1412 m. Krokuvoje Vavelio pilyje aukščiausias Slibino Ordino ženklas buvo įteiktas Lietuvos – Lenkijos karaliui Jogailai, o 1429 m. rugpjūčio mėn. į Slibino Ordiną įšventintas ir Vytautas Didysis.
Straipsnio autorė Violeta Rutkauskienė ; 1978-1994 m. dirbo Nacionalinio M.K. Čiulionio dailės muziejaus Numizmatikos skyriaus vyr. moksline bendradarbe, fondų saugotoja, skyriaus vedėja. Po 1990 m. kovo 11-osios teikė konsultacinę pagalbą atkuriant Lietuvos Respublikos pinigus, ordinus ir medalius. Nuo 1994 m. gyvena JAV. Anksčiau "Balsas.lt" publikuota pirmoji straipsnio dalis.
Drakula - tolimos epochos žmogus, kuris nepaisant daugybės pramanytų nebūtų istorijų šiandien yra atsimenamas ne vien kaip literatūrinis ir filmų herojus, o kaip įdomi XV a. istorinė figūra, išsaugojusi daug įdomių faktų nūdienos istorijai. Išgarsėjęs per Slibino ordiną ir pagal tai paveldėtą pravardę, nulėmusią jo likimą ir nemirtingumą, Drakula šiandien mus nuveda ten, kur ir mums slepiami dar neatrasti istorijos lobiai. Čia minimas Slibino Ordinas, taip reikšmingai įtakojęs Drakulos ir jo artimųjų likimą, paliko keletą įdomių siurprizų ir mūsų Lietuvos istorijai. Pats Drakula su šiuo ordinu niekada nebuvo tiesiogiai susijęs ir niekada nedalyvavo jo veikloje, nenaudojo ordino simbolikos, tačiau viskas Drakulos gyvenime prasidėjo nuo šio Vengrijos karaliaus įkurtojo ordino. Taip jau istorija nulėmė, jog Drakulos vardui vieta buvo rezervuota dar iki jo gimimo, tada, kai jo tėvas Vladas II-sis 1431 m. buvo įšventintas į slaptą Vengrijos karaliaus „Slibino Ordino“ draugiją ir tapo šios draugijos nariu. Tuo laiku jo tėvui buvo prikabinta pravardė Drakul- drakonas (slibinas), vėliau drakono sūnaus Drakulos (Drakulea) pravardė buvo prisegta ir jo antrajam sūnui Vladui III . Per Slibino Ordiną Drakulos biografija mus suveda su daugybe garsių 15 a. asmenybių ir žinomų vardų. Nenustebkime toje biografijoje suradę Vytauto Didžiojo, Jogailos ir jo palikuonių paminėjimą, dalelę Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės istorijos ir jos netikėtas sąsajas su Drakula ar jo artimaisiais.
Kaip jau minėta, Drakulos tėvas Vladas II-sis buvo Jogailos ir Vytauto Didžiojo amžininkas, nors ir savo amžiumi beveik perpus už juos jaunesnis. Istorijos tėkmė šiuos vyrus, matyt, buvo suvedus nekart, bet ryškiausiai per Slibino Ordino draugiją ir jos veiklą. Tad gal ir mums rūpėtų daugiau sužinoti apie šį ordiną ir apie tai, ką jis slepia Lietuvos istorijai?..
Slibino Ordinas (Ordo equestris Draconis in Hungaria), lotyniškai: Societas Draconis, vengriškai: Sarkany Lovagrend, lenkiškai: Zakon Smoka, angliškai: Order of the Dragon – oficialiai buvo įkurtas 1408 m., siekiant suvienyti ištikimus Vengrijos karaliaus šalininkus, priesaika pasižadėjusius laimėje ar nelaimėje neapleisti savo karaliaus, ginti jo šeimą ir artimuosius nuo priešų, o taip pat visus juos sujungti kovai prieš turkus bei katalikybės išsaugojomą Vengrijoje, kaip ir visoje Europoje. Slibino Ordino įkūrėju laikomas Vengrijos karalius, vėliau Šventosios Romos imperatorius, Vokietijos, taip pat ir Čekijos karalius Zigmantas Liuksemburgietis su savo antrąja žmona Barbora Ciliete. Pats ordinas buvo įkurtas 1408 m. gruodžio 12 d., anksčiau Vengrijoje veikusio Šv. Jurgio ordino pavyzdžiu. Šiais, 2008-siais metais, sueina 600 m., kai Vengrijoje buvo įkurtas pirmasis ir seniausias Europos ordinas, į kurio riterių gretas pakliuvo ir keletas Lietuvos didžiūnų.
Šv. Jurgio ordinas – neįminta mįslė Lietuvos istorijai
Čia minimas Drakono Ordinas išsirutuliojo iš seniau Vengrijoje veikusio Šv. Jurgio ordino. Šį ordiną, kurio pagrindais 1408 m. įsikūrė ir Slibino Ordinas, buvo įsteigęs Jogailos ir Zigmanto Liuksemburgiečio žmonų, vengrų princesių Jadvygos ir Marijos senelis Vengrijos karalius Karolis I-sis (vengr.- Karoly Robert; sutr.- Karobert) iš Anžu kartu su Vengrijos katalikų bažnyčios hierarchais. Ordinas veikė ir gyvavo 1326(18?)-1395 m.Vengrijoje ir buvo globojamas Anžu giminės bei vengrų katalikų bažnyčios vyskupų ir vadovų.Tai buvo riteriškas ordinas, pradžioje sukurtas sudaryti riteriškai karaliaus palydai turnyrų pasirodymuose, vėliau išplėtęs veiklą kovojo už katalikybės iš saugojimą Vengrijoje ir visoje Europoje. Jo veikla buvo grindžiama pirmųjų kryžiaus karų tradicijomis, riterių turnyrų dvasia, krikščionybės ir katalikybės išsaugojimo Vengrijoje principais bei rėmėsi garsių Anžu riterių pirmtakų patirtimi, istoriniu palikimu ir senomis tradicijomis.
Palyginus su kitais viduramžių ordinais, Šv. Jurgio Ordinas savo įkūrimo data beveik dviem dešimtmečiais aplenkė kitus mums gerai žinomus riteriškus senosios Europos ordinus. Keliaraiščio Ordinas (Order of the Garter), kaip žinoma, Anglijoje buvo įkurtas tik 1348 m., o Žvaigždės Ordinas Prancūzijoje – 1351m. , kiti mums gerai pažįstami europietiški ordinai - daug vėliau. Gyvavo ir veikė šis ordinas 1326 -1395 m., valdant trims Vengrijos karaliams: Karoliui I-jam (Charles-Robert), Liudvikui Didžiajam (vengr. Lajos Nagy) ir Zigmantui Liuksemburgiečiui, kuris buvo Jogailos ir Vytauto amžininkas, taip pat ir tolimas giminaitis, Gedimino palikuonis. Iš Karolio I ordiną perėmė Liudvikas Didysis – vengrų princesių Jadvygos ir jos sesers Marijos tėvas – Vengrijos ir Lenkijos karalius. Jam mirus ir nepalikus vyriškosios linijos įpėdinių, ordinas perėjo į Vengrijos katalikų bažnyčios globą, o po Vengrijos karalaitės Marijos (Jadvygos sesers) vedybų su Zigmantu Liuksemburgiečiu, 1387 m. jam tapus Vengrijos karaliumi ir šio ordino riteriu, Šv. Jurgio Ordinas vėl sugrįžo naujojo vengrų karaliaus globon. Ordino steigimo aktas išlikęs iki mūsų dienų ir šiuo metu saugojamas Vengrijos Nacionaliniame archyve.
Šv. Jurgio ordino įkurimo aktas, 1326 m. Vengrija, Nacionalinis archyvas
Šv. Jurgio ordino riteris Višegrado pilyje
Kai kurie vengrų šaltiniai užsimena apie tai, kad panašiu keliu į Ordino narius turėjęs ar galėjęs patekti ir antrosios vengrų princesės Jadvygos vyras Jogaila. Atskiri istorijos tyrinėtojai spėja, kad Jogailai Krokuvoje priėmus krikštą ir tapus karaliumi, vengrų katalikų bažnyčios hierarchai, rodydami pagarbą Vengrijos karalaitės išrinktajam (pagoniui), gal net specialiai siekdami „padidinti jo autoritetą“ lenkų akyse, Jogailą taip pat pakėlė į Šv. Jurgio ordino riterius ir įteikė visas ordino regalijas: Šv. Jurgio draugijos ordiną, taip pat puošnų kalaviją bei suteikė teisę nešioti dvigubąjį kryžių – draugijos narių ženklą, paprastai nešiojamą ant juodos mantijos- apsiausto ar atitinkamai ant riterio skydo. Svarbiausia Ordino regalija - ant auksinės grandinės pakabintas medalis, vaizdavo šv. Jurgį kovoje su slibinu. Kaip žinome iš istorijos, kaip tik apie tą laiką Jogailos naujojo tipo 1386 m. antspauduose, taip pat Jogailos heraldikoje pasirodė du nauji simboliai: po Vytimi slibinas, o raitelio skyde - dvigubasis kryžius. Dvigubąjį kryžių Jogaila naudojo ir ant leidžiamų monetų bei kitoje savo karališkoje atributikoje.
Tačiau kai kurie faktai ir esama istorinė medžiaga leidžia daryti dar vieną atsargią užuominą apie tai, kad su Jogaila į šią draugiją tuo pačiu laiku galėjo būti priimti ir keli kiti lietuviai didikai, Jogailos palydos Krokuvoje dalyviai: Skirgaila ir Vytautas Didysis, kurių aplinkoje taip pat pasirodo ženklų, sietinų su Šv. Jurgio ordino draugija.
Kad tos užuominos nėra tuščias išsigalvojimas sufleruoja ir pati Lietuvos istorija. Istorikai žino išlikusį 1394 m. Skirgailos antspaudą, kuriame Skirgaila pavaizduotas raitas ant žirgo, laikantis skydą, ant kurio aiškiai matomas dvigubas kryžius....(Heraldika. E. Rimša. V. 2004, p.69.). Iki tol Skirgaila tokio ženklo nenaudojo, bet toks ženklas atsirado tuojau po Jogailos vedybų su vengrų princese Jadvyga... 1390 m. vasaros pabaigoje didelė vokiečių ordino ir Vytauto kariuomenė išžygiavo į Lietuvą. Jiems talkino 300 anglų, vadovaujamų grafo Derbi - būsimojo anglų karaliaus Henriko IV-jo. Kilus anglų ir vokiečių ginčui dėl teisės nešti garbingą šv. Jurgio vėliavą, jį išsprendė Vytautas su Ona Vytautiene (Lietuvos istorija. E.Gudavičius, V, p.174.). Kai kurie istorijos tyrinėtojai pastebi, kad pas mus Lietuvoje XV a. šv. Jurgis buvo laikomas antruoju pagal svarbą, po švč. Mergelės Marijos, Lietuvos globėju. Neatsitiktinai Žalgirio mūšyje Šv. Jurgio vėliava plevėsavo ne tik vokiečių ordino pusėje, bet ir Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto kariuomenėje, taip pat ir Lenkijos karaliaus Jogailos karių pusėje. Ji minima ir per 1428 metų Vytauto žygį į Novgorodą (Heraldika. E. Rimša, p. 97.). Galima spręsti, kad šv. Jurgio vėliava Vytautui buvo gerai žinoma ir pažįstama. Tuo laiku, kaip rodo dabartiniai archeologų atradimai, šv. Jurgio atvaizdais ir simboliais buvo mėgiama puošti ir Lietuvos valdovų rūmų menių interjerus... Juk negalėjo visa tai atsirasti savaime, be jokio pagrindo: nei iš šio, nei iš to Vytautui, Jogailai ar Skirgailai, susigalvojus naudoti vakarietiškų riterių globėjo šv. Jurgio simboliką. Visiems šiems istorijos pastebėjimams ir reiškiniams turėtų būti koks nors argumentuotas paaiškinimas.
Šv. Jurgio simbolių ir vardo populiarumas Lietuvoje ir jos valdovų pasirinktoje atributikoje, deja, kol kas - neįminta Lietuvos istorijos mįslė - galvosūkis Lietuvos istorijai, heraldikai, numizmatikai, sfragistikai ir jos tyrinėtojams. Tad gal šios užuominos apie vengriškąjį Šv. Jurgio ordiną ir jo sąsajas su Lietuvos valdovais galėtų paaiškinti daug neaiškių dalykų Lietuvos heraldikoje, numizmatikoje, sfragistikoje ir bendrai visoje to laikotarpio Lietuvos istorijoje.
Jei šios užuominos apie Lietuvos didikų dalyvavimą Šv. Jurgio ordino draugijoje vienaip ar kitaip pasitvirtintų, tuomet galėtume teigti, kad Jogaila,Vytautas ir Skirgaila buvo pirmieji Lietuvos didikai, patekę į vakarietiškų riterių gretas, ir pirmieji iš lietuvių didžiūnų gavę teisę naudoti seniausiojo Vakarų Europos riteriško ordino simbolius ir heraldiką. Jei būtų taip, tai mūsuose gyvavęs mitas apie lenkų kultūros ir tradicijų įtaką Lietuvos heraldikai supliukštų kaip muilo burbulas. Visgi jau ir šiandien yra keletas labai svarbių požymių, rodančių, kad Vengrija, o ne Lenkija pirmoji Lietuvos didikams atvėrė duris į Europos kilmingųjų riterių draugijas ir leido jiems nešioti heraldinius simbolius.
Iki mūsų dienų išliko vos keli „gyvi“ šv. Jurgio draugijos veiklą paliudijantys ir primenantys reliktai. Jie išbarstyti po Europos muziejus ir dar laukia išsamesnių tyrimų. Vengrijos nacionaliniame archyve saugomas 1326 m. ordino įkūrimo aktas, Vienos muziejus didžiuojasi turintis ceremonijoms skirtą šv. Jurgio ordino kalaviją. Su tokiu ar labai panašiu kalaviju ir Jogaila buvo pavaizduotas žinomame 19 a. J. Mateikos pieštame portrete.
1. Šv.Jurgio darugijai priskiriamas kalavijas, 14a.pr. Viena, Kunsthistorisches Museum 2. Lietuvos-Lenkijos karalius Jogaila J. Mateikos paveiksle XIX a. Jogailos rankoje - ceremoniinis šv. Jurgio draugijos kalavijas; tolumoje: Lietuvos ir Lenkijos herbai.Po Vyčiu - slibinas, skyde - dvigubas kryžius.
Apie 1395 m. šv. Jurgio ordino draugijos veikla sustoja. Mirus tiesioginei ordino įkūrėjo palikuonei Marijai Anžujietei , o paskiau ir Jadvygai, Jogailos žmonai, ir ordinui netekus ryšio su šia gimine, Šv. Jurgio ordinas nustoja gyvuoti. Vengrijos karalius Zigmantas priverstas organizuoti naują ordiną. Netrukus Vengrijoje pasirodo Slibino ordinas, kurio veikloje dalyvauja Vytautas Didysis, Jogaila bei kiti Europos karaliai, didikai, kartu su jais ir Drakulos tėvas – Vladas II (Dracul).
Slibino Ordinas (1408 -1493? m.)
Taigi, susidariusių istorinių aplinkybių verčiamas Vengrijos karalius ėmėsi organizuoti naują ordino draugiją, kuri istorijoje žinoma „Slibino ordino“ vardu. Kalbama, kad vengrų karalius Zigmantas naujojo ordino pavadinimą sugalvojo ne pats, o kai kurias idėjas pasiskolino iš serbų karžygio Milošo Obiličiaus (Milos Obilic), kuris besiruošdamas Kosovo mūšiui su turkais 1389 m. buvo sukūręs slaptą Slibino ordiną. Jį sudarė 12 narių, kurie iš kitų karių tarpo išsiskyrė, ant šalmų uždėdami drakono atvaizdą. Pirmosios žinios apie naujai kuriamą Zigmanto Liuksemburgiečio ordiną Vengrijoje pasirodė jau 1397 m., tačiau, kaip jau buvo minėta, 1408 m. gruodžio 12 d. oficialiai laikoma „Slibino ordino“ įkūrimo data. Ordino globėju ir toliau liko legendinis slibino nugalėtojas Šv. Jurgis, jau nuo pirmųjų Kryžiaus karų tapęs svarbiausiuoju riterių globėju Europoje.
Naujai įkurtojo ordino simbolis buvo slibinas, uodega apsivijęs savo kaklą. Virš Slibino – raudonas kryžius, sudvejintas šviesos ar ugnies liepsnų geltoname kryžiuje (kryžius kryžiuje), ant slibino nugaros – dar vienas kryžius, simbolizuojantis kryžiaus nugalėtą blogį, Dievo pergalę prieš šėtoną, krikščionybės pergalę prieš pagonybę. Tų laikų krikščioniškoje simbolikoje slibinas (dragon) daugelio Europos tautų mitologijoje simbolizavo šėtoną, blogį, pagundą, nuodėmę, pagonybę. Toks ordino ženklas puošė ordino narių apsiaustus ir riteriškąją ginkluotę, toks simbolis puošė karaliaus rūmų interjerą, jo asmens buities ir gyvenimo aplinką. Ženklas buvo vaizduojamas ordino riterių heraldikoje, antspauduose ir leistose monetose. Pasakojama, kad priimtieji ordino nariai privalėjo kiekvieną dieną nešioti ir slaptą ordino ženklą – medalį su atvaizduotu slibinu, virš kurio buvo iškeltas dvigubas kryžius. Laikui bėgant Slibino Ordino atvaizdas keitėsi, tačiau slibinas ir įvairiai vaizduotas dvigubas kryžius išliko.
1. Slibino ordinas. Piešinys, darytas atidarius Zigmanto Liuksemburgiečio karstą XIX a. pab. 2. Slibino atvaizdas XV a. vengriškame balne. 3. Slibino ordino ženklas. Berlyno muziejus 4. Slibino ordinas.
Į Slibino Ordiną buvo priimta daug politiniu ir kariniu požiūriu įtakingų ir svarbių asmenybių. Manoma, kad ordino gyvavimo laikotarpiu draugijai priklausė apie 240 riterių, tačiau tik 24, daugiausiai karališkos kilmės, sudarė ordino branduolį. 1411 m. aukščiausias Slibino Ordino apdovanojimas buvo įteiktas pačiam Vengrijos karaliui, ordino įkūrėjui, Zigmantui Liuksemburgiečiui. 1412 m. tuo ordinu, kaip rašo vengrų šaltiniai ir istorikai, buvo apdovanotas vengrų karaliaus brolis Vaclovas - Čekijos (Bohemijos) karalius.Tais pačiais 1412 m. Krokuvoje Vavelio pilyje aukščiausias Slibino Ordino ženklas buvo įteiktas Lietuvos – Lenkijos karaliui Jogailai, o 1429 m. rugpjūčio mėn. į Slibino Ordiną įšventintas ir Vytautas Didysis. Visa tai rodė, kad mūsų valdovai jau buvo pripažįstami kaip lygus partneriai, o ne kaip nieko neverti laukiniai pagoniai iš atsilikusio Europos pakraščio. 1416 m. Slibino Ordinas iškeliavo į Angliją ir buvo įteiktas Anglijos karaliui kartu su kardu, kurio įdėklą puošė kaklą uodega apsivyniojusio auksinio drakono atvaizdai. Iki mūsų dienų išlikęs kalavijas dar ir dabar laikomas Anglijoje Jorko miesto rotušėje mero žinioje. Manoma, kad ordino draugijos nariu nuo 1422 m. tapo ir Zigmanto žentas, Austrijos kunigaikštis Albrechtas. Ordino gretose be jau čia paminėtųjų narių buvo Aragono ir Neapolio karalius Alfonsas V, Serbijos valdovas – despotas Stefanas Lazarevičius, Austrijos kunigaikštis Ernestas, Danijos karalius ir Bavarijos kunigaikštis Kristupas III bei Norfolko kunigaikštis Tomas de Mowbray, nemažai Vengrijos didikų, artimų karaliaus Zigmanto bendražygių.
1418 m., išplėtus ordino nuostatas, į drakoniečių draugiją buvo priimta ir žemesnio rango kilmingųjų: vienas jų buvo poetas - minezingeris Osvaldas Volkenšteinas, o 1431 m. šią garbingą Vengrijos karaliaus drakoniečių draugiją buvo priimtas ir Vladas II - Drakulos tėvas, nuo to ir gavęs pravardę Drakul - slibinas-drakonas. Pats Drakula, kaip jau buvo anksčiau minėta, tiesiogiai su šiuo vengrų karaliaus įkurtuoju ordinu niekada tiesiogiai nebuvo susijęs ir nedalyvavo jo veikloje, taip pat nenaudojo ordino simbolikos, nors su laiku priėmė šią pravardę kaip savo šeimos vardą ir net Drakulos vardu pasirašinėjo dokumentus. Po tėvo mirties tėvo išsitarnautas Slibino Ordinas buvo perduotas Drakulai, tačiau vėlesnis paties apdovanojimo likimas nėra žinomas. Pats Slibino Ordinas po Zigmanto Liuksemburgiečio mirties 1437 m. perėjo jo žento Austrijos kunigaikščio Albrechto globon. Šiam mirus ordiną globojo kiti Vengriją valdžiusieji karaliai, tame tarpe ir Vladislovas Jogailaitis (Varnietis). Visgi, kaip tyrinėtojai mano, viena ar kita forma ordinas išliko gyvuoti net iki XVII a. Nežiūrint visų pasikeitimų, ordinas istorijoje neliko visiškai pamirštas. Jam išnykti istorijos dulkėse iš dalies neleido ir Vlado III-jo Drakulos istorija, kurioje viskas ir prasidėjo nuo Slibino Ordino draugijos ir jos veiklos.
1990 m. Slibino Ordinas buvo atgaivintas ir dabar veikia mūsų dienomis Vengrijoje, Kanadoje, Kroatijoje bei kai kuriose kitose šalyse.
Karaliaus Jogailos XV a. antkapis Krokuvos Vavelio katedros karalių mauzoliejuje. Po Jogailos kojomis - slibinas, rankoje Slibino Ordino draugijos kalavijas su Slibino simboliais.
Violeta Rutkauskienė, 2008 sausio 19 d.
Naudota literatūra ir šaltiniai:
1.A guide to heraldry. O. Neubecker. 2007. New York, USA
2.A Concise History of Hungary, 2003.Cambridge,UK
3.Dracula- prince of many Faces. Radu R. Florescu and T. McNally, 1989.USA
4.History of the Hungarian Nation. Part.1. 1969. Florida , USA
5.History of Hungary. D.Sinor. 1959. New York, USA
6.Lietuvos istorija. V. Sruogienė, 1956. Chicago ,USA
7.Lietuvos istorija. E. Gudavičius. 1999.Vilnius
8.Lietuvos istorija. A. Bumblauskas.2005.Vilnius
9.Lietuvos istorijos vaizdai.V.Vijeikis.1979. Chicago, USA
10.Heraldika. E. Rimša. 2004. Vilnius
11.The Knights of the Crown.The Monarchial Orders of knighthood in later medieval Europe 1325-1520. D‘arscy Jonathan Dacre Boulton.1987. Great Britain
12.Tournaments,Jousts,Chivalry and Pageants in the Middle Ages. R.Barber, J.Barker. NY. USA
13.Sigismund Rex & Imperator. Catalog. 2006. Budapest, Luksemburg
14.Zsigmond Kiraly Uralma Magyarorszagon 1387-1437. M. Elemer, Gondolat, 1984
15. Zsigmond kiraly u.n. Sarkany-rendje „Szazadok“. 1926 Julius-Szept. 1926. Budapest
16.Vikipedija – Vladas Drakula ( taip pat versijos; anglų,lenkų, vengrų k.)
17.Vikipedija – Slibino ordinas ( taip pat versijos : anglų, lenkų, vengrų k.)
18.Knightly Order of Saint George Canadian Grand Priory- internetinis puslapis
19.The knightly order of Saint Goerge- internetinis puslapis, Vengrija
20.Knight Kings- Vengrijos muziejų ir archyvų istorinis puslp.
taip pat :
Vengrijos Nacionalinio Muziejaus, Budapešto dailės muziejaus, Vengrijos Mokslų Akade-mijos bibliotekos, Vienos, Miuncheno, Niurbergo nacionalinių muziejų istorinė medžiaga ir archyviniai dokumentai, internetinės svetainės ir juose pateikta medžiaga.
