Kristijonas Kaikaris, INFOBALT prezidentas
Pastaruoju metu užvirė nemažai diskusijų apie e. balsavimą, o naujausiomis žiniomis – jis galimas jau kitų metų Seimo rinkimuose. Tad, regis, dauguma yra vienos nuomonės – e. balsavimas reikalingas, tačiau tik gerai prieš tai pasiruošus. Juk dvyliktokai egzaminui ruošiasi ne paskutinę naktį, tad ir e. balsavimo iniciatoriai, prieš įgyvendindami idėją, turėtų nepriekaištingai atlikti namų darbus bendraudami su kitų šalių, turinčių realios patirties, specialistais ir vadovaudamiesi jų išmoktomis pamokomis. Taigi, kurios pamokos vertingiausios ir kokius vadovėlius derėtų perskaityti einant laikyti egzamino?
Patirtis – neįkainojama pamoka
E. balsavimas – reikalinga, naudinga priemonė ir natūralus e. demokratijos evoliucijos rezultatas. Tačiau, be jokių abejonių, šiuo metu Lietuvoje vis dar yra nemažai problemų, kurios dar turi būti išspręstos iki pradedant balsavimą internetu. Visgi gera žinia ta, kad jos daugiausia yra techninės ir nėra neišsprendžiamos. Siekiant jas išspręsti tereikia inicijuoti ekspertų diskusijas, bendradarbiavimą su Estijos ir kitų šalių specialistais. Jau vien pažvelgę ir įvertinę užsienio šalių patirtį bei suklupimus, galime nemažai išmokti.
Pavyzdžiui, Estijoje vietos įstatymai nenumatė, kaip internetinio balsavimo rezultatai gali būti pripažinti negaliojančiais, Suomijoje užfiksuota atvejų, kai balsavimo rezultatai yra dviprasmiški ir negali būti įvertinti, Olandijoje ir Airijoje e. balsavimas nutrauktas dėl nepakankamo sistemos saugumo užtikrinimo – ir dar begalės pavyzdžių, kai e. balsavimas nepasiteisino dėl neapgalvotų „smulkmenų“, kurios iš tiesų gali būti esminė problemos dalis. Taigi akivaizdu, kad itin svarbu įvertinti net ir menkiausius veiksnius, galinčius daryti įtaką galutiniam rezultatui.
Pirmas žingsnis – sukurti įprotį
Yra ir kita problemų dalis. Pavadinkime ją „psichologija“, kuri susijusi su e. raštingumo stoka ir gana aukštu nepasitikėjimu rinkimų skaidrumu, – ypač aktuali problema masinėje sąmonėje yra balsų pirkimas. Atlikti tyrimai rodo, kad net 82 proc. lietuvių nesinaudoja e. parašu, nes jo plėtrą riboja paslaugų ir informacijos trūkumas.
Visgi galima pasidžiaugti, kad pastaraisiais metais e. parašo naudojimas nuosekliai auga, ypač spartus yra mobiliojo e. parašo populiarumo kilimas. Ryšių reguliavimo tarnybos duomenimis, 2013 metų pabaigoje buvo išduota kiek daugiau nei 40 tūkst. kvalifikuotų m. parašo sertifikatų, o tai – beveik dvigubai daugiau nei 2012 metais. Visgi, nepaisant akivaizdaus augimo, vis dar būtina plati šviečiamoji kampanija, gerai parengta argumentacija ir kontrargumentacija. Tai – pirmas žingsnis siekiant sukurti inovatyvią ir technologijomis pagrįstą visuomenę.
Praktika pasiteisins geriausiai
Įvertinti pasiruošimą ir numatyti galimus iššūkius galima tik per praktiką. Tad pirmasis protingas žingsnis – atlikti bandomąjį labai limituotos apimties projektą. Pavyzdžiui, konkretaus rajono savivaldos rinkimus.
Be to, siekiant įvertinti dabartinę situaciją, rekomenduojama suorganizuoti ir darbinį saugumo bei kitų specialistų susitikimą-diskusiją, kurio tikslas – įvertinti galimas grėsmes, realias galimybes ir metodus, užtikrinančius reikiamas internetinio balsavimo „techninės dalies“ charakteristikas. Atsižvelgus į rezultatus jau būtų galima formuoti konkretesnę techninių sprendimų ir su jais susijusių veiklų nuomonę. Taigi išvada paprasta – e. balsavimas yra reikalingas, tačiau kartu tai yra labai svarbus egzaminas, kuriam reikia tinkamai pasiruošti: išstudijuoti turimą medžiagą ir gerai atlikti namų darbus. O siekiant geriausių rezultatų egzamine, suprantama, reikia ne tik apie jį kalbėti ar galvoti, tačiau iš tikrųjų veikti.
