Nukrito kaukės - taip, ponios ir ponai, gražiai ir galutinai nukrito dar net neprasidėjus naujametiniam karnavalui, tačiau gėdingas apsinuoginimas pabaigė tai, ką vadiname politiniu karnavalu.
Musių valdovai
Turiu omenyje Seimo socialdemokratų frakcijos seniūnės Irenos Šiaulienės pasiūlymą savo atlyginimu ir darbo sąlygomis nepatenkintiems mokytojams išvykti į užsienį. Ačiū gerbiamai politikei, kad tiesiai ir be užuolankų įvardijo pastarojo dešimtmečio Lietuvos socialdemokratinės (ir iš esmės visos kitos) politikos svarbiausiąjį prioritetą, kuris vienintelis ryžtingai, atkakliai, kryptingai buvo įgyvendinamas. Jis davė gražiai nunokusį rezultatą - didelę dalį tautos gana sklandžiai pavyko išstumti iš šalies.
Ko gi čia džiaugtis tokiu pasisakymu, gali kas nors paklausti. Juk konservatoriai dar praėjusiame amžiuje būdami valdžioje kalbėjo, kad vykdoma eurointegracija atsveria socialinius ir ekonominius nesklandumus šalies viduje ir davė suprasti: nesiskųskite, nedejuokite, o, jei turite proto, naudokitės atsiveriančiomis galimybėmis. Kultūros ministras Jonas Jučas ne taip seniai nepatenkintus aktorius nukreipė skinti pomidorų Ispanijon. Tačiau vis dėlto konservatoriai kalbėjo netiesiogiai, o J. Jučas priklauso atsitiktiniams partiniams prisiplakėliams, džiazuojantiems politikos diletantams, todėl vėliau, berods, rodė net tam tikrą apgailestavimą išplepėjęs viešą valstybės paslaptį. I. Šiaulienė, priešingai - yra gelžbetoninio establišmento dalis ir savo pareiškimą viešai ir net didžiuodamasi patvirtino žurnalistams. Jos pasisakymas žurnalistams išvis yra demagogijos pavyzdys: esą švietimo problemos kilo ne socialdemokratams esant valdžioje, o daug seniau. Tačiau socialdemokratų dominuojamos vyriausybės valdžioje nuo 2001 m., o už lango jau tuoj bus 2008-ieji.
Matyt, tuoj politikai paviešins ir cinišką tautos išstūmimo iš šalies filosofiją, kurią dažnai tenka išgirsti privačiuose pokalbiuose. Esą išvyksta nevisaverčiai, neišsilavinę, nepritapėliai prastuoliai arba kriminaliniai elementai, neturintys vertės tautos požiūriu, kurių dėl to neverta laikyti tautos praradimu. Tai vulgari ir žiauri teorija. Visų pirma, yra visiškai ne taip: išvyksta pačio įvairiausio išsilavinimo, sugebėjimų, amžiaus bei patirties žmonės. Antra, niekam, juo labiau politikams, nėra duota teisė šitokiu būdu rūšiuoti žmones. Trečia, didelis gyventojų netekimas tokiai mažai tautai, pasižyminčiai nedideliu gimstamumu, bet kokiu atveju prilygsta katastrofai ir turės didžiulių bei įvairialypių neigiamų pasekmių ateityje daug metų: gali būti pažeistas net pats tautos gyvybingumas. Ir visa tai tik dėl to, kad šiaulienės ir jučai galėtų patogiai jaustis savo krėsluose, savo sutrūnijusiuose juodmedžio bokštuose. Kad galėtų lengvai pateisinti savo neveiklumą, nekompetenciją, totalią valstybinio mąstymo stoką, demokratinio valdymo abėcėlės neišmanymą.
Siūloma išvykti tiems, kurie gali kažko pareikalauti, kurie gali paprašyti atskaitomybės, skaidrumo, kurie politiko gali paprašyti papasakoti, kaip jis supranta valstybės strategiją ir visų partijų daug kartų, paskutinį kartą - 2003 m. vasarą, prisiimtą įsipareigojimą šalies švietimą laikyti pirmuoju prioritetu. Kada daugelis šalį paliko, šiurkščiu pareiškimu nukerpama paskutinė virkštelė, kuri politiką siejo su juo pasitikėjusiais rinkėjais ir atsiduodama beverčiams, tuštiems valstybės požiūriu, tačiau pelningiems politiniams žaidimams. Matome politikus, tapusius įtakingų verslo ir kitų neaiškių jėgų mapitais, o ne savo rinkėjų tarnais. Tai valdovai, tokie kaip Williamo Goldingo Musių valdovas - tuščia kaukolė, apspista vabzdžių.
Blogiau, nei populizmas
Valdančioji partija tiek supuvo, kad nebesugeba bendrauti su rinkėjais tegul ir naudodama populizmą. Ji nebesugeba gyventojams paaiškinti savo veiksmų - pavyzdžiui, nacionalinio investuotojo į atominę jėgainę formavimo principų, mokslo ir studijų reformos tikslų, galų gale, valstybės biudžeto prioritetų. Atrodė, kad nieko negali būti blogiau už politikų populizmą, tačiau cinizmas ir arogancija yra dar labiau atkarus ir demokratijos sąlygomis visiškai nesuprantamas reiškinys. Partija, galutinai praradusi ryšį su rinkėjais, tesugebanti iš savo aukštybių skleisti demagogijos debesį, suprantama, turėtų būti iššluota iš politinio peizažo. Tačiau - kokia alternatyva? Žvelgiant į priekį - stingdanti nežinia. Nejaugi Lietuvoje susiklostys padėtis, panaši į Rusijos, kai absoliuti dauguma pragmatiškų ir intelektualių žmonių pasirinko "teisingą" pusę, o purkštauja koks nors Garikas, nusenęs buvęs disidentas, didybės manija sergantis magnatas? Lietuvoje, rodos, maištauja irgi tik keistuoliai ekscentrikai - teisybės ieškotojas V. Andriukaitis, neobolševikas A. Paleckis.
Smunkant LSDP kažkas turi kilti. Kyla Darbo partijos reitingai - ši partija šiuo metu yra bene populiariausia. Suprantama, tai žinant išvis tenka susimąstyti, kokie veiksniai gali lemti populiarumą Lietuvos politikoje, ką reikia iškrėsti, kad kai kurie piliečiai suabejotų dalinamų pažadų realumu ir nuoširdumu. Tačiau toks Darbo partijos kilimas būtų skandalingas tik tokiu atveju, jei nematytume aukščiau šiame straipsnyje išdėstyto konteksto: tradicinės, valdančios, patyrusios partijos bankroto.
Artėjant Naujiesiems metams telieka palinkėti, kad mūsų visuomenė vis dėlto prabustų ir prabiltų, kad įvairiaspalvės interesų grupės priverstų politikus atkurti ryšius su visuomene, kad vietinės partinės organizacijos pareikalautų atskaitomybės iš savo partijos vadų ir priverstų juos atsigręžti į rinkėjus, kad ir patys rinkėjai suprastų, jog ne tik ir ne tiek lyderio savybės, o jo ryšys su rinkėjais ir jų valios vykdymas yra demokratinės politikos esmė.
