Iki Atgimimo pradžios dar buvo keturi mėnesiai. Visa jėga siautė KGB. Kas iškėlė trispalvę Jūžintų vandentiekio bokšte? Už šį žygdarbį grėsė ilgi kalėjimo metai...
Sustiprintos priemonės
Vasario 16-oji net sovietmečiu buvo ypatinga diena: tądien viešąją tvarką saugodavo keliskart didesnės nei įprastai milicijos pajėgos. Ir vis nenusaugodavo: imdavo kuriame nors Lietuvos miestelyje ir suplevėsuodavo trispalvė. O 1988-ųjų vasario 16-oji buvo kur kas reikšmingesnė - tądien Lietuva skaičiavo nepriklausomybės 70-metį.
Alyvos į ugnį įpylė ir JAV prezidentas Ronaldas Reiganas: vasario 11 d. jis paskelbė pareiškimą, kuriuo dar kartą pasauliui priminė, kad JAV niekuomet nepripažino ir nepripažins Sovietų Sąjungos įvykdytos Lietuvos okupacijos ir aneksijos. Tų dienų amžininkų teigimu, sovietinės Lietuvos valdžia ne tik uždraudė šalies gyventojams rinktis į didesnius susibūrimus, bet ir mobilizavo nemenkas milicijos, KGB pajėgas bei draugovininkų savanorių būrius, kurie privalėjo akylai saugoti viešąją tvarką „pavojingomis" vasario 15-16 dienomis.
Jūžintiškis Gintaras Katinauskas pasakojo: „Po Jūžintus sklandė kalbos, kad vasario 16-ąją milicininkai saugos svarbesnius miestelio objektus, tarp jų - ir aukštą vandentiekio bokštą. Tačiau šios manęs neatgrasė nuo plano iškelti trispalvę. Be to, ir vietiniai teisėsaugos pareigūnai į valdžios įsakymus ranka numojo: naktį iš vasario 15-osios į 16-ąją vandentiekio bokštas buvo ne tik nesaugomas, bet net nerakintas..."
Siuvo pats
Pasak p. Katinausko, jūžintiškiai mėgo įlipti į šį bokštą: nuo jo viršūnės atsiverdavo nuostabūs miestelio apylinkių vaizdai. Ir jis pats ne kartą dairėsi iš aukštybių. Mintis papuošti bokštą trispalve kilo likus mėnesiui iki žymiosios datos. Kur gauti Lietuvos vėliavą?
„Medžiagą pirkau skirtingose parduotuvėse: vienos spalvos audinį įsigijau Rokiškyje, kito važiavau į Kamajus. Jei būčiau visų trijų spalvų medžiagas pirkęs toje pačioje parduotuvėje, būčiau sukėlęs bereikalingus įtarimus„, - pasakojo p. Katinauskas. Jis pats sėdo prie siuvamosios.... „Nė nežinojau, kokie turi būti vėliavos matmenys. Manyčiau, kad pasiuvau šiek tiek mažesnę už tą, kurią valstybinių švenčių dienomis iškeliame prie savo namų“, - prisiminė pašnekovas. Pasiuvo jis trispalvę ir padėjo į stalčių.
Savo žygiui p. Katinauskas surado du bendraminčius: tokius pat jaunus bendradarbius Virginijų Macijauską ir Juozą Aukštuolį. „Šie vyrukai - buvę mano bendraklasiai. Žinojau, kad galiu jais pasitikėti", - sakė pašnekovas. Apie sūnaus sumanymą žinojo ir Gintaro mama Klementina Katinauskienė.
Mėtė pėdas
Trispalvė ant Jūžintų vandens bokšto suplevėsavo vidurnaktį. Tą vakarą Gintaras kartu su būsimąja žmona Lione nuėjo į kiną, kurį rodė Jūžintų kultūros namai. Po filmo jis parlydėjo savo merginą namo, o su draugais patraukė bokšto link. „Palaukėme, kol po filmo miestelio žmonės išsiskirstys namo. Jūžintų gatvėse neliko nė gyvos dvasios, bet vis tiek dairėmės, ar kas už kampo nesislepia, klausėmės, ar neišgirsime vėlyvo praeivio žingsnių", - lemtingosios nakties smulkmenas prisiminė p. Katinauskas.
Sėkmė lydėjo bendražygius: iki bokšto jie nusigavo nepastebėti. „Į jo viršūnę lipome dviese su Virginijumi. Jonas sakė bijąs aukščio", - pasakojo p. Katinauskas. Jie pritvirtino trispalvę ir išsiskirstė kas sau.
Ankstų vasario 16-osios rytą jūžintiškiai skubėjo į darbą. Kas pirmasis pamatė vėliavą, nežinia: vieni kitiems žmonės rodė ją, laisvai plevėsuojančią ant vandens bokšto. Netrukus miestelyje kilo tikra sumaištis: sulėkė milicija, iš Rokiškio atskubėjo saugumiečiai. „Eidamas į darbą pasigrožėjau vėliava, o kai grįžau namo, jos jau nebebuvo. Pernai manęs klausė, gal aš žinau savosios vėliavos likimą. Nežinau. Matyt, ją KGB išsivežė", - pasakojo jūžintiškis.
Pasak p. Gintaro žmonos Lionės, saugumiečiai Jūžintuose siautėjo gerą mėnesį. Sklandė gandai, kad pastarieji prie bokšto rado dviračio ar mopedo padangų žymes. „Pėsčiomis atėjome. Kojas skudurais apsivyniojau, kad pagal pėdsakus nesusektų", - prisiminė p. Katinauskas.
Saugumiečiai tardė nemažai jūžintiškių, tačiau Afganistano karo dalyvis p. Gintaras įtarimų išvengė.
Didžiuojasi vyru
Ar šis žmogus kada pagalvojo, kokia bausmė būtų jo laukusi, jei milicija ar KGB būtų išsiaiškinę, kas iškėlė trispalvę? „Supratau, kad už tai grėsė ilgi metai kalėjimo", - sakė jis. Drąsus poelgis 23 metų vyrui būtų kainavęs išties daug - laisvę, jaunystę, gal net šeimą: 1988 m. birželį Gintaras planavo atšokti vestuves.
„Tik po jų sužinojau, kad vėliava bokšte - Gintaro darbas. Jo mama apie tai prasitarė„, - sakė p. Katinauskienė. Kaip ji vertina vyro žygdarbį? „Ir tada, ir dabar labai juo didžiuojuosi. Tylus ir kuklus mano vyras už šeimą ir tėvynę nedvejodamas galvą padėtų “, - sakė moteris. Apie drąsų tėvo žygį žino ir p. Katinausko sūnus Tadas. „Jam buvo keista, kad sovietmečiu už tai buvo galima sulaukti didelių nemalonumų", - sakė pašnekovas. 1988-ųjų vėliavos nepamiršo ir jūžintiškiai, jos trumpą, bet laisvą plazdėjimą jie vadina žygdarbiu, nors tąsyk ne vienam teko atlaikyti saugumiečių spaudimą ir tardymus.
O štai rajono žmonėms šis įvykis buvo nežinomas. „Prieš keletą metų pusbrolis siūlė apie tai straipsnį parašyti. Pamaniau: nereikia man reklamos, nes ne dėl garbės vėliavą kėliau. Pernykštė rajono mero padėka man buvo labai netikėta ir maloni staigmena", - prisipažino p. Gintaras.
Išmokė Afganistanas
Jūžintiškis prasitarė, kad drąsos šiam žygiui suteikė patirtis Afganistano kare. Kartu su šimtais jaunuolių, aštuoniolikmetis buvo pašauktas į tarnybą sovietinėje armijoje. Iš pradžių tarnavo kaimyninės Latvijos Dobelės mieste. Po metų ramios tarnybos - tiesiai į Afganistano karo mėsmalę. „Šiandien esi gyvas, o ryt galbūt keliausi namo cinkuotame karste", - kario kasdienybę apibūdino pašnekovas. Jis žino: motina ne vieną bemiegę naktį meldėsi už sūnų.
Klaidžiais kalnų keliais teko vežti pačius pavojingiausius krovinius: degalus, sprogmenis, šaudmenis. Ne paslaptis, kad karinės provizijos kolonos buvo mėgstamas afganų karių modžahedų taikinys. „Pasuksi į kelkraštį, ant minos užvažiuosi, o klaidžiuose kalnų keliuose irgi tyko priešų snaiperiai. Atsikvėpti nebuvo kada: dvi dienos sąlyginai saugaus atokvėpio dalinyje ir vėl - į pavojingą kelią. Per metus sudegė dvi dešimtys mūsų būrio sunkvežimių, žuvo du kariai. Abu lietuviai„, - tyliai skaičiavo p. Katinauskas. Jis prisipažino, kad baisiausia buvo tol, kol apsiprato, susipažino su pavojais ir rizika. Kita baimės ir netikrumo banga užliejo likus mėnesiui iki kelionės namo... „Tas mėnuo buvo labai sunkus. Kelionė namo taip arti, bet ar pavyks sulaukti?“- pasakojo p. Katinauskas.
Politika nesuviliojo
Už drąsą Afganistane p. Katinauskas apdovanotas 3 medaliais bei 4 pasižymėjimo ženklais. Atgimimo laikais jis sulaukė Rokiškio karinio komisariato pranešimo: jam skirtas dar vienas medalis. Neatsiminė. Jo medaliai sukabinti senos karinės uniformos atlape ir saugomi kaip skaudus Afganistano karo prisiminimas.
1988-ųjų vasario 16-osios žygdarbis p. Gintarui suteikė šansų siekti valdininko ar net politiko karjeros: už menkesnius nuopelnus kai kurie gavo solidų postą ar valstybinius apdovanojimus. „Politika domiuosi, televiziją žiūriu, laikraščius skaitau. Bet politiko veikla manęs nevilioja", - prisipažino p. Katinauskas. Šiandien jis darbuojasi Lašų žemės ūkio bendrovėje, o visą laisvalaikį skiria šeimai.
