R. Juknevičienės mama Velykoms ruošis viena?
„Mes vieni kitiems paskambinam iš pat ryto. Šiandien, pavyzdžiui, mamai pasakiau, kad nors žadėjau grįžti prieš Velykas anksčiau, negalėsiu, atvažiuosiu tik pačiom Velykom. Sakau, partijos pirmininko rinkimai, visokių darbų yra. Paprastai ant mano pečių gula visas pasiruošimas šventėms, tai mama taip nutilo, – patikėjo, kad negaliu anksčiau atvažiuoti“, – pasakojo konservatorė Rasa Juknevičienė, prisipažinusi, kad pašmaikštauti su artimaisiais nevengia.
Tiesa, politikės mama greit susivokė, kad tai greičiausiai pokštas: „Ji pati paklausė, gal čia balandžio 1-oji?“
Vienu labiausiai įsiminusių savo pokštų R. Juknevičienė pavadino pernykštę balandžio 1-osios „naujieną“. „Praėjusiais metais parašiau, kad atsisveikinu su ,,Facebook'u“, ir daug kas patikėjo. Kai kurie žmonės vėliau, kai jau parašiau, kad tai buvo balandžio 1-osios pokštas, prisipažino, kad tuo buvo patikėję“, – sakė ji.
E. Masiulis atsipirko pusryčiais žmonai į lovą
Liberalų sąjungos pirmininkas Eligijus Masiulis sako, kad pokštai, kuriais balandžio 1-ąją jis prigauna artimuosius, dažniausiai gimsta iš kasdienių buitinių situacijų.
„Kad patikėtų, didelių sudėtingų istorijų nekuriu. Šįryt jau apgavau savo žmoną – pažadinęs pasakiau, kad atėjo darbininkai dušo remontuoti. Iš tikrųjų prieš kelias dienas ji tarėsi, kad ateis, bet ne konkrečiai šiandien. Tai tiesiog šoko iš lovos, nors vakar vakare, prieš eidama miegoti tris kartus sau pakartojo, kad „rytoj iš ryto manęs niekas neturi apgauti“. Kad labai nesupyktų dėl tokio pokšto, iš karto pusryčius į lovą atnešiau. Išsipirkau…“, – atviravo liberalas.
D. Mikutienės pokštu artimieji nepatikėjo
„Mėgstu pokštauti. Šiandien namiškiams pasakiau, kad į darbą nevažiuosiu, tai pradėjo juoktis. Sako, kas čia būtų, jeigu tu nevažiuotum. Net balandžio 1-ąjai netinka“, – pasiguodė „darbietė“.
Tačiau įtikinamai pajuokauti yra pavykę ir jai. „Prieš kelerius metus buvau išplatinusi pranešimą, kad siūlau įstatymo pataisą, kad para būtų iš 36 valandų, nes gyvenimo tempas greitėja, žmonės turi daug darbo, nespėja pailsėti… Kai kas rimtai prėmė, sako, visai neblogai būtų – ir pailsėti daugiau laiko turėtume, ir darbui daugiau laiko būtų. O kai suprato, kad tai pokštas, juokėsi“, – prisiminė D. Mikutienė.
Ji sakė pastebinti, kad ne visi moka pokštauti, o kartais pokštai būna visai nejuokingi. „Kartą draugė parašė, kad ji atsidūrė reanimacijoje. Tada tikrai negalvojau, kad tai balandžio 1-osios pokštas, nes tai tikrai nejuokinga. Sunervino“, – sakė D. Mikutienė, ragindama pokštautojus neperlenkti lazdos.
A. Salamakiną „pakeitė“ tigriukas
Socialdemokratas Algimantas Salamakinas prisipažino, kad šį rytą prigavo jį patį: „Mane komitetas prigavo. Ateinu į posėdį ir žiūriu, kad ten, kur sukabintos komitetų pirmininkų nuotraukos, kabo dar viena – balto tigriuko nuotrauka ir parašyta „Algimantas“.
„Kai privačiam zoologijos sode Klaipėdoje tigrė atsivedė tris tigriukus, savininkas vieną pavadino mano vardu, nes aš jam buvau nemažai padėjęs. Tas tigriukas dabar ir kabo prie komiteto durų“, – paaiškino politikas. Tačiau jis pats sakė dažniausiai pamirštantis balandžio 1-ąją pašmaikštauti.
Didžiausias visų laikų pokštininkas – Arūnas Valinskas
Politikų klausėme, ar tinka pokštauti Seime ir kas iš parlamentarų, jų manymu, didžiausi pokštininkai.
„Konkrečiai neatsakysiu, bet man atrodo, politikoje be humoro jausmo apskritai nėra ką veikti“, – sakė R. Juknevičienė.
E. Masiulis didžiausiais Seimo pokštininkais pavadino Arūną Valinską, dirbusį praėjusioje kadencijoje, ir Petrą Gražulį. „Didžiausias triukų meistras turbūt Petras Gražulis. O balandžio 1-ąją… Buvo Arūnas Valinskas, jam lygių nebuvo. Šitoj kadencijoj sudėtinga ką nors išskirti. Yra žmonių, kurie turi gerą humoro jausmą, visada gerai nusiteikę, pavyzdžiui, Arvydas Vidžiūnas, Algimantas Salamakinas. Pas mus Eugenijus Gentvilas nuotaikingas žmogus“, – vardijo jis.
„Aš pats gal nesu pats didžiausias pokštininkas, bet mėgstu kartais ką nors šmaikščiau pasakyti arba geranoriškai pajuokti oponentą“, – pridūrė E. Masiulis.
A. Salamakinas: man patinka mokantys „pašposinti“
Socialdemokratas A.Salamakinas sakė vertinantis šmaikščius kolegas, bet pokštai neturi būti pikti.
„Man patinka kolegos, kurie kiekvieną dieną, nebūtinai balandžio 1-ąją, moka „pašposinti“, kokį nors juokingą dalyką pasakyti. Kiekvienoje frakcijoje yra žmonių, kurie sugeba ir sudėtingus dalykus pasakyti šmaikščiai, ir tada įtampa nuslūgsta. Tarp politikų, kaip ir kiekvienoje darbovietėje, yra žmonių, kurie moka tai padaryti“, – sakė kalbėjo jis.
„Yra kolegų, kurie būtinai turi tarsi įspirti, įgelti kitam, bet man labiau patinka tie, kurie šmaikščiai pasako. Man labai imponuodavo Česlovas Juršėnas, kuris ir pirmininkaudamas mokėdavo pasakyti taikliai, juokingai, ar kokį sąmojų, ir nuimdavo įtampą. Jį dėl to ir gerbė visas Seimas, kad jis mokėjo tai daryti šmaikščiai ir be pykčio“, – pridūrė A. Salamakinas.
D. Mikutienė: politika – tai teatras be repeticijų
„Yra žmonių, kurie turi humoro jausmą, tik ne visada suprasi, ar jie čia rimtai kalba, ar pokštauja, nes kartais rimtu veidu ką nors pasako, o daro atvirkščiai, – paprašyta įvardinti Seimo pokštautojus sakė D. Mikutienė. – Politika kaip teatras. Vaidmenys paskirstyti, ir visą laiką turi galvoti, ar čia tikrai, ar ne. Bet čia nėra repeticijų, nėra generalinių repeticijų – kiekvieną dieną premjera. Tik labai svarbu sužinoti, kur sufleris“.
Pasak politikės, balandžio 1-ąją tikrai verta pokštauti, nes „lietuviai per mažai juokiasi, per mažai šypsosi“. Ragindama džiaugtis kiekviena gyvenimo akimirka, skaitytojams ji linkėjo „šypsotis kiekvieną dieną, nes kiekviena diena yra pati svarbiausia, o tūkstančiai žmonių gyvena blogiau negu mes“.
