Pensinio amžiaus ilginimas šiuo metu tapo bene aktualiausia žmonių gąsdinimo tema. Į šį procesą įsitraukė net europarlamentarė Vilija Blinkevičiūtė, kuriai neva iš aukštosios Europos Sąjungos padangės matosi, koks tai niekur negirdėtas siaubas.
Pensinio amžiaus ilginimo klausimas – ne naujovė. 2005 metais, dar tuo metu, kai Vyriausybei vadovavo A. Brazauskas, o Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai – pati V. Blinkevičiūtė, 2005 metų sausio 21 dienos Vyriausybės nutarimu Nr. 54 buvo patvirtinta Lietuvos konvergencijos programa, kurios 6 skyriuje rašoma: ,,Pensinio amžiaus ilginimas iki 65 metų palengvintų finansinę naštą dirbantiems ir socialinio draudimo įmokas mokantiems gyventojams. Neilginant pensinio amžiaus, 2025 metais dešimčiai įmokų mokėtojų tektų 8 pensininkai, 2050 metais – 11 pensininkų......“. Toliau skelbiama: ,,Vykdant pensijų reformą, sumažės tiesioginiai valstybės finansiniai įsipareigojimai būsimiems pensininkams. Tai sudarys sąlygas išvengti pensijų sistemos krizės dėl demografinių pokyčių ilgalaikėje perspektyvoje.“ Tame pačiame nutarime pateikiami skaičiavimai pensijų dydžių pokyčių, jeigu pensinį amžių iki 65 metų bus pradėta ilginti 2010 metais. Tad šie sprendimai yra ne naujovė, o pačios buvusios ministrės Vilijos Blinkevičiūtės kurtos programos dalis.
Kas tai – atminties praradimas ar paprasčiausia politinė demagogija?
Nenorėčiau tikėti, kad V.Blinkevičiūtė užmiršo, ką pati pasiūlė, kai dirbo socialdemokratų vyriausybėje ministre. Tačiau, kad pasielgė kaip visada ,,išmintingai“, įrašė ir įdėjo giliai į stalčių, tai faktas. Beje, kaip rašoma minėtame dokumente, pasiūlymas
ilginti pensinį amžių buvo pateiktas remiantis Pasaulio banko rekomendacijomis. Tai ne vienintelis ,,socdemiškos” politikos ,,išgyventi iki kitų rinkimų“ faktas. Likus porai metų iki 2008 metų Seimo rinkimų panašiai elgėsi ir giliai stalčiuose Pasaulio banko išvadas ir rekomendacijas dėl priemonių, reikalingų sutramdyti besipučiantį nekilnojamojo turto kainų ,,burbulą“, dėl artėjančios finansų krizės, būtinų žingsnių mažinant valstybės išlaidas valstybiniame sektoriuje ir t.t. slėpė jau kitas socialdemokratų premjeras – Gediminas Kirkilas. Vėl nugalėjo noras išlikti valdžioje?
Vis dėlto norėčiau grįžti prie išvadų dėl būtinų priemonių, siekiant išlaikyti stabilumą „Sodros“ sistemoje, kurias taip eskaluoja dabartinė Seimo mažuma, ypač socialdemokratai. Tenka pastebėti, kad išvadas, kaip iki 2025 metų išlaikyti stabilumą „Sodros“ sistemoje (kaip viena iš priemonių ir buvo pasiūlyta pensinio amžiaus ilginimas) pasiūlė profesionali darbo grupė. Tik vėliau jas komentavo premjeras Andrius Kubilius. Tačiau šiuo metu dirbanti Vyriausybė ir šiuo metu sprendimus priimanti Seimo dauguma negali ir toliau laikytis socialdemokratų išpuoselėtos filosofinės minties ,,pragyvensim iki pirmadienio“ ir nepriimti jokių sprendimų. Vienareikšmiškai aišku, kad mums, ko gero, daugiau rūpi, jog valstybė, jos finansinės sistemos sulauktų ir dar vieno Lietuvos atkūrimo 20-mečio. Nereikia būti mokslininku, kad numatytum valstybės finansinių sistemų galimybes, ypač „Sodros“. Tiek būsimų mokėtojų, tiek ir pačių gavėjų skaičius yra žinomas ir gali būti prognozuojamas keliems dešimtmečiams.
Daugeliui aišku, kad dabartiniai dirbantys keturiasdešimtmečiai-šešiasdešimtmečiai po 25 metų bus pensininkai, o šiuometiniai dešimtmečiai-trisdešimtmečiai taps mokėtojais į „Sodros“ biudžetą. Galime nuo to fakto bėgti, slėptis ar apsimesti, kad jo nėra, bet jis niekur nedings. Tą mato Europa, tą turime matyti ir mes, apie tai privalo galvoti ir ekonominio Lietuvos augimo metu prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vairo stovėjusi, tačiau jokių sprendimų nepasiūliusi p.V.Blinkevičiūtė.
Jeigu atsižvelgtume į demografinę situaciją, pamatytume, kad dar ne taip seniai vieno pensininko pensijai įmokas mokėdavo vos ne du dirbantys asmenys. Nepriėmus svarbių sprendimų, priartėsime prie situacijos, kai vos ne vienas dirbantysis per „Sodros“ biudžetą privalės finansuoti vieno pensininko pragyvenimą. Ir čia mes nesame išskirtiniai. Kitose Europos šalyse demografinės tendencijos labai panašios, tik ne visur politikų elgesys vienodas. Vieni stengiasi išaiškinti žmonėms, kokia yra realybė, kiti elgiasi priešingai – kursto baimę ir gąsdina. Beje, daugelyje ES šalių pagrindiniai aiškintojai, kaip reformuoti socialinės paramos sistemas ir išsaugoti jų stabilumą, ir yra socialdemokratai, nes jie puoselėja savo politinę prigimtį – užtikrinti žmonėms socialines garantijas. Mūsiškiai socialdemokratai šiuo klausimu daugiau linkę laikytis stručio pozicijos ir laukti, o gal įvyks koks nors stebuklas.
Beje, pensinio amžiaus ilginimas – ne vienintelė galima priemonė, kurią pasiūlė darbo grupė, stabilizuoti situaciją „Sodros“ sistemoje. Buvo siūlomi ir kiti būdai: dalies pensijos mokėjimas pasitelkiant valstybės biudžeto lėšas, galimas kitų išmokų mažinimas suteikiant galimybes dirbti, gaunant kai kurias išmokas ir t.t. Liberalai siūlo daugiau lėšų nukreipti į privačius fondus, kurie ne tik perskirstytų lėšas, kaip tai daro „Sodra“, bet tas lėšas investuotų ir tokiu būdu didintų jų kiekį būsimų pensininkų pensijų fonduose. Tačiau taip elgtis, kaip elgiasi buvusi ministrė V.Blinkevičiūtė, tai yra tik kritikuoti, o nieko nesiūlyti, mažų mažiausia nepadoru. Jeigu ne aš esu ministrė, tai po manęs – nors ir tvanas. Tik toks atsakomybės suvokimas?
Dar kartą noriu akcentuoti, kad sudarytos komisijos pateikti siūlymai, tarp kurių yra ir pensinio amžiaus palaipsnis ilginimas, tai tik vienas iš siūlymų, kuris, kaip ir kiti, manau, bus pakankamai plačiai aptariamas. Tik gerai viską išdiskutavus bus priimami sprendimai. Ir vis dėlto nereikėtų pamiršti, kad problemos sprendimo atidėliojimas gali sukurti dar didesnių problemų.
Edmundas Pupinis yra TS-LKD narys
