Dzūkijos vargetos pasiskirstė teritorijas

Jau be­veik mė­nuo Aly­tu­je, Nau­jo­jo­je gat­vė­je prie „Ri­mi" pre­ky­bos cen­tro, vei­kia Vil­niaus ben­dro­vės „Eks­ta­ra“ pir­ma­sis eko­taš­kas mies­te. Per pir­mas tris sa­vai­tes Aly­taus eko­taš­ke su­pirk­ta be­veik tiek pat ant­ri­nių at­lie­kų, kiek to­kiuo­se taš­kuo­se Vil­niu­je ar Šiau­liuo­se, kaip šie ėmė veik­ti.

Per die­ną už­dir­ba­ma 10 li­tų ir dau­giau

Ne­to­li eko­taš­ko, prie Gul­by­nės tven­ki­nio, anks­ty­vą ry­tą su­tik­tas aly­tiš­kis Jo­nas, ku­ris pra­šė jo tik­ro var­do ne­ra­šy­ti, jau bu­vo pri­rin­kęs du pil­nus krep­šius plas­ti­ki­nių bu­te­lių. Dau­giau­sia dvi­lit­rių „bam­ba­lių„ nuo alaus, ne­ma­žai ir nuo pi­gaus vy­no, va­di­na­mo­jo „ra­ša­lo“. Jo­nui pa­vy­kę ras­ti ir vie­ną ki­tą bu­te­lį nuo deg­ti­nės, ku­riuos eko­taš­kas pri­ima kaip skaid­rią stik­lo ta­rą.

„Ži­no­kit, deg­ti­nę ma­žai kas ge­ria krū­muo­se. Čia ren­ka­si ki­ta liau­dis – su „bam­ba­liais„ ir vy­ne­liu. Kai tas taš­kas prie „Ri­mi“ at­si­ra­do, apie Gul­by­nę „bam­ba­lių„, „skar­bon­kių“ bu­vo pil­na, šiuo me­tu ap­rink­ta. Per die­ną aš iš pra­džių leng­vai už­dirb­da­vau de­šimt li­tų ir dau­giau, da­bar jau sun­kiau už tiek pri­rink­ti apie Gul­by­nę. Pa­žįs­tu gal še­šis, sep­ty­nis to­kius kaip aš, ku­rie dir­ba­me čia, Pu­ti­nuo­se. Ir kiek­vie­nas tu­rim sa­vo te­ri­to­ri­jas. Daug la­biau pa­si­se­kė tiems, ku­rie dir­ba prie pės­čių­jų ta­ko už „Ri­mi„. Ten vie­to­mis „bam­ba­liais“ apie krū­mus bu­vo nu­sė­ta. Da­bar jūs nu­ei­kit, pa­žiū­rė­kit, ar daug ką ra­sit„, – po­ri­no Jo­nas ir pri­si­pa­ži­no „so­cial­kės“ (so­cia­li­nės pa­šal­pos – A.M.) dar ne­ga­vęs, o ci­ga­re­tėms ir alui pi­ni­gų la­bai rei­kia.

Krū­muo­se prie pės­čių­jų ta­ko už „Ri­mi„ plas­ti­ki­niai bu­te­liai ir skar­di­nės tik­rai stip­riai ap­rink­ta. Kaip sa­kė Jo­nas, čia nuo pat pra­džių daž­nai dar­buo­ja­si po­re­lė – du varg­die­niai, ben­drai bu­te­lius ren­kan­tys, ben­drai ir vy­ne­lį per­kan­tys. Jų pa­kal­bin­ti ne­pa­vy­ko, nes vi­du­ti­nio am­žiaus žmo­nės tą­dien bu­vo la­bai pik­ti. „Koks jū­sų rei­ka­las, ką mes ren­kam ir kur par­duo­dam? Ir jūs rin­kit“, – at­rė­žė pik­ta po­ra.

Anks­čiau kal­bin­tas Jo­nas siū­lė pa­va­žiuo­ti už med­vil­nės „kul­tūr­kės" – Kul­tū­ros ir ko­mu­ni­ka­ci­jos cen­tro. Gir­di, ten tu­ri bū­ti jo drau­ge­lis Sta­sys (var­das taip pat pa­keis­tas). Jo­no nu­ro­dy­to­je vie­to­je Sta­sio ne­pa­vy­ko ras­ti, bet ir ant­ri­nių at­lie­kų krū­muo­se prie šio cen­tro ne­si­ma­tė.

Vie­na, kuo skun­dė­si Jo­nas, – eko­taš­kas, kaip ir vie­nos fir­mos su­pirk­tu­vė, įsi­kū­rę vie­no­je vie­to­je, Pu­ti­nų mik­ro­ra­jo­ne, iš ki­tų mies­to ra­jo­nų ir cen­tro to­li ir sun­ku at­lie­kas at­neš­ti, mik­ro­au­to­bu­so bi­lie­tui pi­ni­gų ne­tu­ri­ma, ir ka­žin ar to­kius dar­bi­nin­kus su di­džiu­liais, kar­tais dvo­kian­čiais krep­šiais į mik­ro­au­to­bu­sus pri­im­tų.

Su­pir­kė­ja gir­dė­ju­si apie pa­si­da­li­ji­mą

Eko­taš­ko su­pir­kė­ja Vil­ma sa­kė gir­dė­ju­si, kad „bom­žai„ pa­si­da­li­ję te­ri­to­ri­jas apie taš­ką, dau­giau­sia jie par­duo­da plas­ti­ki­nius bu­te­lius nuo alaus, šam­pa­no bu­te­lius. Su­pir­kė­jos tei­gi­mu, var­ge­tos la­bai re­tai at­ne­ša bu­te­lių nuo alaus, šiuos daž­niau­siai par­duo­da „nor­ma­lūs“ žmo­nės.

Pa­šne­ko­vė tvir­ti­no ne­ga­lin­ti pa­sa­ky­ti, kiek per die­ną už­dir­ba pa­krū­mių dar­bi­nin­kai, nes jų pi­ni­gų ne­skai­čiuo­jan­ti. Ta­čiau už alaus bu­te­lį mo­ka­mi 25 cen­tai, 14 cen­tų už ki­log­ra­mą skaid­rios stik­lo ta­ros, pa­vyz­džiui, deg­ti­nės bu­te­lius, 11 cen­tų už ki­log­ra­mą spal­vo­tos stik­lo ta­ros, pa­vyz­džiui, šam­pa­no bu­te­lius. Šie du bu­te­liai sve­ria per ki­log­ra­mą. 75 cen­tai mo­ka­mi už ki­log­ra­mą plas­ti­ki­nių bu­te­lių. Eko­taš­ke dar su­per­ka­ma ma­ku­la­tū­ra, tet­ra­pa­kai, ne­be­nau­do­ja­mi bui­ti­niai elek­tro­ni­niai prie­tai­sai.

Kaip sa­kė „Eks­ta­ros" plėt­ros di­rek­to­rius An­drius Apuls­kis, pir­ma­sis eko­taš­kas Aly­tu­je pra­dė­jo veik­ti rug­sė­jo 18-ąją, per pir­mas ne­pil­nas tris sa­vai­tes ant­ri­nių at­lie­kų ja­me su­pirk­ta be­veik tiek pat, kiek šiems taš­kams ėmus veik­ti Vil­niu­je ar Šiau­liuo­se. Stik­lo su­pirk­ta 1 to­na 300 ki­log­ra­mų, ma­ku­la­tū­ros – apie 840 ki­log­ra­mų, plas­ti­ki­nių at­lie­kų – apie 220 ki­log­ra­mų, skar­di­nių – apie 65 ki­log­ra­mus.

Pa­sak „Eks­ta­ros" plėt­ros di­rek­to­riaus, eko­taš­kuo­se su­pirk­tos ant­ri­nės ža­lia­vos 100 proc. per­dir­ba­mos ar ki­taip pa­nau­do­ja­mos – jos ne­pa­ten­ka į są­var­ty­nus ar ap­lin­ką.

Spa­lio pa­bai­go­je – dar du taš­kai

Pir­ma­sis eko­taš­kas Aly­tu­je at­si­ra­do po il­gų dis­ku­si­jų su mies­to sa­vi­val­dy­bės va­do­vais, at­lie­kų tvar­ky­mo spe­cia­lis­tais ir pa­čiais gy­ven­to­jais.

Spa­lio pa­bai­go­je „Eks­ta­ra„ Aly­tu­je nu­ma­to ati­da­ry­ti dar du eko­taš­kus – prie „Ma­xi­mos“ Li­kiš­kė­lių gat­vė­je ir prie „Iki" Nau­jo­jo­je gat­vė­je. Ar šių taš­kų Dzū­ki­jos sos­ti­nė­je bus pa­sta­ty­ta dar dau­giau, anot A.Apuls­kio, pri­klau­sys nuo to, kaip juo­se vyks ant­ri­nių at­lie­kų su­pir­ki­mas.

Šiuo me­tu „Eks­ta­ra" ša­ly­je tu­ri 29 eko­taš­kus: 14 – Vil­niu­je, 10 – Kau­ne, 4 – Šiau­liuo­se ir 1 – Aly­tu­je.

A. Mosteikaitė