Kodėl Lietuvoje negera gyventi? Tokie svarstymai lyg iš gausybės rago pasipylė po preliminarių visuotinio gyventojų surašymo rezultatų. Atsakymų į šį klausimą irgi gausybė – nedarbas, jei darbas yra – tai mažas atlyginimas, valdžios požiūris į žmogų... Tačiau įvairių sričių specialistai – pradedant sociologais ir baigiant ekonomistais – signalizuoja, ne vien dėl šių priežasčių Lietuvoje daugeliui gyventi ne taip ir gera. Ne mažiau reikšmingas yra persismelkęs ir inertiškas pesimizmas, tvyrantis nesaugumo jausmas. Tokia aplinka formuojasi ne tik dėl politinių sprendimų, bet ir dėl negatyvios informacinės terpės, plūstančios į kasdienį gyvenimą per televiziją, spaudą. Nuolatinis tokios informacijos srautas, nepagrįsta kritika ugdo tokią pat publiką – užtenka paskaityti komentarus internete. Uždaras ratas. O juk visos istorijos turi savo subjektus. Ir visai nesvarbu, kas tai būtų: popžvaigždė, į Airiją emigravęs eilinis darbuotojas, Seimo narys ar valstybės prezidentas. Bet kurį iš jų galima „įpaišyti“ į kokią nors „skandalingą“ istoriją.
Niekas nenuginčys fakto, kad kartais vienas neatsargus žingsnis ar poelgis gali sugriauti žmogui gyvenimą. Bet kur kas baisiau, kad bet kas gali tave ne tik apkaltinti būtais ir nebūtais dalykais, bet ir nuteisti – užpila kibirą pamazgų ant galvos, o kaip jas nusiplauti niekam ir neberūpi. Represinė mūsų visuomenės prigimtis ir deformuoti savisaugos instinktai ragina, kad jei tik yra proga, savo artimą reikia kaltinti, šmeižti, pasmerkti ir graužti, nes antraip sugrauš tave. Tokioms vertybėms ir teisėms kaip žmogiškasis orumas ar nekaltumo prezumpcija – vietos šioje aplinkoje praktiškai nebelieka.
Gandai kiemo lygyje – vienas dalykas, tačiau kai nepagrįstais faktais švaistosi aukščiausi valstybės pareigūnai, spėjimais ir pasvarstymais dalijasi prokurorai, natūralu, kad tai patenka į viešąją erdvę ir gandus skleidžia ne tik geltonoji spauda, bet ir su solidžiąja save tapatinanti žiniasklaida. Neduokdie, patekti tarp tokių krumpliaračių. Kaltas ar ne – galiausiai tiesa tampa ne tiek svarbi, kaip pati galimybė išnarstyti nelaimėlį po kaulelį, pateikti kuo daugiau „skandalingų“ faktų. Ir mažiausiai galvojama apie patį žmogų, jo šeimą, socialinę aplinką. Net jei jis ir kaltas padaręs kokį nors nusikaltimą, demokratinėje visuomenėje jį nuteisti turi teisę tik teismas. Deja, Lietuvoje pamiršę bendražmogišką tiesą „neteisk ir nebūsi teisiamas“– teisėjais esame linkę būti visi ir tokia konstitucinė nuostata kaip nekaltumo prezumpcija vienodai neįdomi tiek Jonui iš Žiežmarių, tiek solidžiam dienraščiui.
Blogiausia, kad žmogaus nuo to apginti nesiima jokios institucijos. Lietuvoje jau tapo norma, kad informacija apie ikiteisminį tyrimą, ypač jei byla rezonansinė, nutekinama žiniasklaidai ir paskleidžiama visuomenei dar tik pradėjus tyrimą. Kas tai – noras parodyti, kaip šauniai dirba mūsų prokurorai ir teisėsauga? Ar pasitelkus žiniasklaidą, suformuoti ne tik visuomenės požiūrį, bet ir daryti didesnę ar mažesnę įtaką bylos nagrinėjimui ir teismo sprendimui? Labai dažnai išviešintos ir žiniasklaidoje eskaluojamos bylos būna „išspręstos“ teismo procesui dar net neįpusėjus. Įvairių politikų ar kitų „kompetentingų“ asmenų pasisakymų suformuota visuomenės nuomonė, kas kaltas, o kas ne, ko gero neišvengiamai daro įtaką nešališkiems teismo sprendimams.
Ir net jei teismas galiausiai išteisina žiniasklaidos ir visuomenės iki tol nuteistą žmogų, negatyvios informacijos dėmėtą šleifą ne taip paprasta nusisegti. Represinės visuomenės sąmonė, deja, linkusi fiksuoti negatyvią informaciją, o pozityvią praleisti po ausis.
Taigi, jei manęs paklaustų, kaip Lietuvoje sužlugdyti savo oponentą, atsakyčiau paprastai: užtenka paskleisti gandą, apkaltinti bet kuo, pasitelkti „skandaliukų“ trokštančią žiniasklaidą ir darbas padarytas – inertiška represinė sistema pati praris žmogų, net jei tai būtų ir pats šalies prezidentas. O ką jau kalbėti apie eilinius mūsų visuomenės narius.
Todėl pagaliau Lietuvoje turi imti funkcionuoti mechanizmas, užtikrinantis žmogaus apsaugą nuo šmeižto ir išankstinio visuomenės teismo. Pavyzdžiui, Prancūzijos pavyzdys rodo, kad užtikrinant elementarių moralės normų ir teisingumo principų laikymąsi teisinėje ir politinėje sistemoje bei žiniasklaidoje, sukuriamas kur kas geresnis socialinis mikroklimatas. Gal todėl šiandien Prancūzijai mažiau aktualios ir demografinės problemos.
Jau seniai laikas ir mums Lietuvoje žengti žingsnį link socialiai ir moraliai atsakingos teisėtvarkos, politikos ir žiniasklaidos, kurioje būtų gerbiami nekaltumo prezumpcijos ir teisingumo principai.
Evaldas Lementauskas, Mišrios Seimo narių grupės frakcijos narys
