Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota
× Pranešti klaidą
Nuoširdus ačiū profesoriui Leonidui Donskiui už aktualias idėjas. Netyčia, nugirdau jų aptarimą. Esmė išvadų buvo tokia:
L. D.: „Turbūt nereikia brautis pro atvirus vartus įnirtingai įtikinėjant malonius skaitytojus, kad drąsa ir orumas yra išugdomi, o ne paveldimi dalykai.“
- Ne tiek jau svarbus momentas, kaip ar iš kur randasi drąsa. Žinoma, kad drąsą reikia ir ugdyti... Bet, argi ne svarbesnis momentas tame: ar pasiteisina drąsos reikalaujantys veiksmai - ar valstybė vertina drąsius ir naudingus visuomenei piliečių aktyvumo pasireiškimus, ar atvirkščiai – visomis išgalėmis slopina drąsiuosius. Ir aplamai, yra visiškas absurdas drąsiai (ar nedrąsiai) kovoti su sava valstybe. Keista, kad profesorius kviečia drąsiai kovoti prieš savąją(?) valstybę. Protingiau būtų teikti siūlymus, kaip rinkti ir sutvarkyti valstybinį aparatą, kad nebūtų būtinybės piliečiams kovoti prieš valstybę.
L. D. : „... teks pripažinti, kad drąsus, savo poziciją turintis ir nebijantis ją reikšti pilietis, sykiu dar pajėgiantis išlaikyti bei apginti savo ir svetimą orumą, yra ne stebuklas, kurio it Godo turėtų laukti depresyvi ir pasimetusi visuomenė, o respublikos pedagoginis ir politinis projektas.“
- Taip, turėtų būti toks projektas. Bet tuo juk netiesiogiai konstatuojamas faktas, kad svetimi uzurpavę valstybės valdymą ir jiems reikalinga „piliečių“ baimė“, o ne drąsa.
L. D.: „ ... be drąsos ir orumo formavimo žmoguje neįmanoma išugdyti respublikos patrioto. „
- Argi ne atvirkščiai turėtų būti? Argi ne respublika pirmiau turi būti verta (kad ir savo perspektyvos idėja) patriotizmo, o dėl vertos respublikos ir drąsai reikštis prasmė rastis gali?
L. D.: „... pagrindinė gerai centralizuotos monarchijos figūra yra valdovas, bet „Samprotavimuose ... humanistas ... rašo, kad pagrindinė respublikos figūra ir didžiausia vertybė yra jos patriotas ir pilietis.”
- Realybėje yra kažkas panašaus... Bet argi visuomenėje, kurioje dar nėra kritinio skaičiaus žmonių savarankiškai galinčių vertinti vykstančius procesus, galima respublikos forma? - Kaip gi galima priešpastatyti dvi skirtingos brandos visuomenes? Juk tai būtų panašu į tvirtinimus, kad vaikai visada blogi, o suaugę – visada geri...
L. D.: „...aistringas Florencijos patriotas Machiavelli ... pataria nesinaudoti samdinių paslaugomis ir vietoje jų geriau pasitelkti miesto patriotus – piliečius, kurie gintų savo tėvynę. Samdiniai, anot jo, tinka tik plėšimui, siautėjimui ir grobikiškoms operacijoms.“
- Šiaip jau, su tuo reikia sutikti...
L. D.: „ Ar drąsa ir orumas ugdomi nūdienos Lietuvoje? Ar save, savo valstybę... gerbiantis žmogus, ... ir nebijantis sakyti nemalonią tiesą į akis pareigūnams, administratoriams ir politikams, tapo mūsų pedagogikos ir švietimo sistemos tikslu?“
- Vėl vaikiškai viskas painiojama. Užmerkiamos akys, kad tie piktnaudžiautojai turi sąlygas piktnaudžiauti, o dar nesusidūrusius su realybės peripetijomis jau siūloma mokyti draskyti valstybininkams akis...
L. D.: „ ... Lietuvoje, kurioje nieko nebestebina ir nebešokiruoja savo valstybę neseniai visiškai atvirai išdavę keturiolika Seimo narių ir trys Europos Parlamento nariai? „
- Neskaniai skamba iš profesoriaus lūpų verdiktas nesulaukus teismo išvadų. Čia pat L. D. deklaruoja, kad Lietuva tokia valstybė, prieš kurios negeroves reikia drąsiai kovoti, o kai keliolika parlamentarų drąsiai kovoja, jau pirmas juos skuba apšaukti išdavikais... Kažkokie dvigubi standartai.
L. D.: „ Tai patys tikriausi liumpenparlamentarai ir liumpenpolitikai, verti nebent tik gailesčio, kurio nusipelno bailūs, žemos moralės, silpnos tapatybės, savęs ir apskritai nieko negerbiantys žmonės. „
- Gaunasi, kad drąsūs tie, kurie bijo manęs/mūsų, o tie, kurie manęs/mūsų nebijo – žemos moralės bailiai. - Tikrai „profesoriaus“ vardo verta logika.
L. D.: „ Bet ar kam nors iš mūsų žiniasklaidos ir politinės klasės atstovų kilo mintis, kad šitie žmonės peržengė ribą, po kurios bendradarbiavimas su jais reikštų visiško amoralumo įteisinimą ir politinės etikos pabaigą?“
- Ne, niekam nepasiekiama tokia drąsa... tik „profesorius“ drąsiai gali sau leisti skelbti savo subjektyvų vertinimą už absoliučią tiesą.
L. D.: „ ...bet ar Lietuvoje esama tokių žmonių kaip reformatoriai?“
- Ačiū, profesoriau, kaip nors mes lietuviai susitvarkysime patys... Holivudas mums ne pagalbininkas.
L. D.: „ Prieš maždaug dvylika metų prasidėjusi senosios sistemos restauracija ne tik atgaivino visus senųjų sistemos berniukų ir mergaičių socialinius tinklus bei galios instrumentus, bet ir išmagnetino jaunus žmones, išmokiusi juos prisitaikymo ir socialinio bei politinio veiksmo simuliavimo meno.“
- O juk nesi, profesoriau, visiškas kvailys, kad nesuprastum, jog nebuvo ko gaivinti. Šitie „tinklai“ megzti ne taip jau ir seniai ir ne ten, kam jūs bandote suversti kaltę.
L. D.: „ Kas gali vykdyti reformas? Žmonės, kuriems pakanka drąsos pasakyti, kad esama padėtis nėra normali. „
- Nu, pirmiausia, apie reformas turi kalbėti ne drąsūs žodžiais, o išmanantys ir sąžiningi žmonės. Drąsa beprasmiuose (nesuvokiamuose) dalykuose – tėra kvailystė. Keista, kad profesorius apie prasmę net neužsimenate. Jums reikalingi kvailiai, kurie „drąsiai“ kovotų tik tol, kol „išrinktieji“ neuzurpavo visos valdžios.
L. D.: „ Kodėl šitiems žmonėms pakanka drąsos šitą pasakyti? Todėl, kad jie nenori ir negali ydingos praktikos paversti savirealizacijos įrankiu, išsižadant tų principų, be kurių neįmanoma gerbti nei savęs, nei savo profesijos. Iš kur gimsta šitų žmonių drąsa? Iš nesusitapatinimo su įteisintomis praktikomis bei galios lauku. Kodėl su jomis nesitapatinama? Todėl, kad jos neįkūnija jokio idealo ir jokių vertybių, išskyrus galią ir susireikšminimą. „
- Labai pažįstamas stilius. Tikras tikybos pedagoginis šedevras. Tik va, kvailių pas mus ne tiek daug beliko – vis tik piliečiai esam - pagrindinė respublikos figūra ir didžiausia vertybė.
L. D.: „Drąsa ir orumas – tai tapatinimasis su idealais, principais ir vertybėmis, o ne su veikiančia galios struktūra, kuri pati save paskelbia pačia geriausia ir neturinčia jokių alternatyvų.“
- Kaip norėtųsi su tuo sutikti... Žinoma, jei tik nieko nežinotum, kokie ir kieno čia idealai turimi minty.
L. D.: „Todėl pilietinė visuomenė ir yra neįmanoma be drąsos ir orumo pedagogikos.“
- Jo. Labai gerai atpažįstame totalitarinės propagandos „pedagogiką“. Dabar jos pagrindinis lozungas skamba taip: drąsiai „Beri ot žizni vsio“, ir neturėk nieko.
L. D.: „Turbūt nereikia brautis pro atvirus vartus įnirtingai įtikinėjant malonius skaitytojus, kad drąsa ir orumas yra išugdomi, o ne paveldimi dalykai.“
- Ne tiek jau svarbus momentas, kaip ar iš kur randasi drąsa. Žinoma, kad drąsą reikia ir ugdyti... Bet, argi ne svarbesnis momentas tame: ar pasiteisina drąsos reikalaujantys veiksmai - ar valstybė vertina drąsius ir naudingus visuomenei piliečių aktyvumo pasireiškimus, ar atvirkščiai – visomis išgalėmis slopina drąsiuosius. Ir aplamai, yra visiškas absurdas drąsiai (ar nedrąsiai) kovoti su sava valstybe. Keista, kad profesorius kviečia drąsiai kovoti prieš savąją(?) valstybę. Protingiau būtų teikti siūlymus, kaip rinkti ir sutvarkyti valstybinį aparatą, kad nebūtų būtinybės piliečiams kovoti prieš valstybę.
L. D. : „... teks pripažinti, kad drąsus, savo poziciją turintis ir nebijantis ją reikšti pilietis, sykiu dar pajėgiantis išlaikyti bei apginti savo ir svetimą orumą, yra ne stebuklas, kurio it Godo turėtų laukti depresyvi ir pasimetusi visuomenė, o respublikos pedagoginis ir politinis projektas.“
- Taip, turėtų būti toks projektas. Bet tuo juk netiesiogiai konstatuojamas faktas, kad svetimi uzurpavę valstybės valdymą ir jiems reikalinga „piliečių“ baimė“, o ne drąsa.
L. D.: „ ... be drąsos ir orumo formavimo žmoguje neįmanoma išugdyti respublikos patrioto. „
- Argi ne atvirkščiai turėtų būti? Argi ne respublika pirmiau turi būti verta (kad ir savo perspektyvos idėja) patriotizmo, o dėl vertos respublikos ir drąsai reikštis prasmė rastis gali?
L. D.: „... pagrindinė gerai centralizuotos monarchijos figūra yra valdovas, bet „Samprotavimuose ... humanistas ... rašo, kad pagrindinė respublikos figūra ir didžiausia vertybė yra jos patriotas ir pilietis.”
- Realybėje yra kažkas panašaus... Bet argi visuomenėje, kurioje dar nėra kritinio skaičiaus žmonių savarankiškai galinčių vertinti vykstančius procesus, galima respublikos forma? - Kaip gi galima priešpastatyti dvi skirtingos brandos visuomenes? Juk tai būtų panašu į tvirtinimus, kad vaikai visada blogi, o suaugę – visada geri...
L. D.: „...aistringas Florencijos patriotas Machiavelli ... pataria nesinaudoti samdinių paslaugomis ir vietoje jų geriau pasitelkti miesto patriotus – piliečius, kurie gintų savo tėvynę. Samdiniai, anot jo, tinka tik plėšimui, siautėjimui ir grobikiškoms operacijoms.“
- Šiaip jau, su tuo reikia sutikti...
L. D.: „ Ar drąsa ir orumas ugdomi nūdienos Lietuvoje? Ar save, savo valstybę... gerbiantis žmogus, ... ir nebijantis sakyti nemalonią tiesą į akis pareigūnams, administratoriams ir politikams, tapo mūsų pedagogikos ir švietimo sistemos tikslu?“
- Vėl vaikiškai viskas painiojama. Užmerkiamos akys, kad tie piktnaudžiautojai turi sąlygas piktnaudžiauti, o dar nesusidūrusius su realybės peripetijomis jau siūloma mokyti draskyti valstybininkams akis...
L. D.: „ ... Lietuvoje, kurioje nieko nebestebina ir nebešokiruoja savo valstybę neseniai visiškai atvirai išdavę keturiolika Seimo narių ir trys Europos Parlamento nariai? „
- Neskaniai skamba iš profesoriaus lūpų verdiktas nesulaukus teismo išvadų. Čia pat L. D. deklaruoja, kad Lietuva tokia valstybė, prieš kurios negeroves reikia drąsiai kovoti, o kai keliolika parlamentarų drąsiai kovoja, jau pirmas juos skuba apšaukti išdavikais... Kažkokie dvigubi standartai.
L. D.: „ Tai patys tikriausi liumpenparlamentarai ir liumpenpolitikai, verti nebent tik gailesčio, kurio nusipelno bailūs, žemos moralės, silpnos tapatybės, savęs ir apskritai nieko negerbiantys žmonės. „
- Gaunasi, kad drąsūs tie, kurie bijo manęs/mūsų, o tie, kurie manęs/mūsų nebijo – žemos moralės bailiai. - Tikrai „profesoriaus“ vardo verta logika.
L. D.: „ Bet ar kam nors iš mūsų žiniasklaidos ir politinės klasės atstovų kilo mintis, kad šitie žmonės peržengė ribą, po kurios bendradarbiavimas su jais reikštų visiško amoralumo įteisinimą ir politinės etikos pabaigą?“
- Ne, niekam nepasiekiama tokia drąsa... tik „profesorius“ drąsiai gali sau leisti skelbti savo subjektyvų vertinimą už absoliučią tiesą.
L. D.: „ ...bet ar Lietuvoje esama tokių žmonių kaip reformatoriai?“
- Ačiū, profesoriau, kaip nors mes lietuviai susitvarkysime patys... Holivudas mums ne pagalbininkas.
L. D.: „ Prieš maždaug dvylika metų prasidėjusi senosios sistemos restauracija ne tik atgaivino visus senųjų sistemos berniukų ir mergaičių socialinius tinklus bei galios instrumentus, bet ir išmagnetino jaunus žmones, išmokiusi juos prisitaikymo ir socialinio bei politinio veiksmo simuliavimo meno.“
- O juk nesi, profesoriau, visiškas kvailys, kad nesuprastum, jog nebuvo ko gaivinti. Šitie „tinklai“ megzti ne taip jau ir seniai ir ne ten, kam jūs bandote suversti kaltę.
L. D.: „ Kas gali vykdyti reformas? Žmonės, kuriems pakanka drąsos pasakyti, kad esama padėtis nėra normali. „
- Nu, pirmiausia, apie reformas turi kalbėti ne drąsūs žodžiais, o išmanantys ir sąžiningi žmonės. Drąsa beprasmiuose (nesuvokiamuose) dalykuose – tėra kvailystė. Keista, kad profesorius apie prasmę net neužsimenate. Jums reikalingi kvailiai, kurie „drąsiai“ kovotų tik tol, kol „išrinktieji“ neuzurpavo visos valdžios.
L. D.: „ Kodėl šitiems žmonėms pakanka drąsos šitą pasakyti? Todėl, kad jie nenori ir negali ydingos praktikos paversti savirealizacijos įrankiu, išsižadant tų principų, be kurių neįmanoma gerbti nei savęs, nei savo profesijos. Iš kur gimsta šitų žmonių drąsa? Iš nesusitapatinimo su įteisintomis praktikomis bei galios lauku. Kodėl su jomis nesitapatinama? Todėl, kad jos neįkūnija jokio idealo ir jokių vertybių, išskyrus galią ir susireikšminimą. „
- Labai pažįstamas stilius. Tikras tikybos pedagoginis šedevras. Tik va, kvailių pas mus ne tiek daug beliko – vis tik piliečiai esam - pagrindinė respublikos figūra ir didžiausia vertybė.
L. D.: „Drąsa ir orumas – tai tapatinimasis su idealais, principais ir vertybėmis, o ne su veikiančia galios struktūra, kuri pati save paskelbia pačia geriausia ir neturinčia jokių alternatyvų.“
- Kaip norėtųsi su tuo sutikti... Žinoma, jei tik nieko nežinotum, kokie ir kieno čia idealai turimi minty.
L. D.: „Todėl pilietinė visuomenė ir yra neįmanoma be drąsos ir orumo pedagogikos.“
- Jo. Labai gerai atpažįstame totalitarinės propagandos „pedagogiką“. Dabar jos pagrindinis lozungas skamba taip: drąsiai „Beri ot žizni vsio“, ir neturėk nieko.
Nesutinku su tavo ironija.
Blogai, kad Donskio straipsnis blogai veikia jaunima. Jaunimas turetu mokytis demokratijos, kurios Lietuvoj siuo metu nerasta
Blogai, kad Donskio straipsnis blogai veikia jaunima. Jaunimas turetu mokytis demokratijos, kurios Lietuvoj siuo metu nerasta
Donskis tiesiai nesako kad padetis nenormali. sis straipsnis jaunima gal blogai veikia, nes tevai jaunima moko prisitaiyti, mokytojai ar destytojai realiai ziureti i gyvenima( t.y. prisitaikyti) .o Donskis kalba neva apie kazkokia drasa, padeties nenormaluma... Donskis vaizduoja , kad zodzio laisve yra
zodziu, darom greiciau ta reforma, nes jau bloga nuo tu kalbu! :)
Man atrosdo kad nomenklaturiniai sukciai ir Jusu mineti parlamentiniai ishdavikai jau ishmoko kalbeti tyliai ir ramiai, ir netgi saldziai, todel labai sunku smegenu paplautiesiems atskirti- kas yra kas?.
donckis gauna kruvinus dolerius is lenzbergio kat smeistu Tautos Isrinkta Prezedenta Rolanda Paksa
Profesorius kaip visada taikliai. Tik imkim, zmones, ir skaitykim
Gerb.Profesoriau,
Džiaugiuosi,galėdamas čia viešai Jums padėkoti.Padėkoti už pilietinę drąsą ir taurumą.Jūs -labai geras ir labai tvirtas žmogus.Gaila,kad tokių pas mus mažoka...
Džiaugiuosi,galėdamas čia viešai Jums padėkoti.Padėkoti už pilietinę drąsą ir taurumą.Jūs -labai geras ir labai tvirtas žmogus.Gaila,kad tokių pas mus mažoka...
priklausomybe tautai skiriasi nuo pilietybes. Pilietybe galima keisti, tautybes ne.
ar issimoksline lietuviai negali susirasti garbingo darbo sau ir tautos labui,kad iklimpo i taip vadinama"partija"?
REKLAMA
REKLAMA
Drąsos ir orumo pedagogika