Tačiau mums žinomi atvejai yra gana bjaurūs. Pavyzdžiui, istorikas Jurijus Dmitrijevas, tyrinėjęs Stalino Didžiojo teroro aukų masines kapavietes, buvo areštuotas daugiau kaip prieš metus dėl kaltinimų pornografijos gamyba. Grupė nepriklausomų teisininkų praėjusį mėnesį padarė išvadą, kad tos nuotraukos nebuvo pornografinės; istorikas tiesiog užfiksavo savo įvaikintos mergaitės, kuri vaikų namuose buvo labai prastai maitinama, sveikatos būklę.
Dabar pareigūnai siunčia poną Dmitrijevą į žymiąją Serbskio psichiatrijos kliniką Maskvoje. Sovietiniais laikais ta vieta liūdnai pagarsėjo kaip neoficialus kalėjimas, į kurį priverstiniam psichiatriniam gydymui būdavo siunčiami politiniai disidentai. Tie drąsūs ir puikūs žmonės nebuvo bepročiai, tačiau Serbskio institute prišerti stiprių vaistų nuo išgalvotų ligų, tokių kaip „vangios eigos šizofrenija“, jie iš tiesų susirgdavo; kartais jiems būdavo padaroma rimta psichologinė žala.
Baudžiamoji psichiatrija įkūnija Brežnevo laikų persekiojimą, lygiai kaip Gulago sistema patvirtino Stalino terorą. Jos panaikinimas buvo vienas iš pirmųjų ženklų, kad Michailo Gorbačiovo Kremlius rimtai vertino žmogaus teises. Tačiau jos sugrįžimas dabar yra vienas grėsmingiausių Rusijos krypties rodiklių.
Tai neturėtų būti netikėta. Rusų pareigūnai nuolat naudojasi teisiniais įrankiais, kad susidorotų su pasipriešinimu – tiek pas save, tiek užsienyje. Mažiausiai 60 ukrainiečių yra kalinami dėl fiktyvių kaltinimų; jie yra Rusijos karo prieš didžiausią savo kaimynę Europoje – ir didžiausią potencialią draugę – tolesnės aukos.
Ilgiausiai kalinamas Rusijos politinis kalinys yra Aleksejus Pičiuginas, buvusios naftos imperijos „Jukos“ vidurinės grandies pareigūnas. Šis vyras 2003 metais suimtas ir įkalintas dėl kelių nužudymų, remiantis menkai pagrįstais įrodymais. Tikrasis jo nusikaltimas – kad jis ryžtingai atsisakė melagingai liudyti prieš savo viršininką, buvusį oligarchą Michailą Chodorkovskį.
Rusų pareigūnai taip pat siekė, kad Sergejus Magnitskis, vienos Maskvos teisinės firmos auditorius, liudytų prieš savo bosą Billą Browderį, Londone gyvenantį finansininką. S. Magnitskis atsisakė tai padaryti ir kalėjime buvo mirtinai sumuštas. Ryžtingai nusiteikę pareigūnai šį žmogų nuteisė jam jau mirus, o ponui Browderiui išdavė arešto orderį; Vladimiras Putinas, be kita ko, neseniai jį pavadino „žudiku maniaku“. Tikrasis pono Browderio nusikaltimas buvo neįtikėtinai sėkminga kampanija, kad prieš Rusiją valdančius ir kraują liejančius sukčius būtų imtasi sankcijų.
Klausimas pareigūnams: ar tai veikia? Persekiojimai kuria kankinius. Dešimtmetis už grotų ponui Chodorkovskiui padėjo paslėpti savo abejotiną 10-o dešimtmečio verslininko karjerą. Jei paprasčiausiai būtų buvęs deportuotas, jis jau seniai būtų užmirštas. Pono Browderio reinkarnacija į žmogaus teisių gynėją nusvėrė jo ankstesnę paramą V. Putino režimui. Pono Dmitrijevo likimas dėl priverstinio gydymo sulaukė tarptautinio susirūpinimo. „Pussy Riot“ tebebūtų kultūros paraštėse, jei režimas su merginų pankroko grupės narėmis nebūtų itin griežtai pasielgęs. Dabar jos yra pasaulinės garsenybės.
Pernai ponas Putinas atidengė paminklą „valstybės represijų aukoms“. Tačiau tiesa ta, kad jis verčiau laikytųsi atokiau nuo praeities. Rusijos valstybės istoriografija yra skausmingai abstraktus dalykas. Aukos ir kaltininkai yra beveidžiai. Nėra, ką kaltinti. Niekas nenusipelno kompensacijos.
Vis dėlto kai kurie rusai pritaria idėjai, kad pareigūnai tvirta ranka laikytų valdžią, o šiuolaikinės represijos irgi pabrėžia Putino ir sovietinio režimo panašumus.
Apmiręs ir brutalus sovietinis režimas žlugo. Tegu taip nutinka ir jo įpėdiniui.
----------
E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.
