Pasak saugaus eismo specialistų, tai lemia dviratininkų požiūris, o ne neišvystyta infrastruktūra. „Didžiausia problema yra dviratininkų neatidumas. Vairuotojai pyksta ant dviratininkų, dviratininkai ant vairuotojų, nes dar nėra pripratę prie vieni kitų. Ir tie, ir tie galvoja, kad kelias yra tik jų“, - sako Kelių ir transporto tyrimo instituto Saugaus eismo skyriaus grupės vadovė Dovilė Krasauskaitė.
Leidžia sau per daug
Anot jos, dviratininkai yra pernelyg įsitikinę, kad vairuotojai juos visuomet pastebi, todėl išvažiuodami iš šalutinio kelio net nepristabdo, nepraleidžia kitų eismo dalyvių, važiuojančių ar einančių pagrindiniu keliu.
„Dviratininkai mano, kad jie yra maži, kad neužima pilnos eismo juostos, todėl niekam netrukdys. Tačiau tai netiesa, jie sukelia labai daug avaringų situacijų – įsivaizduokite, ką daro vairuotojas, pamatęs netikėtai priešais atsiradusį dviratininką – staigiai spaudžia stabdžius arba nevalingai suka vairą į šalį, nes suveikia savisaugos instinktas“, - sako pašnekovė.
Dar vienas faktorius, lemiantis dviratininkų nedrausmingumą – nebaudžiamumas. Dviratininkai, pažeidžiantys kelių eismo taisykles, dažniausiai yra tik įspėjami. Visgi, avarinėse situacijose, labiausiai nukenčia patys dviratininkai, todėl jie turėtų ypatingai saugotis.
D. Krasauskaitė sako, kad didelė dalis dviratininkų net nežino visų KET reikalavimų, nes tiesiog nesidomi. „Dar viena didelė bėda – šviesoforai ir pėsčiųjų perėjos. Važiuodami važiuojamąja dalimi dviratininkai labai dažnai tiesiog ignoruoja šviesoforo signalus, per nereguliuojamą perėją dviratį persiveda vos vienas kitas – dauguma nesivargina. Ypač tai pavojinga todėl, kad vairuotojas gali laiku nepastebėti dviratininko, kuris į važiuojamąją dalį gali įvažiuoti kur kas greičiau ir netikėčiau nei pėsčiasis.
„Dažnai vairuodama pastebiu, kad, kai sustoju užsidegus raudonam šviesoforo signalui, dviratininkas tiesiog pravažiuoja pro šalį. Tokiu atveju, jis sukelia pavojų ir pėstiesiems, ir sau.
Ugdo nuo mažens
Dviračių mada į Lietuvą atėjo palyginti neseniai. Skandinavijos šalyse, pietų Europoje, pasak specialistės, situacija kur kas geresnė, tačiau ne vien dėl kur kas geriau išvystytos infrastruktūros.
„Visų pirma, ten tiek dviratininkai, tiek vairuotojai yra labiau pripratę prie vieni kitų ir žino, kad reikia vienas kitą gerbti. Ten kitokia kultūra. Jei dviratininkas važiuoja važiujamąja dalimi, vairuotojai stengiasi apvažiuoti jį bent pusantro metro atstumu, kad nesukeltų diskomforto, nesaugumo jausmo. Dviratininkai savo ruožtu nevažiuoja į vidurį kelio, važiuoja daugiausia pusė metro nuo borto“, - sako D. Krasauskaitė.
Švedijoje, dviratininkai turi netgi savo šviesaforus, kurie rodo, kada užsidegs žalia šviesa, o tai leidžia jiems planuoti, iki šviesoforo važiuoti mažesniu greičiu, kad nereikėtų stovėti prie šviesoforo ar minti greičiau, kad spėtų pravažiuoti, kol dega žalia. Danijoje ir Švedijoje taip pat daug dėmesio skiriama moksleivių auklėjimui ir saugumui užtikrinimui: čia visi vaikai privalo dėvėti šalmus, iki tam tikro amžiaus negali vieni važinėti mieste. Nors tai nėra privaloma, Skandinavijos šalyse daug suaugusiųjų savanoriškai važiuoja su šalmais. Pasak D. Krasauskaitės, Lietuvoje nėra atlikta tyrimų, ar tai padeda apsisaugoti, todėl lieka spręsti patiems dviratininkams, ar dėvėti šalmą ar ne.
Trūksta dviračių takų ir pagarbos
Kalbant apie dviratininkų saugumą Lietuvoje, D. Krasauskaitė mano, kad ilgalaikėje perspektyvoje būtina pasirūpinti vairuotojų, dviratininkų, pėsčiųjų, ypač vaikų švietimu įdiegiant suvokimą, kad visi eismo dalyviai yra lygūs ir turi gerbti vienas kitą.
„Dviratininkus pažabotų baudos ir žinojimas, kad elgiantis netinkamai, jie bus nubausti. Kalbant apie infrastruktūrą, tai priklauso nuo kiekvienos savivaldybės. Tačiau, be abejonės, miestuose, ypač didžiuosiuose, dviračių takų labai trūksta. Kuo galiu pasidžiaugti, tai, kad dviratininkai užmiestyje pradėjo vilkėti liemenes – taip jie tikrai saugesni ir vairuotojai ramiau gali važiuoti ramiau, juos gerai matydami“, - sakė D. Krasauskaitė.
