Ši valstybė bando tyliai, nesukeldama Maskvos pykčio, išardyti aljansą, kurio ji niekada ir netroško. Kinijos prezidento Xi Jinpingo pasirinkimas per savo pirmąją kelionę į užsienį nuo 2020 m. sausio vykti į Kazachstaną bei jo pažadas remti Kazachstaną „apsaugant jo nacionalinę nepriklausomybę, suverenitetą ir teritorinį vientisumą“, suteikia puikią galimybę siekti šio tikslo.
Nė vienas Kazachstano politikas neišreiškė palaikymo Maskvai nuo tada, kai vasarį ji užpuolė Ukrainą. Neatsirado net ir tokių, kurie, kaip Kinija, tikintų suprantantys Rusijos „pagrįstą nerimą dėl saugumo“. Vietoje to, Kazachstano prezidentas Kassymas-Jomartas Tokajevas atvirai atsisakė remti Rusiją.
Kazachstanas nepripažįsta apsiskelbusių respublikų Ukrainos Donbaso regione ir nepadeda Rusijai apeiti ekonominių sankcijų. Šalies viduje, Kazachstanas kovoja prieš bet kokias visuomenės paramos Rusijos prezidento Vladimiro Putino karui Ukrainoje išraiškas: šalyje buvo uždrausti Rusijos kariuomenės propagandos simboliai, atšauktas gegužės 9-osios pergalės dienos paradas.
Kazachstanas nepripažįsta apsiskelbusių respublikų Ukrainos Donbaso regione ir nepadeda Rusijai apeiti ekonominių sankcijų.
Rusijos provyriausybinėje žiniasklaidoje ir „Telegram“ kanaluose teigiama, kad Kazachstanas netgi remia Ukrainą ginklais. Šie kaltinimai yra grindžiami tariamai nutekinta sutartimi, pagal kurią Kazachstano bendrovė „Technoexport“ per Jordaniją ir Jungtinę Karalystę į Ukrainą eksportuoja sovietinius ginklus ir amuniciją. Kazachstanas oficialiai atmeta šiuos kaltinimus. Nepaisant to, ar ji siunčia ginklus Ukrainai, ar ne, yra akivaizdu, kad kazachai stengiasi atsiriboti nuo savo žalingos sąjungininkės Rusijos.
Sąjunga tarp Astanos ir Maskvos nėra tik sovietinių laikų palikimas. Per pirmuosius tris nepriklausomybės dešimtmečius, Kazachstanas entuziastingai prisijungė prie visų Rusijos integracijos projektų, tokių kaip Nepriklausomų valstybių sandrauga, Šanchajaus bendradarbiavimo organizacija, Eurazijos ekonominė sąjunga ir Kolektyvinio saugumo sutarties organizacija.
Kazachstanas puikiai suvokia, kad jo santykius su Rusija lemia daugybė neįveikiamų kliūčių, pavyzdžiui, Kazachstano ekonomikos priklausomybė nuo Rusijos, importuojant būtiniausias prekes, tarp jų ir maistą bei drabužius. Daugiau nei 40 proc. Kazachstano rinkos poreikių yra patenkinami importu iš Rusijos. Kai Rusija, bijodama trūkumo vidaus rinkoje, šiemet sustabdė cukraus eksportą, kazachai susidūrė su deficitu ir kainų šuoliu.
Dėl šios priežasties Kazachstanas turi akylai stebėti Kremlių. Sausio mėnesį vos per kelias dienas ir be didesnių pastangų stabilizavusi padėtį neramioje Almatoje, Maskva parodė, kiek daug įtakos ji turi Kazachstano vidaus politikai. Tačiau ši galia yra svarbus paskatinimas Astanai bandyti išsilaisvinti iš Maskvos gniaužtų.
Bet Rusija siekia su Kazachstanu išlaikyti tokius santykius, kokie jie yra dabar. Dėl Rusijos izoliacijos Kazachstanas tapo kaip niekad brangiu sąjungininku. Maskva pati supranta, kad jos padėtis šiame santykyje yra pati prasčiausia per visą istoriją. Rusijai reikia, kad Astana iš dalies apsiimtų dalį sankcijų naštos ir priimtų kai kurias Rusijos įmones, leistų paraleliai eksportuoti sankcionuotas prekes bei draustų Kazachstano verslams nutraukti ryšius su Rusijos bendrovėmis. Maskvai taip pat reikia, kad Kazachstanas ir toliau būtų pagrindine jėga Rusijos integracijos projekte Eurazijos ekonominėje sąjungoje.
Nuo nepriklausomybės paskelbimo, Kazachstanas pagrindiniu savo užsienio politikos prioritetu laikė Rusijos dominavimo mažinimą ir ryšių su kuo įvairesnėmis pasaulio šalimis užmezgimą.
Nuo nepriklausomybės paskelbimo, Kazachstanas pagrindiniu savo užsienio politikos prioritetu laikė Rusijos dominavimo mažinimą ir ryšių su kuo įvairesnėmis pasaulio šalimis užmezgimą. Kiekvienas konfliktas, vykęs prie vakarinių Rusijos sienų (pavyzdžiui, 2008 m. Sakartvele ir 2014 m. Ukrainoje), tik dar kartą patvirtindavo Kazachstano įsitikinimą, kad šalis pasirinko teisingą kelią. Astana niekada nepripažino Abchazijos, Pietų Osetijos ar kitų Rusijos buferinių kvazivalstybių. Jos politikai nenorėjo Rusijos dalimi pripažinti ir Krymo, nes taip būtų netiesiogiai įteisinami galimi Maskvos bandymai lygiai taip pat pasielgti ir su Kazachstanu.
Kuo gilesnę duobę sau kasasi Maskva, kovodama su Vakarais ir tarptautine bendruomene, tuo labiau Kazachstanas yra pasiruošęs išsižadėti Rusijos kaip tik įmanoma, kartu stengiantis išvengti nuostolių, kurių pridarytų Maskvos nepasitenkinimas.
Nuo Rusijos invazijos į Ukrainą pradžios, ribos, kurių santykiuose su Rusija yra nevalia peržengti, Kazachstanui lieka neaiškios. Jeigu anksčiau Kazachstanas nesupykdydavo Rusijos, surengęs bendras pratybas su NATO pajėgomis, dabar, kai Maskvai atrodo, kad ji kariauja su Vakarais, ji gali imtis daug agresyvesnių veiksmų.
Bet šių ribų trūkumas taip pat atveria ir ne tokią akivaizdžią galimybę Kazachstanui. Kol Rusija yra silpna ir visą savo energiją bei išteklius naudoja karui Ukrainoje bei V. Putino režimo stabilizavimui, Astana naudojasi šia akimirka plėsti savo bendradarbiavimą su kitomis valstybėmis, kurias Maskva mato kaip priimtinas partneres.
Praėjus keliems mėnesiams nuo karo Ukrainoje pradžios, K. J. Tokajevas pirmą kartą po savo inauguracijos apsilankė Turkijoje. Tai buvo stebinantis susitikimas: šalys sustiprino savo santykius iki strateginės partnerystės lygio bei nusprendė Kazachstane pradėti turkiškų bepiločių orlaivių gamybą. Tačiau dar svarbiau yra tai, kad Kazachstanas sutiko su Turkija keistis karinės žvalgybos informacija. Tai pirmas kartas, kai Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijai priklausanti šalis sutiko dalintis jautria informacija su NATO nare.
K. J. Tokajevas taip pat neseniai lankėsi ir Baku. Nors Kazachstanas atsisako palaikyti Rusijos karines kampanijas, šalis neparodė tokio paties nenoro rinktis, kurią pusę palaikyti, besitęsiančiame teritoriniame konflikte tarp Azerbaidžano ir Armėnijos dėl Kalnų Karabacho.
Nors Azerbaidžanas sutriuškino Kazachstano Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos sąjungininkę Armėniją Kalnų Karabache, tai nesutrukdė K. J. Tokajevui pasveikinti Azerbaidžano prezidento Ilhamo Alijevo su savo šalies „teritorinio vientisumo atkūrimu“. Dvi šalys sutarė stiprinti savo ekonominį bendradarbiavimą, kuris yra ypač svarbus kazachų verslui, kenčiančiam ne tik nuo antirusiškų sankcijų atgarsių, bet ir nuo tyčinio Maskvos spaudimo Kazachstano ekonomikai.
Drąsūs K. J. Tokajevo žingsniai nustebino daugelį, nes būtent V. Putinas padėjo jam išsilaikyti valdžioje per, kaip sakė pats K. J. Tokajevas, sausio mėnesį bandytą įvykdyti perversmą. Tie, kurie teigia, kad Kazachstano vadovybė yra skolinga Kremliui, mano, jog Maskva nusprendė įsitraukti į šį konfliktą, ieškodama naujų galimybių ir norėdama plėsti savo įtaką regione.
Tačiau Kazachstanas supranta, kad pagrindinė Maskvos motyvacija per neramumus buvo baimė dėl jos pačios saugumo, jeigu situacija kaimyninėje šalyje taptų nebevaldoma – sprendimai Kremliuje yra priimami atsižvelgiant į rizikas, o ne potencialias galimybes. Nepaisant to, simboliai ir gandai politikoje yra svarbūs. Dėl to K. J. Tokajevas nenori būti matomas kaip Kremliaus paskirtas lyderis. Jis nori nutildyti tuos, kurie yra nepatenkinti Rusijos kišimusi į Kazachstano vidaus politiką. Jo pranešimas apie pirmalaikius rinkimus šį rudenį buvo bandymas įgyti Kazachstano žmonių pripažinimą.
Naujienos iš Kazachstano nedžiugina Rusijos vanagiško politinio elito. Maskva yra pasiruošusi priminti Astanai, kokią kainą už santykių bloginimą jai teks sumokėti. Maždaug penktadalis Kazachstano užsienio prekybos yra vykdoma su Rusija, per ją keliauja ir daugiau nei pusė Kazachstano krovinių. Pastūmėta, Rusija galėtų atkirsti Kazachstaną ir nuo valstybės pagrindinio pajamų šaltinio. Dabar 80 proc. Kazachstano naftos eksporto keliauja per „Caspian Pipeline Consortium“ (CPC), kurio 31 proc. akcijų priklauso Rusijai. Per paskutinius kelis mėnesius įvyko mažiausiai penki incidentai, susiję su CPC, dėl kurių buvo visiškai sustabdytas arba sumažintas naftos eksportas iš Kazachstano į Europą.
CPC uždarymas iš Kazachstano biudžeto atimtų maždaug 40 proc. valstybės pajamų. Didžiausias naftos kiekis, kurį iš Kazachstano galima eksportuoti į Europą per alternatyvų naftotiekį Kaspijos jūroje, siekia maždaug 100 000 barelių per dieną. Per CPC naftotiekį galima eksportuoti daugiau nei milijoną. Ir nors kol kas nė vienas iš alternatyvių kelių neprilygsta CPC pagal apimtį, kainą ar pristatymo greitį, Kazachstanas nori turėti bent šiek tiek laisvės renkantis savo eksporto maršrutus. Vienas galimų sprendimų – Baku uostas. Tai ir buvo pagrindinė K. J. Tokajevo apsilankymo Azerbaidžane priežastis.
Oficialiai Maskva ir toliau kartoja savo mantrą apie stabilių santykių su Kazachstanu klestėjimą, tačiau jos nusivylimas savo sąjungininke jau galimai virsta pykčiu. Žinoma, Kremlius viešai to nepripažįsta, bet jis leidžia Rusijos politikams ir komentatoriams grasinti Kazachstanui. Melagienos apie „rusų genocidą“ Kazachstane pakurstė kalbas apie šios šalies „denacifikavimą“.
Kovo mėnesį Sergejus Savostjanovas – Maskvos miesto parlamento deputatas iš komunistų partijos – pasiūlė įtraukti Kazachstaną į „demilitarizacijos ir denacifikacijos zoną“, siekiant apsaugoti Rusijos saugumo interesus. Rugpjūtį Rusijos saugumo tarybos pirmininko pavaduotojas Dmitrijus Medvedevas socialiniuose tinkluose užsiminė, kad po Ukrainos Maskva savo dėmesį turėtų nukreipti į šiaurinio Kazachstano likimą. D. Medvedevas tikino, kad šį įrašą paskelbė į jo paskyrą įsilaužę programišiai, tačiau žinomas rusų žurnalistas Michaillas Zygaras yra užtikrintas, kad juo pasidalino buvusio prezidento padėjėjai, siekdami pavaizduoti politiką, kaip karo rėmėją.
Nors mažai tikėtina, kad Rusija savo pasienyje pradėtų kitą karą (ypač po sėkmingos Ukrainos pajėgų kontratakos prieš rusus), didžiausiu naujai besiformuojančios Kazachstano strategijos Rusijos atžvilgiu minusu gali tapti Kremliaus nenuspėjamumas priimant sprendimus.
