Teisėsaugininkai net atsiraitoję rankoves sodina į teisiamųjų suolus didžiules narkotikų prekeivių gaujas. Vis dėlto narkotikų prekyba nė kiek nelėtina apsukų nei Lietuvoje, nei visame pasaulyje. Rinką užkariauja vis daugiau sintetinių narkotikų ir legalių vaistų, kurių poveikis toks pat kaip kvaišalų.
Apie kriminalistų pastangas sutramdyti vieno pelningiausių nusikalstamų verslų plitimą „Akistata“ kalbasi su Policijos departamento Kriminalinės policijos biuro Organizuoto nusikalstamumo tyrimo 3-iosios valdybos viršininku Edvardu Šileriu.
Pastaruoju metu į teisiamųjų suolą sodinamos didžiulės narkotikų prekeivių gaujos, o ne po vieną ar du, kaip būdavo anksčiau...
Jau kokie treji metai, kai ėmėme keisti strategiją ir taktiką kovoje su narkotikų prekeiviais. Nebesivarginame gaudydami pavienius, nors tai mūsų statistiką galbūt padarytų įspūdingą. Dabar orientuojamės į asmenis, kurie organizuoja tą nusikalstamą veiklą, stengiamės išsiaiškinti visą prekeivių narkotikais tinklą – nuo apačios iki pačių viršūnių – ir visą tą grandinę „išimti“. Patys suprantate, kad jeigu sulaikysime kurjerį su įspūdingu kiekiu narkotikų, tai ir bus tik kurjeris – į jo vietą tuoj stos kitas, ir viskas bus kaip buvę. Todėl dabar, nors tyrimai trunka ilgiau, daug daugiau žmonių reikia, bet ir rezultatai kitokie. Nėra lengva, tačiau bendradarbiaujame su kitų šalių kolegomis, palaikome su jais gana glaudžius santykius, perimame jų patirtį, dalyvaujame įvairiuose mokymuose ir konferencijose.
Didžiulė narkotikų banga plūstelėjo tuoj po Nepriklausomybės atkūrimo ir kas metai vis augo. Padėtis stabilizavosi prieš maždaug 8 metus. Tačiau dabar jaučiame naujų rūšių narkotikų bangą. Tai vadinamieji legalūs narkotikai – naujos cheminės medžiagos, kurių poveikis labai panašus arba toks pat kaip tradicinių narkotikų, bet jos neįrašytos į kontroliuojamų narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašą. Štai, tarkim, klijai „Moment“ – tai klijavimo priemonė, tačiau juos kai kas uosto. Jie niekada nebus įrašyti į draudžiamų medžiagų sąrašą, nes jų paskirtis – klijuoti, o ne uostyti.
Prieš gerus metus buvo kilęs triukšmas dėl vonios druskos, kurios buvo galima nusipirkti internetu. Jos gramas kainavo daugiau kaip 200 litų ir ji buvo vartojama kaip kokaino pakaitalas. Vėliau ši druska buvo uždrausta.
Rinka kasdien pildosi vis naujais narkotikais ir psichotropinėmis medžiagomis. Šiandien matome, jog šių pseudonarkotikų kilmės šalis yra Kinija, o ten, kaip žinote, viskas spėriai įsisavinama ir pagaminama. Šiuo metu visa Europos Sąjunga turi dėl to problemų.
Ir mes visada esame per žingsnį nuo tų naujienų, nes niekada negali prognozuoti, koks dar naujas kvaišalas atsiras. Tik kai atsiranda – tada galima ir uždrausti. Štai prieš porą metų buvo imta naudoti legali medžiaga, kuri neva buvo naudojama Šiaurės Amerikos indėnų ritualuose. Kažkas pabandęs nutarė, kad jos poveikis panašus į marihuanos, ir ėmė ją pardavinėti. Dabar ši medžiaga įrašyta į draudžiamų medžiagų sąrašus. Negalime mes perskaityti visų šamanų knygų...
Žodžiu, sintetiniai narkotikai smarkiai braunasi į rinką?
Jei paimsime 1990-uosius, 80–90 proc. narkotikų tada sudarė aguonų nuoviras. Tais laikais žmonės legaliai augino aguonas ir virė nuovirą. Apie 1998–1999 metus šitą aguonų nuovirą išstūmė heroinas. O prieš keletą metų narkotikų rinkoje vėl įvyko tam tikras lūžis – sintetiniai narkotikai ėmė išstumti heroiną.
Mes prognozuojame, kad kokaino ir heroino vis mažės, o jų vietą užims sintetiniai narkotikai. Pastarųjų ir gamyba žymiai paprastesnė, ir nusikaltėliams lengviau, nes kai kuriose valstybėse kai kurie sintetiniai narkotikai yra legalūs. Štai Kinijoje jie nėra uždrausti, tad prekeiviams nereikia vargti vežant juos, tarkim, iš Afganistano ir rizikuoti būti pakartiems už tai Irane. Kinijoje tų medžiagų galima legaliai nusipirkti ir net legaliai parsisiųsti – ir niekas nieko nepadarys.
O kaip Lietuva atrodo kitų šalių kontekste?
Europos Sąjungoje mes esame vidutiniokai. Kol kas to vadinamojo piko nepasiekėme – tikimės, nepasieksime arba kuo ilgiau nepasieksime.
Tai siejama su šalies ekonominiu išsivystymo lygiu – kuo valstybė ekonomiškai galingesnė, tuo ši problema didesnė. Mes labai stebimės, kokie kiekiai narkotikų vartojami Skandinavijoje. O vartoja, nes turi daug pinigų.
Ar kolegos iš užsienio šalių noriai talkina? O jūs jiems? Ar tik dokumentus pildote ir apsikeičiate?
Be dokumentų pildymo neišsiverčiame, tačiau bendradarbiavimas – gana produktyvus. Kartais juokaujame: nusikaltėliui nėra jokių sienų, jam nereikia įveikti jokių procedūrų – važiuoja laisvai, kur nori. O mes turime derintis, nes tarp atskirų valstybių yra skirtingos procedūros, skirtingos teisės sistemos, galų gale – ir bausmės už tą patį nusikaltimą skiriasi.
Vis dėlto vos prieš dešimtmetį tos procedūros buvo žymiai sudėtingesnės. Jos supaprastėjo tik mums įstojus į Europos Sąjungą – suvienodėjo taisyklės, o Europolas, kuris aptarnauja Europos Sąjungos šalis, turi bendrą sistemą, taigi dabar daug lengviau dirbti.
Visi dalykai turi gerąją ir blogąją pusę. Įstojus į Europos Sąjungą, visiems labai palengvėjo. Nusikaltėliams sienų atidarymas labai palengvino jų dalią. Mums, kaip piliečiams, irgi labai patogu – tarkim, Lietuvos ir Lenkijos sieną kirsti nesustojus ir net nepastebint, kad jau tą sieną pervažiavai. Tačiau kai nėra kontrolės, padidėjo narkotikų įvežimas ir išvežimas.
Na, o narkotikų prekeiviai iš Lietuvos? Kokią vietą jie užima?
Mes – maža šalis, ir bandome susireikšminti, kad labai įtakingi esame ir šioje sferoje. Kai pakalbi su užsieniečiais, kurie nežino Lietuvos, ir sakai jiems, kad mes čia turime daugybę narkotikų kurjerių, tai jie tik gūžčioja pečiais: „Taip, taip, vietnamiečiai, albanai, turkų labai daug – va, jie kurjeriai...“ O jei rimtai, tai narkotikų prekeiviai iš Lietuvos smarkiai atakuoja Skandinaviją. Mat ten susiformavusi didelė lietuvių bendruomenė – ypač Norvegijoje, Švedijoje. Ten labai didelės narkotikų kainos, o prekeiviai žino, kam juos nuvežti ir kam parduoti.
Ar galima Lietuvą vadinti narkotikų tranzito šalimi?
Tam tikra prasme – taip. Esame nedidelė šalis – mūsų tik 3 milijonai, tad kaip vartotojai esame maži. O geografiškai esame labai patrauklioje vietoje – tarsi slenkstis tarp Vakarų ir Rytų: esame Europos Sąjungos pakraštys, turime išorines sienas su trečiosiomis valstybėmis. Taigi iš Rytų per Lietuvą kai kurie narkotikai vežami į Vakarų šalis, o tarkim, iš Olandijos per Lietuvą į Rytus vežami sintetiniai narkotikai.
Jei palyginsime kiekius, kiek narkotikų „nusėda“ mūsų šalyje ir kiek pervežama per Lietuvą į kitas šalis, tai matysime, kad tranzitu gabenamų narkotikų kiekiai yra vienareikšmiškai žymiai didesni negu pas mus liekančių narkotikų. Tai rodo ir didžiuliai narkotikų sulaikymo kiekiai. Pavyzdžiui, 2010 metais Klaipėdoje buvo sulaikyta 500 kilogramų kokaino siunta. Tokio kiekio Lietuvai niekada nereikės, nes, kad toks kiekis būtų suvartotas, kiekvienas turėtume būti narkomanas. O kokioje Rusijoje, Olandijoje, Vokietijoje ar Skandinavijoje tokie kiekiai laikomi normaliais. Taigi aukšto lygio nusikaltėliai yra suinteresuoti verstis kuo didesniais kiekiais, nes tai daug pelningiau.
Kokie narkotikai pastaruoju metu populiariausi?
Dabar visoje Europos Sąjungoje populiariausia marihuana, nes klaidingai manoma, jog tai nėra pavojingas narkotikas. Tačiau patikrinus naujausią šio narkotiko partiją paaiškėjo, jog vienos sudėtinių dalių – tetrahidrokanabinolio, nuo kurio ir apsvaigstama – koncentracija net 8 kartus didesnė negu natūralios marihuanos (kanapių). Vadinasi, tai nėra nekaltas kvaišalas. Gal ne visada būna itin sunkios pasekmės, bet yra buvę ir tragiškai pasibaigusių to narkotiko pavartojimo atvejų.
Taigi populiariausia – marihuana, antrojoje vietoje – sintetiniai kvaišalai, o trečiojoje – kokainas ir heroinas.
Lietuviai neretai užkimba ant narkotikų platintojų kabliuko, kai reikia pargabenti nemažus narkotikų kiekius – tampa vadinamaisiais „mulais“. Ar daug Lietuvos piliečių ryžtasi to imtis?
Nežinau, ar daug, ar mažai, tačiau vidutiniškai per metus užsienyje tokių „mulų“ Lietuvos piliečių yra sulaikoma apie 100. Ir nors šis užsiėmimas labai rizikingas – pasitaiko net mirčių, – mūsų tautiečius suvilioja pinigais. Sakykim, atrandamas žmogus, gyvenantis kokiame nors kaime, kuris vos suduria galą su galu. Va, toks neretai susigundo, kaip jam atrodo, pasakiškai dideliu atlygiu. Tačiau dažnai nemąstoma ir neįvertinamos pasekmės – juk už tai jis gali pakliūti dešimčiai metų į kokį nors purviną Pietų Amerikos kalėjimą...
Beje, pastebėjome tokį įdomų dalyką – nuo 2008-ųjų įkliūdavo vis daugiau narkotikų kurjerių lietuvių. 2008 metais buvo sulaikyta apie 200 tokių „mulų“. Iš jų apie 80 narkotikus vežė skrandyje. Pernai tokių narkotikų kurjerių sulaikyta net 30 proc. mažiau. Mes padarėme išvadą, kad anais metais, prasidėjus krizei ir nedarbui, žmonės stvėrėsi kad ir šiaudo – net ir tokio rizikingo užsiėmimo. O dabar, ekonominei situacijai gerėjant, žmonės jau nepuola taip rizikuoti.
Vidutiniška bausmė už narkotikų prekybą, laikymą ir panašiai yra nuo 3 iki 10 metų. Tačiau kitose valstybėse irgi taikomi įvairūs lygtiniai priešlaikiniai paleidimai, amnestijos, tad labai sunku suskaičiuoti, kiek lietuvių kali užsienio kalėjimuose. Galų gale ne viską galime ir sužinoti, kadangi kitose šalyse – pavyzdžiui, Dominikos Respublikoje – galioja savi įstatymai: jei nuteistasis nepageidauja, kad apie jį būtų pranešta jo šaliai, tai apie jį duomenų ir negausime. Mano manymu, užsienio kalėjimuose šiuo metu kali nuo kelių šimtų iki tūkstančio mūsų tautiečių.
Lietuva irgi turi savo narkotikų gamintojus ir nelegalias laboratorijas. Kur jų daugiausia aptinkate?
Jeigu taip pasirausus istorijoje, tai visais laikais atsirasdavo žmonių, kurie norėjo svaigintis. Kas buvo tas pirmas lietuvis, paragavęs kvaišalų, sunku pasakyti. Sunku pasakyti ir kuris lietuvis pirmas ėmė gaminti narkotikus. Matyt, tie, kurie ėmė auginti aguonas.
Jei kalbėsime apie narkotikų kiekius, jų gamybos laboratorijas, tai pirmosios tokios aptiktos Kaune. Jų pasitaikydavo ir kitose šalies vietose. Per visą nepriklausomybės laikotarpį uždaryta daugiau kaip 20 sintetinių narkotikų gamybos laboratorijų ir ne ką mažiau – kanapių plantacijų. Na, kanapes auginti gerokai paprasčiau negu gaminti sintetinius narkotikus. Paprastai pastarieji būna miltelių pavidalu, reikalingos ir specialios chemijos žinios, ir specialios medžiagos, ir įranga bei prietaisai, galų gale, gamybos mastai būna visai kitokie. Taigi iš tų 20 laboratorijų didžioji dauguma siejama su Kauno apskritimi. Esame uždarę tokių laboratorijų ir Klaipėdoje, Alytuje, Panevėžyje, Šiauliuose ir Vilniuje.
Daug garsių narkotikų platintojų gaujų narių nuteista, o ką jau kalbėti apie pavienius platintojus. Nors Justas Belousovas-Lapinas tebesislapsto, jo gaujos nariai teisiami, o Laimono Lapinsko-Lopo gauja, 2002–2005 metais platinusi narkotikus, jau susodinta už grotų. Tačiau ateina naujos kvaišalų platintojų pajėgos?..
Šventa vieta tuščia nebūna... Štai vos po 3 mėnesių, kai suėmėme Lapino gaują, jos vietoje ėmė „dirbti“ Edgaro Dančenkovo grupuotė, perėmusi visą anos grupuotės klientūrą. E. Dančenkovo gaują mes irgi suėmėme – apie 50 žmonių.
Mūsų darbas duos rezultatų, kai mažės ir paklausa, ir pasiūla. O tai reiškia, kad policija viena nieko padaryti negali – viskas turi būti daroma kompleksiškai. Vien tik tyrimas be prevencijos yra niekai. Policija yra atsakinga, kad narkotikų pasiūla būtų kuo mažesnė, o prevencijos uždavinys – mažinti paklausą.
Prevenciją vykdo visi – net ir žiniasklaida, kuri kartais paskelbia nuo narkotikų numirusių žmonių nuotraukas arba parodo, kaip žmogus atrodo po ilgo narkotikų vartojimo. Prevencija turi prasidėti nuo mažo vaiko, nuo šeimos, aplinkos. Juk jeigu tėvai alkoholikai, tai ir vaikai panašiu keliu nueis.
Oficialioji statistika teigia, jog Lietuvoje priskaičiuojama apie 5000 narkomanų. O kokie skaičiai galėtų būti iš tikro?
Taip, oficialiai turime 5000 narkomanų, tačiau pasaulio ekspertai siūlo šį skaičių dauginti bent iš 10. Narkomanus derėtų skirti į dvi dalis: vieni jų priklausomi nuo narkotikų ir nė dienos be jų negali gyventi, kiti – pavartoja juos retsykiais, tarkim, kartą per mėnesį, kartą per pusmetį ar vakarėlio metu. Tų vadinamųjų probleminių mes turime, su nedidele paklaida, maždaug 5000. Pastarieji vienokiu ar kitokiu būdu duoda apie save žinoti: tai apsivagia ir papuola į policijos rankas, tai miega gatvėje. Iš esmės tai asocialūs asmenys, iš jų išvaizdos bet kuris mūsų nustatys, jog tai narkomanas. Va, tokius ir galime beveik visus suskaičiuoti. Kitas reikalas tie, kurie vartoja priešokiais.
Daugelio nuomone, jaunimas yra pratinamas prie narkotikų. Juk paklausą reikia didinti, kai yra ką pasiūlyti. Kur jaunimo tyko didžiausi pavojai?
Norėčiau paneigti stereotipą, jog vieną kartą narkotikų duodama nemokamai, kitą kartą – už pusę kainos, o trečią kartą jau tenka pirkti. Ir kad tai vyksta prie mokyklų. Na, gal kokį kartą ir buvo, tačiau tuo tikrai neužsiima narkotikų prekeiviai. Ir jei, tarkim, naktiniame klube įberiama narkotikų į taurę, tai dažniausiai visai kitu tikslu – apiplėšti, apvogti, o ne pripratinti prie narkotikų.
Dažniausiai narkotikų reklama vyksta kiek kitaip. Dabar – laisvė, tad interneto platybėse esama įvairiausių forumų, kuriuose aprašomi pojūčiai, patiriami pavartojus narkotikų, kvaišalai reklamuojami kaip neva tinkantys nuo depresijos, kai nesiseka mokslai ar meilės reikalai. Pateikiama taip egzotiškai ir išmaniai, kad neretas susigundo.
Taigi tam tikras procentas jaunuolių, neatsižvelgiant į tėvų norus, padėtį ir t. t., užsinorės paragauti tų narkotikų. Vienam kils noras apsisvaiginti alkoholiu, o antram – narkotikais. Juk niekas nežino, su kuo tas jaunuolis bendrauja, kas ir ką jam gali pasiūlyti paragauti. Ypač dabar, kai bendraujama per socialinius tinklus – „Facebook’ą“, „Twitter’į“ ir kitus – ar net mobiliuoju telefonu galima gauti pasiūlymą pabandyti.
Jeigu žmogus auga sąmoningas, mąstantis ir sugeba atsispirti arba bent pajėgia blaiviai įvertinti pasekmes, bėdų nebus. Tačiau ką gali padaryti, kai žmogus nori būti savotišku kankiniu – narkomanu?..
Ar manote, jog narkotikų prevencijai skiriamas pakankamas dėmesys? Ar tai nėra kova su vėjo malūnais: sienos atviros, pelnas didžiulis, o ir apie nusikaltimą nepraneš nė viena pusė – nei pirkėjas, nei tuo labiau pardavėjas...
Apskritai tai politinis klausimas. Galbūt narkotikai nepakliūtų į šalį, jei būtų smulkmeniškai tikrinamas kiekvienas, važiuojantis per sieną. Tačiau nusidriektų didžiulės eilės – ir ar to reikia? Kentėtų ta dalis žmonių, kurie niekuo dėti. Taigi, kokio balanso reikia?
Taip pat niekas neapsaugotas, jei koks psichiškai nesveikas asmuo įdurs, heroino suleis, nes nuo vienos jo dozės žmogus tampa priklausomas. Čia jau jokia prevencija nepadės. Taip, kaip nužudymų visada buvo ir bus, taip bus ir narkotikų. Šiuo atveju mes kalbame apie masinį pakilimą – būtina mažinti narkotikų kiekius ir jų plitimą.
Kita vertus, kažkodėl tik narkotikai akcentuojami kaip didžiulis blogis. Kodėl nekalbama apie alkoholį ir rūkalus? Juk tai tokia pati priklausomybė ir tokia pati žala.
Tenka būti Jungtinėse Tautose narkotikų klausimais, ten dažnai kyla tie patys retoriniai klausimai. Atsakymas paprastai toks: per amžius susiformavusi galinga pramonė, o mokesčiai už šią produkciją, investicijos į gydymą, kurias gamintojai skiria, neva padengia žalą. Bet juk priklausomas žmogus tampa tiek nuo alkoholio, tiek nuo narkotikų. Žala vienoda, tačiau vieną pardavinėjame, kito – ne.
Be to, išlindo ir dar viena bėda. Štai Jungtinėse Amerikos Valstijose šiuo metu nerimaujama ne dėl kokaino vartojimo, o dėl legalių vaistų. 2011 metais šioje šalyje perdozavus legalių vaistų mirė dvigubai daugiau žmonių negu žuvo avarijose. Tai milžiniški skaičiai. Štai Lietuvoje per metus nuo narkotikų miršta maždaug 30 žmonių, o avarijose žūsta 200–300 žmonių. O Amerikoje avarijose žmonių žūsta keliagubai daugiau, tad mirusiųjų nuo legalių vaistų skaičius – įspūdingas. Todėl Jungtinės Valstijos didžiulį dėmesį skiria jau ne narkotikams, o legaliems, vaistinėse nusiperkamiems preparatams, kai gydytojo prašoma išrašyti jų, kai, tarkim, skauda galvą. O tų vaistų, jei vartojama didesniais kiekiais, poveikis beveik toks pat kaip kvaišalų. Beje, lenkai ir vokiečiai irgi ėmė riboti tam tikrų vaistų pardavimą, nes ryškėja tokia tendencija: kam kažkur ieškoti narkotikų, jeigu vaistinėse legaliai ir laisvai gali nusipirkti preparatų, kurie veikia kaip kvaišalai.
Kokią įtaką narkotikai daro nusikalstamumui?
Didelę. Dėl ekonominių priežasčių kiekvienas nusikaltėlis nėra tikrinamas, tačiau didelis procentas turtinių nusikaltimų padaroma dėl narkotikų. Prieš gerus metus buvo kilęs triukšmas dėl čigonų taboro Vilniuje: policija negaudė narkomanų, bet užblokavo įėjimą į taborą ir neleido pirkti. Per tą savaitę tame rajone – Kirtimuose – nebuvo užregistruota nė vieno plėšimo ar kitų turtinių nusikaltimų.
Užsienio valstybėse laikomasi nuomonės, kad maždaug pusė nusikaltimų yra susiję su narkotikais – nusikaltimai įvykdomi dėl narkotikų poveikio arba narkomanas dėl abstinencijos griebiasi bet ko, kad tik gautų dozę, ir pan.
Tuoj po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo – kokiais 1993-iaisiais – tebuvo užfiksuota maždaug 100 nusikalstamų veikų, susijusių su narkotikais. O dabar kiekvienais metais turime po 2000 nusikalstamų veikų. Ir tie 2000 užregistruotų nusikaltimų nereiškia, kad jų tik tiek ir tėra. Tai daugiau atspindi policijos darbą, nes tai nėra tie nusikaltimai, apie kuriuos žmogus praneša policijai pats.
Paminėjote Vilniaus taborą. Ar ir kituose miestuose čigonai prekiauja narkotikais?
Vilniaus taboras – didžiausias Baltijos šalyse kvaišalų platinimo židinys. Tokių platintojų yra ir Marijampolėje, ir Kaune, ir Utenoje, tik ten narkotikai pardavinėjami visai ne tais mastais, kaip sostinėje. Čigonai prekiauja šeimomis – nuo mažiausio iki seniausio. Pasitaiko ir lietuvių, kurie prekiauja narkotikais šeimomis: yra tekę suimti tėvą ir sūnus, brolius ir seseris, dėdes, sugyventinius ir kitus artimuosius.
Aurelija ŽUTAUTIENĖ
