Labai nepavydžiu savo kolegoms iš Vilniaus universiteto, kurie, turėdami daryti viruso plitimo prognozes, yra atsidūrę dar blogesnėje situacijoje nei kiti mano kolegos, kai jų paprašo pasakyti, koks bus oras kitą vasarą. Pastarųjų prognozių bent jau niekas neprisimena.
Ekspertai, manau, padarė viską, kas buvo įmanoma, bet, deja, įmanoma buvo nedaug. Galima numatyti, kaip reikalai vystysis, jei niekas nesikeis. Bet galima ir neatspėti, nes kažkas vis tik keisis.
Norint prognozuoti bet kokio reiškinio eigą, reikia dviejų esminių dalykų – pažinti patį reiškinį (koks jis ir kiek jo) ir jo plitimą nulemiančias sąlygas. Pavyzdžiui, pasakykite kiek laiko užtruks, kol politinis anekdotas apie Brežnevą, sukurtas kur nors Odesoje, pasieks Ariogaloje gyvenantį kolūkietį 1980 m.? Atsakyti neįmanoma, jei nepažįsti kolūkiečio. Tačiau įmanoma pasakyti kiek vidutiniškai užtruks, kol šis anekdotas pradės plisti Lietuvos miesteliuose, jei žinai jo „užkrečiamumą“ (t. y. kiek jis juokingas ir įsimenamas), žmonių, kuriems jis gali būti saugiai perduotas skaičių, ryšių tarp Odesos ir Ariogalos intensyvumą ir kitų panašių anekdotų atvejus.
Iš esmės šis virusas plinta labai panašiai kaip ir daugelis kultūrinių reiškinių iki televizijos (radijo, interneto...) atsiradimo. Todėl inovacijų plėtros teorija ir skaitmeniniai modeliai galėtų padėti prognozuoti, kada ir kur jis atsiras, jei žinotume pakankamai. Net netaikant karantino aišku, kad močiutės, gyvenančios kur nors vienkiemyje Zarasuose. šansai užsikrėsti yra mažiausi. Jai tereikia tik tiek, kad tie keli žmonės su kuriais ji bendrauja, neužeitų į svečius per tas 5–7 dienas, kai bus jai pavojingi.
Šiuo atveju periferinės, retai gyvenamos teritorijos be didelių metropolių, tokios kaip Lietuva Europoje, turi privalumų. Laikai keičiasi ir virusas plinta greičiau nei barokas viduramžiais, bet vis tik ne visur vienodai greitai. Ne tik protinga valdžia, bet ir nuošali padėtis mums leidžia sprendimus priimti laiku.
Bėda ta, kad šiuo atveju mes jau turėdami informacijos apie patį virusą, nežinome nei kaip plačiai ji paplitęs, nei kokiomis sąlygomis jis plis pas mus (koks užkrečiamumo rodiklis dabar, kokie bus karantino reikalavimai, kokie bus orai, žmonių nuotaikos ir jų noras klausytis valdžios nurodymų, kai santaupos pasibaigs...).
Pradedant prognozuoti, visų pirma reikėtų atlikti tyrimą, kuris atskleistų, kiek žmonių realiai serga ir yra persirgę (buvo infekuoti) šia liga, nors šie testai gal dar ir ne visai patikimi. Labai tikėtina, kad liga pas mus atsirado kur kas anksčiau ir išplitusi labiau, nei atrodo. Jei tikėčiau pažįstamais šeimos medikais, gripuojančių tautiečių, sugrįžusių iš kelionių, kuriems tyrimai nerodė gripo, buvo nemažai jau gerokai prieš karantiną.
Bet kuris sociologas ar socio-geografas per pusdienį pasakytų, kiek testų, kokiems žmonėms ir kuriose vietovėse reikia atlikti, kad išsiaiškintume viruso paplitimą. Tirdami sergančius arba mirusius, mes nesužinome nieko konkretaus, nes dauguma infekuotų arba nejaučia simptomų, arba nevyksta tirtis. Jei simptomai nebaisūs, daugelis, tikėtina, pasirenka kelias dienas pabūti namuose, vietoj kelių savaičių ligoninėje, nes šiaip ar taip dirba iš namų, nedarbingumo pažymėjimo nereikia.
Toks testavimas, kaip dabar, padeda kažkiek valdyti infekcijos plitimą izoliuojant daugiau žmonių, bet labai mažai pasako apie jos mastą. Mirtingumo rodikliai taip pat nieko nerodo, nes visai neaišku, kiek prie fatališkos baigties prisidėjo šis koronavirusas, o kiek anapilin iškeliavę senjorai buvo tiesiog juo užsikrėtę.
Kai reiškinio plitimas siekia keliasdešimt atvejų, bet koks atsitiktinis veiksnys (pvz., užsikrėtusi miestelio parduotuvės pardavėja arba giminės susibūrimas kur nors sodyboje) gali labai stipriai pakeisti sergamumo rodiklius. Be to, realiai serga ne visa Lietuva kaip vienetas, o atskiros miestų bendruomenės, tarp kurių ryšiai ne tokie ir stiprūs Lietuvoje, dėl ko prognozės dar sudėtingesnės.
Sužinoti, kaip virusas plis Lietuvoje, galima ir kitu būdu. Kiekvienoje visuomenėje tokie reiškiniai teritorijoje plinta kažkiek skirtingai tiek dėl skirtingos kultūrinės ir gamtinės aplinkos, gyventojų pasiskirstymo, tiek dėl skirtingų genų ar kitų priežasčių (pavyzdžiui, tuberkuliozės skiepų tradicijos). Teoriškai galėtume izoliuoti kurią nors vidutinio dydžio savivaldybę ir panaikinti ten visas karantino sąlygas paliekant tik rekomendacijas ir pažiūrėti, kas atsitiks.
Žinoma, pirmiausia reikėtų išplėsti gydymo pajėgumus toje savivaldybėje, bet tai ne problema – juk absoliuti dauguma plaučių ventiliavimo aparatų šiandien nenaudojama. Skamba šiurpokai, todėl neįsivaizduoju tokio sprendimo demokratinėje valstybėje. Savanorių tikriausiai taip pat neatsirastų. Nors tokiu būdu gautos žinios būtų labai naudingos, bet šitaip nieko sužinoti nepavyks.
Yra dar viena didesnė problema – norint užlipti į kalno viršūnę, reikia į jį lipti... Daugmaž akivaizdu, kad dabartinio karantino sąlygomis į kalną mes beveik nelipame. Todėl ir apie piką kalbėti nėra daug prasmės. Mažėja ne infekuotis galinčių žmonių dalis, kas įprastai nulemia epidemijos smukimą, o ryšiai tarp žmonių.
Labai tikėtina, kad į kalną užlipti reikės, nes valgyti norėsis. Ir kuo toliau, tuo labiau, nes būtent ryšiai tarp žmonių kuria vertybes. Jei toks karantinas tęsis ilgiau, jokia valstybės pagalba nepadės išvengti rimto diržų veržimosi ir su tuo susijusių žmonių aukų. Šmirinėjame pakalnėje kartu su daugeliu kitų tautų ir laukiame, kol kas nors įrengs keltuvą (t. y. išras vaistus ar vakciną).
Italai puolė į kalną net nežinodami, kad pradėjo lipti, anglai bandė ropštis tiesiai, bet neįvertino jo statumo. Ir vieni, ir kiti griuvo žemyn arba bent įstrigo įkalnėje. Švedai nusprendė nelaukti stebuklo ir lipti serpentinu, – nors nelabai aišku, kas už posūkio, nežinomas ir kalno aukštis (jis visur skirtingas), bet aišku, kad kuo ilgiau sėdėsi apačioje, tuo labiau badas į akis žiūrės. Bent jau už drąsą kaimynų politikus gerbti galima. Žinoma, įkalnę ne visi atlaikys, bet ne visi atlaikys ir laukimą apačioje. Ir kuo ilgiau lauksime, tuo sunkiau bus lipti.
Gerbiu sveikatos apsaugos ministrą, kad jis nepasidavė raginimams griežtinti karantiną – nepasuko žemyn, nors tai buvo lengviausia strategija. Ir matome, kad jis buvo teisus. Bet kada užteks drąsos mums pažvelgti į viršų? Badas geriausias mokytojas, kaip sakoma, tad kada nors išmoksime. Žinoma, galima trypčioti vietoje ir melstis tikint, kad kas nors išgelbės, ¬– juk Šv. Velykos tuoj pat. Gali ir pasisekti, tik labai nesinorėtų, kad reikėtų laukti Šv. Kalėdų stebuklo.
Komentarą parengė Geografijos profesorius Donatas Burneika.
