioji Britanija – didžiausia Europoje mišri lošimų rinka, turinti gilias teisinio reguliavimo tradicijas ir, kitaip nei Lietuva, reguliariai atliekanti azartinių lošimų rinkos tyrimus. Joje yra bene didžiausias tarp Europos Sąjungos valstybių narių lošimo paplitimas, o tuo pačiu vienas iš mažiausių – probleminio lošimo skaičius, sudarantis 0,5 procento gyventojų.
Tačiau vertingas įžvalgas ir patirtį, kurias darbo grupė parsivežė iš šio konsultacinio vizito, įstatymo priešininkai bando sumenkinti priekaištaudami dėl kelionės finansavimo. Matyt, kelionių į užsienį naudingumą Ž. Šilgalis vertina vėlgi savo supratimo ribose. Ne paslaptis, kad grįžęs iš kelionės iš Pietų Korėjos Lietuvai reikšmingais atliekų utilizavimo klausimais, jis šią kelionę apibūdino kaip nenaudingą. Ar gi gali gauti naudos, kai važiuoji į konsultacinius vizitus pasilinksminimo tikslais?
Kas iš tikrųjų kliūva Ž. Šilgaliui – tai, kad politinės partijos prisidėjo prie jų deleguotų Seimo narių vizito ir siekio kuo geriau atlikti Parlamento valdybos pavestą užduotį? O gal tai, kad grupės darbo rezultatas, naujasis Azartinių lošimų įstatymas, iš esmės pakeistų padėtį Lietuvos rinkoje, tik ne taip, kaip galbūt norėtų kai kurios suinteresuotos struktūros?
Kažin, ar agresyvi Ž. Šilgalio retorika padės įtikinti, jog Lietuvoje nereikalingas įstatymas, pirmą kartą suformuluojantis lošimų reguliavimo politikos principus, aiškiai apibrėžiantis teisinę ir socialinę lošimų organizatorių atsakomybę prieš visuomenę, reglamentuojantis nuotolinius lošimus ir sudarantis sąlygas saugiai bei ribotai lošimų automatų bei lažybų verslo veiklai.
Įdomu yra ir tai, kad Ž.Šilgalio iniciatyva rugpjūčio mėn. 1 d. įvyko Antikorupcijos komisijos posėdis, kurio metu buvo svarstyta STT vertinimas (toliau – STT vertinimas) dėl Seimo Valdybos darbo grupės parengto Azartinių lošimų įstatymo projekto Nr. XIP-4393 (toliau - projektas Nr. XIP-4393). Šiame posėdyje Ž.Šilgalis aršiai kritikavo šį projektą, remdamasis STT išvada bei įvardindamas šį projektą niekam tikusiu. Seimo Antikorupcinė komisija priėmė sprendimą apjungti abu projektus – tiek Ž.Šilgalio darbo grupės, tiek Seimo Valdybos darbo grupės už pagrindą paimant Ž.Šilgalio darbo grupės projektą. Panagrinėkime atidžiau, ką gi išties svarstė Seimo Antikorupcinė komisija tam, kad suprastume jos sprendimo absurdiškumą.
Susipažinus su STT vertinimu, darytina neginčijama išvada, kad STT netinkamai įvykdė savo įstatyminę pareigą atlikti projekto Nr. XIP-4393 antikorupcinį vertinimą (taip, kaip jį apibrėžia Specialiųjų tyrimų tarnybos ir (ar) Korupcijos prevencijos įstatymai), ir kad ji, pateikdama STT vertinime nurodytus argumentus, daugeliu atveju peržengė savo kompetencijos ribas bei pažeidė jai įstatymų suteiktus įgaliojimus. Todėl turėtų būti keliamas šios įstaigos atsakingų pareigūnų atsakomybės klausimas, o taip pat atliktas teisinis tyrimas su tikslu išsiaiškinti, dėl kokių priežasčių ir (ar) tikslų STT vertinime suformuluoti argumentai, neturintys nieko bendro su jos kompetencija, kokiu siekta tikslų, ar STT vertinimo rengime bei pateikime nėra korupcinio pobūdžio apraiškų, ir kas konkrečiai iš STT pareigūnų turėtų prisiimti atsakomybę už tokio vertinimo parengimą. Tuo pačiu pabrėžtina, kad STT vertinime antikorupcinio pobūdžio pastabų dėl projekto Nr. XIP-4393 praktiškai nėra, dėl ko šis projektas korupcinių rizikų eliminavimo prasme vertintinas teigiamai.
Azartinių lošimų reguliavimas yra viešosios politikos sritis, priskirtina viešosios politikos formuotojų kompetencijai. Viešųjų interesų turinio nustatymas yra būtent jų prerogatyva. STT teisė formuoti viešąją politiką tais atvejais, kai nėra jokių grėsmių korupcijos atsiradimui, nesuteikta nei azartinių lošimų, nei kituose ekonomikos sektoriuose. Teisėsaugos institucijos (įskaitant ir STT) turėtų tik saugoti, ginti ir įgyvendinti viešuosius interesus įstatymų nustatyta tvarka. Priešingu atveju, gali iškilti pagrįstų abejonių dėl pačių teisėsaugos institucijų veiklos skaidrumo. Abejonės dėl STT veiklos skaidrumo kilo šiuo atveju vertinant STT vertinimą dėl projekto Nr. XIP-4393.
STT vertinime pateikta dauguma argumentų nėra susijusių su projekto Nr. XIP-4393 atskirų nuostatų antikorupciniu vertinimu, o veikiau su svarstymais apie tai, ar projektu Nr. XIP-4393 numatomas azartinių lošimų reguliavimo modelis (variantas) yra tinkamas ir tikslingas. Kai kuriais atvejais STT vertinime yra abejojama dėl to, kad projektu Nr. XIP-4393 yra numatomas per griežtas azartinių lošimų reguliavimas (STT vertinimo 2-4, 7 argumentai), kai kuriais atvejais – per liberalus reguliavimas (STT vertinimo 1, 5, 6, 8 argumentai), o taip pat išsakomos abejonės, ar toks reguliavimas yra proporcingas, adekvačiai reguliuojantis ūkinę laisvę ir (ar) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. STT vertinime pasigendama svarstymų, kokį gi poveikį dabartinei azartinių lošimų rinkai bei visuomenei, o ypač nepilnamečiams, turės nuotolinių lošimų įteisinimas, kuriais bus suteikta galimybė lošti iš bet kurios Lietuvos Respublikos teritorijos vietos, nepaisant laiko ir fizinių apribojimų, kurie šiuo metu yra nustatyti dabartiniu reguliavimu, ir ar apskritai azartinių lošimų organizavimo įteisinimas ryšio priemonėmis yra priimtinas ir toleruotinas.
STT vertinime nutylima, kad dabartinės azartinių lošimų rinkos atskiruose segmentuose egzistuoja faktinis monopolis, kuriam sudarytos teisinės prielaidos, o tiksliau adekvataus ir proporcingo reguliavimo nebuvimas (legislatyvinė omisija), dėl ko iš esmės yra toleruojami dominuojančią padėtį lošimų rinkos atskiruose segmentuose užimančių subjektų sistemingi piktnaudžiavimai savo padėtimi. Taip pat yra nutylima, kad šiuo metu azartinių lošimų sektoriuje egzistuoja pakankamai reikšminga šešėlinės ekonomikos dalis, kurią sudaro nelegalūs internetiniai lošimai, video loterijų terminalai, pavieniai žaidimo automatai, kurie savo techniniais parametrais yra artimi, o kai kuriais atvejais identiški lošimo automatams, o taip pat lažybų įrenginiai, imituojantys lošimo automatų funkcijas. Šios įvairios šešėlinės lošimų sektoriuje eile metų egzistuojančios praktikos atsirado valstybinio valdymo institucijų skaidrumo stokojančių veiksmų ar neveikimo pasėkoje. Tokių situacijų teisinį įvertinimą per galimų korupcijos apraiškų prizmę STT ir Seimo Antikorupcinė komisija turėtų ir atlikti, o ne užsiimti samprotavimais apie vienokio ar kitokio ekonominio reguliavimo modelio reikalingumą, tikslingumą (ir) ar adekvatumą.
Įdomiausia, kad po Seimo Antikorupcijos komisijos posėdžio jos pirmininkas L.Kernagis demonstratyviai pareiškė, jog aiškinsis, kodėl Lošimų įstatymo parengimo darbo grupės narių parlamentarų kelionę į Didžiąją Britaniją finansavo politinės partijos. Kyla klausimas, ar L.Kernagis tai darys laisvalaikiu, nes joks Antikorupcijos komisijos oficialus sprendimas šia tema nebuvo priimtas. Šį viešą pareiškimą jis padarė po Antikorupcijos komisijos posėdžio, sudarydamas visuomenės ir žiniasklaidos atstovams įspūdį, kad neva šiuo klausimu komisija priėmė kažkokį sprendimą ir jis kaip komisijos pirmininkas komisijos vardu pradėjo šio klausimo tyrimą. Joks Antikorupcijos komisijos sprendimas šiuo klausimu nebuvo priimtas, o Antikorupcijos komisijos pirmininkas vieši pasvarstymai apie tai, "ar nebuvo per politines partijas verslo kažkurių struktūrų daromas spaudimas kai kuriems Seimo nariams", tėra jo asmeninė nuomonė, nepagrįstai metanti abejonės šešėlį dėl Seimo valdybos darbo grupės veiklos. Tokias nuomones Antikorupcijos komisijos pirmininkas galėtų reikšti kaip privatus asmuo ar politikas, tačiau jokiu būdu ne Seimo Antikorupcijos komisijos vardu. Seimo Antikorupcijos komisija jokių sprendimų šiuo klausimu nepriėmė ir jokio pagrindo ir įgaliojimų jį komentuoti nesuteikė. Viršydamas jam suteiktus įgaliojimus Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininkas ne tik pasielgė neetiškai, tačiau sukėlė abejones dėl savo veiksmų skaidrumo, o taip pat tapo įkaitas tam tikrų Seimo narių kryptingų, tendencingų ir agresyvių veiksmų, nukreiptų užblokuoti bet kokias progresyvias teisėkūros iniciatyvas lošimų srityje.
Įdomu, kodėl Seimo Antikorupcinė komisija nesvarstė 2011-01-11 STT išvados dėl Ž.Šilgalio įstatymo projekto Nr. XIP-3447. Taip pat yra įdomu, kodėl STT išvada dėl projekto XIP-3447 yra mįslingai dingusi iš Seimo teisės aktų projektų duomenų bazės?
Ar ne per daug įdomybių šioje detektyvo vertoje istorijoje, kurioje makaluojasi vilkai ėriukų kailiais, prisidengdami STT išvadomis bei Seimo Antikorupcijos komisijos vardu?
Regis, lošimų verslo vandenyse drumzlių tik daugėja, o norinčiuosius šį vandenį išskaidrinti šmeižikiškai, kaimietiškai agresyviai, desperatiškai ir be galo nervingai persekioja skaidrumo standartų neatitinkantys asmenys, prisidengdami už skaidrumą oficialiai kovojančių institucijų vardais.
Kiek šiame reikale išties beliko skaidrumo?
Liūdniausia, kad svarstymuose apie azartinių lošimų reguliavimo prioritetus ir iššūkius neliko vakarietiško viešojo diskurso požymio. Vadinasi, bręsime dar ilgai O įstatymų leidybą bandantys savo profesiją paversti kai kurie asmenys vis labiau tolsta nuo tikrojo viešojo intereso atstovavimo horizontų, paversdami šią profesiją, o kartu ir pašaukimą bei privilegiją atstovauti Tautai komercine veikla.
