Dvi valandos iki mirties

Ke­tu­rias­de­šim­ties me­tų Kel­mės ra­jo­no Ku­ke­čių kai­mo gy­ven­to­jas Arū­nas Kan­čel­kis mi­rė nuo iše­mi­nės šir­dies li­gos. Tik li­gą diag­no­za­vo ne gy­dy­to­jai, o teis­mo me­di­ci­nos eks­per­tai.

Po­ra va­lan­dų prieš mir­tį li­go­niui kvies­ta grei­to­ji me­di­ci­nos pa­gal­ba. Slau­gy­to­ja nu­spren­dė, jog nė­ra rei­ka­lo vež­ti į li­go­ni­nę. Jos spren­di­mas bu­vo lem­tin­gas.

Nual­po tarp­du­ry­je

Ne­ti­kė­tos ką tik ke­tu­rias­de­šim­ties me­tų su­lau­ku­sio sū­naus ir sū­nė­no mir­ties pri­blokš­ti ar­ti­mie­ji krei­pė­si į re­dak­ci­ją.

Kar­tu su mi­ru­siuo­ju gy­ve­nu­si jo ma­ma, pus­se­se­rė ir te­ta re­dak­ci­jai pa­sa­ko­jo, jog ba­lan­džio 16 – osios va­ka­rą, li­kus pus­va­lan­džiui iki vi­dur­nak­čio, Arū­nas su­smu­ko na­mų tarp­du­ry­je.

Vy­ras blo­gai jau­tė­si vi­są die­ną. Skau­dė­jo gal­vą, py­ki­no. Nual­po, kai at­si­kė­lė iš lo­vos at­si­ger­ti van­dens.

Ar­ti­mie­ji vy­rą pa­gul­dė į lo­vą ir ne­dels­da­mi kvie­tė grei­tą­ją pa­gal­bą.

Grei­to­ji at­va­žia­vo po pen­kio­li­kos mi­nu­čių.

„Fel­če­rė pa­ma­ta­vo krau­jo spau­di­mą. Sa­kė, jog di­de­lis, – tvir­ti­no mi­ru­sio­jo ma­ma ir ki­ti ar­ti­mie­ji. – Pak­lau­sė, ar da­vėm ko­kių vais­tų. Bu­vo­me da­vę tab­le­tę nuo aukš­to krau­jos­pū­džio. Ta­čiau jis iš­vė­mė. Tą die­ną Arū­nas tik tru­pu­tį val­gė, gė­rė skys­čių, ta­čiau pa­val­gius tuoj im­da­vo py­kin­ti.“

Ne­ve­žė į li­go­ni­nę

Me­di­kė, pa­sak ar­ti­mų­jų, pa­spau­dė li­go­niui pil­vą, šo­nus, pa­žiū­rė­jo akių vyz­džius. Sa­kė, kad žmo­nės pa­na­šiai jau­čia­si po il­gų iš­gė­ri­mų.

Li­go­nis aiš­ki­nęs, jog gė­rė prieš ke­lias die­nas. Ta­čiau pa­sta­ro­sio­mis die­no­mis ne­gir­ta­vo.

„Mes jau bu­vo­me ap­si­ren­gę, pa­si­ruo­šę ly­dė­ti į li­go­ni­nę, bet fel­če­rė pa­sa­kė, jog nė­ra vie­tų, – pa­sa­ko­jo ar­ti­mie­ji. – Ne­są ir rei­ka­lo vež­ti į li­go­ni­nę. Vyz­džiai – gra­žūs, pil­vas – minkš­tas. Ji su­lei­sian­ti vais­tus nuo krau­jo spau­di­mo, gal­vos skaus­mo ir py­ki­ni­mo, ra­mi­na­mų­jų, kad pa­mie­go­tų. Su­lei­do tris am­pu­les. Pa­ta­ru­si, jei­gu bū­tų blo­giau ar pra­si­dė­tų trau­ku­liai, vėl skam­bin­ti, iš­va­žia­vo.“

Ant­rą­kart pa­gal­bos ne­be­su­lau­kė

Li­go­niui ne­pa­vy­ko už­mig­ti. Po ku­rio lai­ko pa­si­ju­to šiek tiek ge­riau. Apie pir­mą nak­ties pa­pra­šė ger­ti. Bet ne­tru­kus pra­si­dė­jo trau­ku­liai, kaip ir pro­gno­za­vo grei­to­sios me­di­kė.

Šei­ma vėl kvie­tė gre­tą­ją pa­gal­bą. Skam­bi­no net du kar­tus, nes at­ro­dė, jog pa­gal­ba va­žiuo­ja vi­są am­ži­ny­bę. Ke­lios mi­nu­tės po pu­sės dvie­jų pa­gal­ba at­va­žia­vo. Slau­gy­to­ja pa­tik­ri­no li­go­nio pul­są. Jis bu­vo mi­ręs.

Pa­reiš­ku­si užuo­jau­tą ir pa­kvie­tu­si po­li­ci­ją, me­di­kė iš­va­žia­vo.

Ne­bai­gė skai­ty­ti kny­gos

Ko­vo tris­de­šim­tą­ją Arū­nui Kan­čel­kiui su­ka­ko ke­tu­rias­de­šimt me­tų.

„Jis ne­bu­vo blai­vi­nin­kas, bet ne­bu­vo ir deg­ra­dan­tas, – pa­sa­ko­jo į re­dak­ci­ją už­su­ku­si Ma­žei­kiuo­se gy­ve­nan­ti mi­ru­sio­jo te­ta Ni­jo­lė Kan­čel­kie­nė. – Se­niū­ni­jo­je dir­bo vie­šuo­sius dar­bus. Skai­tė kny­gas. Gim­ta­die­nio pro­ga iš Nor­ve­gi­jos grį­žęs pusb­ro­lis jam pa­do­va­no­jo 50 li­tų. Nu­si­pir­ko kny­gą „Sve­čias iš Ma­ga­da­no“. Tik įpu­sė­jo skai­ty­ti. Li­ko ne­baig­ta.“

Ar­ti­mie­siems ne­sup­ran­ta­ma, ko­dėl grei­to­sios pa­gal­bos me­di­kė blo­gai be­si­jau­čian­čio Arū­no ne­ve­žė į li­go­ni­nę, ri­zi­kuo­da­ma jau­no žmo­gaus gy­vy­be.

Ve­lio­nio ar­ti­mie­ji no­ri pa­vie­šin­ti šį fak­tą, kad skau­di jų šei­mos ne­lai­mė tap­tų pa­mo­ka ir ki­tiems su pa­na­šia pro­ble­ma su­si­dur­sian­tiems žmo­nėms. „Rei­kia ne­nu­si­leis­ti ir griež­tai rei­ka­lau­ti, kad su­si­rgu­sį vež­tų į li­go­ni­nę, ar­ba ne­del­siant vež­ti pa­tiems. Nes tik li­go­ni­nė­je ga­li­ma at­lik­ti ty­ri­mus ir tiks­liau diag­no­zuo­ti li­gą.“

Slau­gy­to­ja ne­ma­to kal­tės

Tą va­ka­rą ir nak­tį į Kan­čel­kių na­mus va­žia­vo grei­to­sios me­di­ci­nos pa­gal­bos sky­riaus slau­gy­to­ja Al­do­na Le­ka­vi­čie­nė.

Re­dak­ci­jai ji tvir­ti­no, jog tin­ka­mai at­li­ku­si sa­vo pa­rei­gą. Li­go­niui pa­ma­ta­vu­si krau­jos­pū­dį. Jis bu­vęs – nor­ma­lus. Vyz­džiai – gra­žūs. Šir­dies rit­mas ne­bu­vo su­tri­kęs. Li­go­nis ne­si­skun­dęs pil­vo ar krū­ti­nės skaus­mais. Jis bu­vęs są­mo­nin­gas, to­dėl nu­spren­du­si, kad būk­lė – sta­bi­li.

Al­do­na Le­ka­vi­čie­nė tvir­ti­no su­lei­du­si tris am­pu­les: nuo py­ki­ni­mo, nuo skaus­mo ir ra­mi­nan­čių­jų, kad li­go­nis pa­mie­go­tų.

„Gal­būt iš­si­vys­tė ūmus šir­dies ne­pa­kan­ka­mu­mas?“ – svars­tė. Pak­laus­ta, ar vais­tai ne­ga­lė­jo pri­si­dė­ti prie ūmaus ne­pa­kan­ka­mu­mo, me­di­kė tvir­ti­no, jog tai pa­tys ne­kal­čiau­si vais­tai ir per­ne­lyg ma­žos do­zės, kad pa­kenk­tų.

Vie­tos vi­sa­da at­si­ran­da

Slau­gy­to­ja nei­gė sa­kiu­si, jog li­go­ni­nė­je nė­ra vie­tų. Ta­čiau ke­tu­ri li­go­nio ap­žiū­rą ste­bė­ję na­miš­kiai tvir­ti­na ki­taip.

Grei­to­sios pa­gal­bos sky­rius pri­klau­so Kel­mės pir­mi­nės svei­ka­tos prie­žiū­ros cent­rui.

Re­dak­ci­ja apie skun­dą in­for­ma­vo šio cent­ro di­rek­to­rių Vik­to­rą Il­jins­kį. Jis sa­kė tuo me­tu ato­sto­ga­vęs, to­dėl ne­no­rė­jo nie­ko ko­men­tuo­ti. Tik tvir­ti­no, jog slau­gy­to­jos ne­ga­li sa­ky­ti, jog li­go­ni­nė­je nė­ra vie­tų.

Di­rek­to­rius tvir­ti­no nea­be­jo­jąs dar­buo­to­jų kom­pe­ten­ci­ja. Vi­sos dir­ba per dvi­de­šimt me­tų.

Apie vie­tas li­go­ni­nė­je ir apie tai, ar grei­to­sios pa­gal­bos sky­riaus slau­gy­to­jos tu­ri to­kią in­for­ma­ci­ją, re­dak­ci­ja pa­si­tei­ra­vo Kel­mės li­go­ni­nės di­rek­to­riaus Rim­tau­to Ka­va­liaus­ko.

Di­rek­to­rius pa­tvir­ti­no, jog tris­de­šim­ties vie­tų Vi­daus li­gų sky­rius kar­tais bū­na už­pil­dy­tas. Grei­to­sios pa­gal­bos sky­riaus slau­gy­to­jos si­tua­ci­ją ži­no. Ta­čiau ne­tu­ri tei­sės į li­go­ni­nę ne­vež­ti li­go­nio vien dėl to, kad nė­ra vie­tų.

„To­kią tei­sę tu­rė­tų tik tuo at­ve­ju, jei­gu bū­tu­me iš­lei­dę ko­kį įsa­ky­mą, jog vi­si sky­riai pil­ni ir ofi­cia­liai pa­skel­bę, jog ne­ga­li­ma vež­ti li­go­nių, – sa­kė R.Ka­va­liaus­kas. – Ne slau­gy­to­joms spręs­ti, ar li­go­nį rei­kia gul­dy­ti į li­go­ni­nę. Ga­liau­siai, pir­miau­sia ve­ža į Priė­mi­mo sky­rių. Čia ty­ri­mus at­li­kęs spe­cia­lis­tas nu­spręs, ką da­ry­ti to­liau. Išei­tį vi­sa­da ran­da­me. Pa­gul­do­me į Chi­rur­gi­jos ar ki­tą sky­rių, kur yra lais­vų vie­tų. Tei­kia­me ste­bė­ji­mo pa­slau­gą. Yra ke­tu­rios lo­vos, kur li­go­nis, gy­dy­to­jų ste­bi­mas ga­li pa­bū­ti nuo tri­jų iki 24 va­lan­dų.“

Pra­leis­tas šan­sas iš­gel­bė­ti gy­vy­bę

Ki­ti, ne­no­rė­ję skelb­ti pa­var­džių, me­di­kai sa­ko, jog šiuo at­ve­ju ir ko­le­gos tu­rė­tų jaus­ti ap­mau­dą dėl pra­leis­to šan­so iš­gel­bė­ti žmo­gaus gy­vy­bę.

Teis­mo me­di­ci­nos eks­per­tai nu­sta­tė, jog Arū­nas Kan­čel­kis mi­rė dėl iše­mi­nės šir­dies li­gos.

Ši li­ga ne­bū­ti­nai pa­si­reiš­kia skaus­mu krū­ti­nės sri­ty­je. Jos simp­to­mai ga­li bū­ti ir stip­rus gal­vos skaus­mas bei py­ki­ni­mas ar vė­mi­mas.

Jei­gu slau­gy­to­ja ne­bū­tų bea­to­dai­riš­kai pa­si­ti­kė­ju­si sa­vo kom­pe­ten­ci­ja ir pa­mąs­čiu­si apie ga­li­mus ne­ti­piš­kus li­gos po­žy­mius, ke­tu­rias­de­šimt­me­tis vy­ras šian­dien, tik­riau­siai, bū­tų gy­vas.

Rei­kė­jo la­bai ne­daug – tik nu­vež­ti į li­go­ni­nę. Čia at­li­kus ty­ri­mus ir lai­ku su­tei­kus kar­dio­lo­go pa­gal­bą, žmo­gus ga­lė­jo iš­gy­ven­ti.

Regina MUSNECKIENĖ