Visi tik ir kalba, kad valdančioji koalicija netvirta. Aritmetinę daugumą valdantieji senokai prarado. Partneriai valdžioje turi daugiau skirtybių, nei bendrybių ir susibūrė neaišku dėl ko (tiksliau, netgi - gal pernelyg aišku).
Dažnai valdančiųjų elgesys vienas kito atžvilgiu (ypač liberalų tarpusavio santykiai) yra tarytum įsivaizduotina scena: ežero viduryje plaukioja valtelė, kurios keleiviai – šuo ir katė, na ir dar kas nors ten iš gyvių...
Nuolat stringa kai kurie sprendimai. Pavyzdžiui, taip ir nepavyko „prastumti“ liberalcentristų atstovo J. Liesio į Seimo vicepirmininkus – dėl to kandidato bendrapartiečiai vos nesukėlė maišto koalicijoje. Nors kandidatui tikrai trūko parako. Balsavimo mašina nesuveikė, tačiau ir tai dar ne pasaulio pabaiga.
Visiems aišku, kad valdančioji koalicija silpna. Dar aiškiau, jog opozicija dar skystesnė, dar labiau susiskaldžiusi ir marga, be to, neturinti jokio noro perimti valdžią ekonominės krizės metu.
Interpeliacija Susisiekimo ministrui E. Masiuliui parodė, kad valdantieji dar išsaugojo šiokį tokį savisaugos instinktą ir turi kažkiek vienybės, tegu ir iš reikalo. Liberalcentristai susivaldė ir nekeršijo savo „amžiniems priešams“ liberalsąjudiečiams, „valstiečiai“ prisigaudę Mišrioje frakcijoje irgi nepavedė – palaikė. Visiems draugiškai yra proga pasigirti sąmoningumu, „valstybiniu požiūriu“ bei „stabilumu valstybėje“. Liberalcentristas Vilniaus vicemeras G.Babravičius šį atrodytų paprastą sprendimą – palaikyti koalicijos partnerių ministrą (bent jau iš savisaugos jausmo), pateikė vos ne kaip didžiausią pasiekimą, teigdamas, jog laimėjo „valstybės ir koalicijos interesai“ patetiškai dėdamas lygybės ženklą tarp valstybės ir dabartinės išklibusios koalicijos.
Iš tikro gi, „jokio dalykinio pamušalo“, kaip sakė premjeras, interpeliacijoje nebuvo, išskyrus socdemų pavirkavimus. „Girdžiu tik vieną plokštelę: klanas, klanas, klanas, ardom, ardom, ardom...“, - liūdėjo socdemų vicepirmininkas Vytenis Andriukaitis. Kažin ar tai pakankamas pagrindas interpeliacijai. O gal ir klano nėra ir jo ardyti nereikia? Klausimas retorinis.
Tuo pat metu premjeras A. Kubilius jau suprato, kad be papildomos paramos koalicija ilgai netvers. Tačiau tartis iš esmės nėra su kuo. Pabandė susitikti su „paksistais“– pasišnekėjo, iškart pasklido gandas, kad „tvarkiečiai“ bus priimti į koaliciją. Kubiliui liko tik išsiginti - jokių derybų, girdi nevedęs,... ir toliau kalbėti apie koalicijos stiprinimą. „Manau, kad tokių frakcijų (galinčių palaikyti valdančiuosius) gali būti ne viena. Tikrai yra ir tikrai bus“, - sakė A. Kubilius. Išvertus iš politinės Ezopo kalbos tai reiškia: tokių frakcijų nėra nė vienos. Tikrai nėra ir greičiausiai nebus. Kam dabar naudinga lįsti iš saugios opozicijos ir remti Vyriausybę, taip prisiimant atsakomybę už valdančiųjų klaidas ir šėliojimus? Geriau palūkėti.
Štai todėl opozicija neskuba versti valdančiųjų. Dar ne laikas, tegu dar pasmukdo savo reitingus. Juolab ir margajai opozicijai susitarti praktiškai būtų neįmanoma. Laukiama naujų rinkimų. Pirmalaikiai Seimo rinkimai teoriškai galėtų įvykti kartu su savivaldos rinkimais, t.y. po metų. Ir visi tai supranta. Todėl kalbos apie pirmalaikius rinkimus nuskambėjo ir praėjo kaip pavasarinis lietus.
Valdančioji koalicija ir toliau balansuos ant išlikimo ribos. Reik manyt, kolei kas niekas jų negriaus. Opozicija lauks tolesnių valdančiųjų klaidų ir kritikuodama bandys toliau pamažu kaupti politinius dividendus. O „klaidų klaidelių“, o ir tiesiog akivaizdaus „brudo“ iš valdančiųjų ilgai laukt, matyt, irgi neteks.
TS-LKD nuopolį ir pasimetimą žymi „rubikonininkų“ siautėjimas Vilniuje – vėl ruošiamasi pratęsti sutartį su susikompromitavusia „Dalkia“ ir jų talkininkais dėl centrinio šildymo miestui teikimo. Partijos vadovybė tik skėsčioja rankomis. Būdų suvaldyti „navickininkus“ nėra. Absurdo teatras. Visas miestas bus parduotas baudžiavon dar 20 metų. Už 20 korumpuotų sidabrinių?
Šiaip jau, šalyje iš esmės nėra nei normalios pozicijos, nei opozicijos. Klesti keisti dariniai suręsti ne pasaulėžiūriniu ir ideologiniu principu, o “iš reikalo, tam kartui“. Dabartinio Seimo sudėtis ir daugelis valdžios veiksmų žymi valstybės nuopuolį ir vis labiau įsigalinti chaosą. Vis laukiame, kada bus dugnas, tačiau politinis elitas nepaliauja stebinti savo piliečių.
Tuos, kurie dar seka įvykius ir galbūt ateis į kitus rinkimus. Tačiau tokių lieka vis mažiau... Paradoksalu, kad tokia apatija naudinga didžiosioms partijoms ir kiti rinkimai žada tiesiog tolesnį švytuoklės judėjimą – šį kartą vėl kairėn. Į pusę tų, kurie „kombinuoja“ sumaniau, nei nevykėliai „dešiniukai“. Visa sistema, visa politinė aplinka yra tiek sugedusi, o vadinamieji politikai tiek praradę sveiką nuovoką, kad darosi šiurpiai įdomu – dugno belaukiant.
Valerijus Pečiulevičius
