Devyniolikametė Simona (vardas pakeistas) prieš trejus metus savo noru tapo vaikų globos namų auklėtine ir sako net nenorinti įsivaizduoti, kaip gyvenimas būtų susiklostęs, jei ji būtų likusi namų pragare...
„Kodėl nusprendžiau papasakoti tai, kas slegia mano širdį? Galbūt mano ryžtas padės kasdien smurtą ir patyčias kenčiantiems vaikams, kurie nedrįsta kreiptis į Vaiko teisių apsaugos tarnybą", - „Šiaulių naujienoms" sako dabar laiminga besijaučianti mergina, nes turi pagrindą po kojomis ir mylimą vaikiną, su kuriuo ketina sukurti tikrą šeimą.
Liepė rinktis: arba vaikas, arba jis
Kiek nedrąsiai į vaikystės traumų teritoriją mintimis sugrįžusi žavinga šviesiaplaukė savo pasakojimą pradėjo nuo vieno iš skaudžiausių prisiminimų – tėvo paieškos: „Mano motina, būdama jauna, įsimylėjo jauną, gražų ir turtingą vyrą. Vėliau, kaip paaiškėjo, jis nebuvo nuoširdus – rodė jai netikrą pasą, kuriame nebuvo santuokos antspaudo, o iš tikrųjų jis jau buvo sukūręs šeimą... Kai motina pastojo, jis liepė rinktis: arba vaikas, arba jis. Motina pasirinko mane... Vaikystėje, pamenu, ji man pasakojo apie jį, o aš su nekantrumu degiau, kaip norėjau jį pažinti, nes patėvis niekada manęs nemylėjo kaip savo tikro vaiko".
O ir šeima pagausėjo... Prieš vienuolika metų, tuomet dar visai jaunutei Simonai teko greit suaugti ir rūpintis gegužę gimusia sesute Irma (vardas pakeistas). Mergina pasakoja, kad statybose dirbusi motina ir patėvis jos priežiūrai neturėjo laiko...
Tėvo paieška baigėsi grasinimais sukapoti kaukolę
Gimimo liudijime susiradusi tėvo vardą ir pavardę tuomet dar vos dvylikos metų Simona nusprendė jo ieškoti: „Bėgant laikui sužinojau, kad jis dirbo policijos, vėliau – teisės srityje, o galų gale įkūrė savo firmą. Beje, dabar jis – žinomas ir garsus verslininkas. Tačiau jam manęs nereikėjo... Kai pagaliau krykštavau iš laimės jį radusi ir tikėjausi bent kruopelytės meilės, viskas subliuško... Paprašyta ateiti į susitikimą po savaitės, ten susidūriau su jo žmona, kuri tiesiog išrėkė: „Paskutinį kartą tu jo ieškojai, daugiau niekada, pabrėžiu, niekada nekeli kojos į mūsų įmonę ir net nemėgini jo dar kada nors ieškoti. Kitu atveju man teks sukapoti ne tik tavo, bet ir motinos kaukolę. Sakyk, kur tu gyveni?!"
Nors Simona nurodė netikrą adresą, neilgai trukus prie jos ir motinos namų durų pasirodžiusi moteris grasino mus nužudyti ir sakė net nesitikėti pinigų... „Nejaugi ta moteris tokia kvaila, jog manė, kad aš, būdama vaikas, norėjau tik pinigų? Man reikėjo tik tėviškos meilės ir apkabinimo... Deja, skambinau jam ne vieną kartą, laukiau apsilankymo, tačiau vėliau praradau visas viltis turėti tėvą..." - atsidūsta pašnekovė.
Vyras bandito veidu liko nakvynei ir nebeišėjo...
Po kurio laiko Simonos šeima persikėlė gyventi į bendrabutį, o patėvis nusprendė išvykti uždarbiauti į užsienį: „Jį išleidome, kai man buvo penkiolika, o sesutei – vos šešeri... Motina visada mėgo alkoholį, labai daug rūkė. Jos noras gerti vis dažnėjo, kol tapo įprasta kasdienybe – su kolege po darbo dienos ji turėdavo išgerti bent degtinės butelį ar naminukės. Kadangi gyvenome bendrabučių rajone, tai naminukę pardavinėjančiųjų buvo tikrai nemažai - beveik kiekviename name".
Laikas bėgo, o situacija namuose vis prastėjo... „Nežinau, kas kartą toms moterims užėjo, bet jos nusprendė pasikviesti svetimų vyrų. Viskas liejosi laisvai - degtinė, meilė ir muzika. O vienas vyras bandito veidu, už motiną jaunesnis kokiais aštuoneriais metais, liko nakvynei ir nebeišėjo. Tuomet prasidėjo gyvenimo košmaras".
Simona tikina visada buvusi tvarkinga mergaitė: „Grįždavau namo laiku, visada rūpinausi sesute, kad ir kaip kartais norėdavosi pabūti vienai su draugais... Niekada nerūkiau ir negėriau. Niekada. Netrukus motinos kasdieniniai išgėrinėjimai ėmė mane varyti iš proto. Kokių tik banditų pas mus neprieidavo. Jeigu akimirkai išeidavau susitikti su draugais, motina tuojau skambindavo ir liepdavo grįžti, nes nepajėgdavo nuraminti be manęs būti bijojusios sesutės".
„Į mokyklą nueidavau išbalusi ir pervargusi, nepasiruošusi pamokoms..."
Nenuostabu, kad mažoji buvo įbauginta – girta motina prie jos ir Simonos akių su meilužiu išdarinėjo tai, ko vaikams matyti nedera: „Šlykštu net prisiminti, kad mano mažajai sesutei teko klausytis visų motinos ir jo skleidžiamų garsų bei dejonių. Net panaudotus prezervatyvus jie mesdavo ant grindų... Tačiau nieko pakeisti negalėjau... Užmigti pavykdavo tik apie ketvirtą valandą ryto. Į mokyklą nueidavau išbalusi ir pervargusi, nepasiruošusi pamokoms... Būdavo labai sunku užmigti, kai muzika grodavo ištisą naktį. O koks didžiulis palengvėjimas būdavo, kai jie nuo alkoholio užmigdavo... Su šypsena išjungdavau muziką..." - atvirauja Simona.
Mergina prisimena vos tik parėjusi iš mokyklos puldavusi tvarkyti po nakties palikto jovalo: „Turėdavau išplauti kiekvieną namų kampelį. Jeigu motina rasdavo bent vieną plaukelį ant grindų – mane mušdavo. Aš labai jos bijojau, niekada neprieštaraudavau, stengiausi atlikti visus darbus, kokius tik ji man liepdavo padaryti. Dirbtinai stengdavausi būti jai maloni, bent kiek sušvelninti situaciją, kad tik nemuštų. Pagirios jai visada būdavo sunkios, todėl ant manęs išsiliedavo..." - lyg pateisinimo tokiam gimdytojos poelgiui ieško vaikystę košmaru vadinanti mergina.
Nuo motinos kumščių gelbėjo net kaimynai
Lyg vakar dieną ji atsimena naktį, kai ketvirtą valandą ryto motina išgrūdo lauk ir pasakė: „Apsirengi, paimi pinigus ir iš kur nori, iš ten parneši man cigarečių. Kitu atveju aš tau taip padarysiu, kaip dar niekada nebuvai pajutusi".
Simona sako, jog tuomet ją išpylė šaltas prakaitas: „Aš net pro bendrabutį bijodavau praeiti, kai sutemdavo, o kaip praeiti pro visą baisųjį rajoną? Sukaustyta baimės išėjau ieškoti mamai cigarečių. Ėjau ten, kur ir visada, į „tašką". Beldžiausi, skambinau, maldavau, bet niekas neatidarė durų. Aplink visos parduotuvės uždarytos..." Grįžusi namo paauglė bandė paaiškinti, kad paryčiais niekas jos neįsileido, tačiau nuo alkoholio apkvaitusiai ir į darbą kumščius eilinį sykį paleidusiai motinai tai buvo nė motais.
Blaiviu protu retai bemąsčiusi moteris kartą pakvietė Simoną į virtuvę, kur, kaip įprasta, sėdėjo nepažįstami vyriškiai ir žvilgsniu liepė nė necyptelėti. „Vienas vyriškis, prataręs, kad buvau negera mergaitė, ėmė glamonėti mano krūtis... Išsigandusi išsinėriau iš jo rankų ir pabėgau į savo kambarį... Apsimečiau, kad negirdžiu, kaip įtūžusi motina kviečia mane grįžti atgal. Vėliau atsiėmiau su kaupu. Jau gerokai sutemus pribėgusi motina mane parvertė ir iš visų jėgų ėmė daužyti galvą į grindis. Stengiausi kuo labiau apglėbti galvą savo rankomis, kad tik mažiau skaudėtų. Tai išvydusi kaimynė ir aplinkiniai puolė mane gelbėti. Jie sugebėjo ją nuo manęs atplėšti, o aš atsistojau ir nuėjau į savo kambarį. Mintyse kartojau, kad gavau už tai, jog ji padaugino. Nemoku apsakyti, koks skausmas persmelkdavo kūną tokiomis akimirkomis".
Ašaromis pramintas kelias į Vaiko teisių apsaugos tarnybą
Košmaras tęsėsi, o Simona vis labiau neapkentė savo gyvenimo „Mamos meilužis visada šnekėdavo negražius dalykus. Man būdavo nejauku ir šlykštu, kai jis „netyčia" mane paliesdavo. Tame pačiame name gyvenusi motinos sesuo patarė kreiptis į Vaiko teisių apsaugos tarnybą. Susigriebiau ir kitą dieną nuėjau. Tiesa, tarnybos darbuotojams buvo sunku papasakoti viską, kas dedasi mano namuose. Ėmiau mikčioti, nes jutau, kad manęs nelabai noriai klausomasi. Tikriausiai jie pagalvojo, kad daugelį dalykų išsigalvoju..."
Nuo pirmojo Simonos apsilankymo pas Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojus prabėgus kelioms savaitėms situacija nepasikeitė, tačiau su teta ir patėviu sutarusi nenuleisti rankų, paauglė į Vaiko teisių apsaugą kreipėsi vėl ir vėl: „Teko nemažai ašarų išlieti, kad manimi patikėtų. Galų gale sulaukėme pirmojo jų vizito. Pamenu, tuomet visas kūnas nutirpo. Labiausiai bijojau, kad motina neįtartų manęs užvirus visą košę. Tuo momentu norėjau prasmegti kiaurai žemę. Tai buvo pati didžiausia baimė, kurią tik galėjau patirti. Laimė, Vaiko apsaugos tarnybos darbuotojai pasakė, kad mano motiną skundžia kaimynai... Dar po keleto vizitų buvo įsitikinta, kad motina labai daug geria, tačiau reikalai negerėjo".
„Širdis plyšo ne dėl skausmo, o todėl, kad mane smaugė tikra motina"
Simona kantrybės neteko vieną vasaros dieną, kai ji, tuomet šešiolikametė, namo pavėlavo grįžti dešimt minučių: „Patikėkite manimi, labai dėl to pasigailėjau. Nors motina buvo blaivi, pripuolusi spyrė man į pilvą ir ėmė mane smaugti. Jaučiau, kaip nebegaliu kvėpuoti, o ašaros riedėte riedėjo. Širdis plyšo ne dėl skausmo ar jos neapykantos kupino veido, o todėl, kad mane smaugė tikra motina".
Simpatiškų bruožų mergina šypteli prisiminusi, kad tą akimirką sukūrė neįtikėtiną planą, kurio pagalba galėjo pailsėti nuo kasdienio triukšmo ir bemiegių naktų: „Nuėjau pas gydytoją ir papasakojau visą gyvenimo istoriją. Suprantu, kad sunku patikėti, bet gydytoja mane suprato, paguodė ir pasakė, kad paguldys mane savaitei į ligoninę, jog aš galėčiau pailsėti... Deja, grįžusi namo ir vėl radau netvarką, smarvę ir girtą motiną, kuri iškart liepė tvarkytis. Beje, to jai net nereikėjo sakyti... Aš ir taip žinojau, kur grįžtu.
Kai kitą dieną ir vėl prasidėjo košmarai, Simona nuėjo į Vaiko teisių apsaugos tarnybą ir ėmė maldauti, kad iš ten išvežtų: „Tuomet man pavyko. Darbuotojai liepė palaukti už durų ir pasakė, jog tuoj važiuosime pasiimti mano daiktų. Širdyje buvau įsitikinusi, kad sesutė tikrai su manimi važiuos... Deja, klydau... Ji verkė balsu, tačiau iš baimės nedrįso eiti su manimi..."
Gyvenimas globos namuose - geresnis nei buvo galima įsivaizduoti
Kurį laiką pagal Norvegų rengiamą projektą finansuotoje šeimoje kartu su keturiolika vaikų viename dideliame name gyvenusi Simona sako sulaukusi motinos apsilankymo: „Bet ji atvyko ne tam, kad mane susigrąžintų, o tam, kad atsiimtų namų raktą ir pasišaipytų".
Kai buvo nuspręsta visus vaikus perkelti į globos namus, o namą, kuriame jie gyveno, uždaryti, Simona sužinojo, jog gali būti priversta sugrįžti atgal į namus: „Manęs laukė dar keli posėdžiai su motina. Į vieną iš jų nuėjusi, vos negavau šoko - Vaiko teisių kontrolieriai man pasakė, kad posėdyje pasirodžius motinai, mane greičiausiai grąžins jai. Laimė, motina nepasirodė ir tapau viena iš vaikų globos namų gyventojų. Gyvenimas ten buvo geresnis nei buvo galima įsivaizduoti. Taip, globos namuose trūksta šilumos ir motiniškos meilės, bet visa kita - tobula. Pusryčiai, pietūs, vakarienė, naktipiečiai - patiekta. Rūbai išskalbti, mažiesiems kambariai sutvarkyti, vasarą važiuodavome į stovyklas, rūbų niekada netrūkdavo, lovos - naujos, kambariai - suremontuoti, visi žmonės labai geri ir malonūs", - šypsosi Simona.
Teismas atėmė motinystės teises
Kalbėdama apie sesutę, Simona neslėpė jaudulio: „Didžiausias mano pasiekimas yra tas, kad ji nebegyvena tame pragare. Mano patėvis susirado naują gyvenimo meilę - labai tvarkingą ir geros širdies moterį. Kadangi jis – tikrasis Irmos tėtis, bet kokia kaina siekė išlaisvinti ją iš motinos gniaužtų. Tiesa, sesutei iki tol teko daug iškęsti... Pamenu, kartą ji man paskambino ir pasakė, kad nebegali taip gyventi ir maldavo padėti... Kreipiausi į policiją ir nuvykome į motinos namus. Tai, ką pamačiau, sukrėtė visam likusiam gyvenimui - sesutė sukibusiais plaukais, nusiverkusi sėdi kampe ir žaidžia su lėlėmis, iš virtuvės iš lenda meilužis ir motina... Abu visiškai nuogi. Kai motina prisiartino prie manęs, mane tarsi ištiko isterijos priepuolis, ji manęs net nelietė, bet aš ėmiau visa virpėti ir klykti... Policija tuomet negalėjo padėti, o Irma naktimis stovėdavo lauke ir šaukdavo motinai, kad ją įleistų į namus..."
Simona džiaugiasi, kad patėvis sukūrė naują šeimą ir pasiėmė sesutę, kad įvyko teismas, kuris atėmė jas pagimdžiusiai moteriai motinystės teises: „Iš tikrųjų, per visą tą laiką daug žmonių nuo manęs nusisuko. Pamačiau, kas iš tikro mane myli, o kas - ne. Giminei beveik nerūpėjau, bet ir be jų sugebėjau viską įveikti".
Motinai jaučia tik gailestį
Devyniolikametė dabar mokosi Klaipėdoje, turi didelių norų ir trokšta daug ką nuveikti: „Savanoriauju dviejose veiklose. Susitaupiusi pinigėlius išsilaikiau vairuotojo teises, turiu mylimą draugą, kuris nuo pat pradžių man padėjo viską ištverti ir palaikė mane sunkiausiomis akimirkomis. Jaučiuosi laiminga. Žinoma, pasitaiko sunkumų, bet jie man - tik į naudą, nes moko, kaip reikia gyventi".
Paklausta, ką jaučia motinai, Simona atsako: „Apie ją nenoriu girdėti nei aš, nei Irma. Nejaučiu jai neapykantos. Tik gailestį..."
Aušra LAURINKIENĖ
