Edgaras Savickas, LRT.lt
Tokių sparčiai besivystančių situacijų metu, kaip Malaizijos lėktuvo katastrofa, neretas žiniasklaidos vartotojas atsisuka į socialinius tinklus. Būtent ten paprastai galima patenkinti poreikį viską išsiaiškinti kuo greičiau. „Bėda ta, kad informacija ten nebūtinai yra patikima, todėl skaitytojas šią atsakomybę prisiima sau“, – sako JAV konsulate Kazachstane dirbantis diplomatas Tristramas Perry.
Vilniuje JAV ambasados kvietimu svečiavęsis socialinių tinklų ekspertas Lietuvos užsienio reikalų ministerijos darbuotojams pasakojo, kaip šią sritį geriausiai panaudoti diplomatijai.
Kokios įtakos socialinės žiniasklaidos iškilimas turėjo tarptautiniams santykiams ir kaip šioje srityje galima tapti populiariu, T. Perry sutiko papasakoti ir LRT.lt skaitytojams.
– Kaip tokios svetainės, kaip „Twitter“ pakeitė šiuolaikinę diplomatiją?
– Prieš 5 metus beveik niekas nedirbo su socialine žiniasklaida, bent jau tikrai ne diplomatijoje. Pats buvau vienas pirmųjų JAV. Šiandien tai yra kur kas dažniau sutinkama praktika.
Tačiau, jei pagalvotume apie diplomatinius santykius, jie yra didžiausias įmanomas žmogiškųjų santykių pratęsimas. Kai daugiau žmonių pradeda naudotis socialiniais tinklais, žinoma, ir daugiau diplomatų pradeda daryti tą patį. Jei „Twitter“ ar bet kuris kitas socialinis tinklas būtų tik dar viena mada ir ilgainiui pranyktų, diplomatai jais nesinaudotų.
Tai parodo, kaip diplomatija atspindi žmonių veiksmus. Diplomato darbas yra sudaryti sąlygas valstybėms komunikuoti tarpusavyje. Tačiau per pastaruosius 50 metų atsirado ir toks dalykas, kaip viešasis diplomatas, kaip aš, kurio darbas yra komunikuoti valstybės politiką visuomenėms. Kodėl? Nes demokratiškoje ir laisvoje visuomenėje, kurioje valdžia išrenkama žmonių, piliečių nuomonės apie politinius sprendimus yra svarbios.
Logiška, kad komunikacijos ir informacijos rinkimo priemonės yra vis labiau skaitmeninės, todėl viešiesiems diplomatams ir diplomatams apskritai yra labai svarbu jas išnaudoti. Jos yra patogesnės ir efektyvesnės, todėl natūralu, kad diplomatai naudojasi socialine žiniasklaida. Pats tikiu, kad ši tendencija ateityje tik plėsis.
– Ar dėl mažesnių protokolo ir etiketo reikalavimų socialinėje žiniasklaidoje gali kilti problemų?
– Yra skirtingi kriterijai. Visų pirma, turi kur kas mažiau erdvės – vos 140 ženklų, todėl privalai kalbėti glaustai. Negali kabėti be pabaigos, kaip, pavyzdžiui, diplomatinėje telegramoje ar kalboje.
Nesakyčiau, kad tai kitoks protokolas, tiesiog neturi kitos išeities, kaip tik savo žinią paskleisti efektyviau. Visi žino, kaip diplomatai mėgsta pašnekėti, o „Twitter“ tai apriboja ir verčia kalbėti glausčiau ir aiškiau. Nemanau, kad tai etiketo ar protokolo klausimas – tie dalykai išlieka.
– Jums įprastai atrodo, kai skirtingų valstybių užsienio reikalų ministerijos pradeda diskusiją socialiniame tinkle?
– Tai priklauso nuo situacijos. „Twitter“ nepakeitė žmonių bendravimo, tik jį papildo. Diplomatijos už uždarų durų ir derybų poreikis niekur nedingo. Manau, kad socialinės žiniasklaidos panaudojimas tėra patogesnis būdas komunikuoti su visuomene. Žinoma, galima pamatyti pokalbių ir tarp užsienio reikalų ministerijų, tačiau tai nereiškia, kad jie nutraukė visus kitus bendravimo būdus – tai tik dar vienas įrankis dėžėje.
– Tai reiškia, kad jie tuo užsiima tik dėl šou?
– Nebūtinai. Vienas dalykas, kuris man patinka, kalbant apie „Twitter“, jis yra esamojo laiko informacijos šaltinis. Jis greitesnis už naujienų ciklą, jį aplenkia ir gali būti visur vienu metu.
Tarkime, Švedijos užsienio reikalų ministras Carlas Bildtas į „Twitter“ parašo maždaug po 2–3 žinutes per dieną, taip pat rašo tinklaraštį. Jis gali komunikuoti daug patogiau ir efektyviau sėdėdamas traukinyje ar užstrigęs oro uoste, net ir negalėdamas būti Užsienio reikalų ministerijoje.
Ta prasme jis sulaužo laiko ir atstumo barjerus. Kai vyksta krizė ir jis turi ką pasakyti – ką jis turėtų išlipti iš lėktuvo? Ne, tačiau jis gali pasinaudoti socialine žiniasklaida.
– Kaip dėl ūmių reakcijų? Pavyzdžiui, kai Estijos prezidentas Toomas Hendrikas Ilvesas gana aršiai atsakė jo šalies programą finansų krizei įveikti kritikavusiam ekonomistui Paului Krugmanui.
– Bet kokia komunikacija turi savų rizikų. Kalbėdamiesi dabar šiek tiek rizikuojame, tačiau vis tiek tai darome.
Dėl Estijos prezidento reakcijos: ar prieš 30 metų jis būtų galėjęs kreiptis į poną Krugmaną ar bet kurį kitą „The New York Times“ komentarų autorių? Ne, visų pirma todėl, kad tada laisvos Estijos net nebuvo, bet kuriam laikui pamirškime tai.
Tarkim, jis P. Krugmano straipsnį perskaitė laikraštyje, jis galėjo parašyti piktą laišką, kuris išsiųstas po trijų savaičių atsirastų Niujorke, o jį perskaitę žmonės greičiausiai jo net nepublikuotų, sakytų „Kur po velnių ta Estija?“. Šiandien internetas leidžia į žmogų kreiptis tiesiogiai. Lyderiai gali kalbėtis tiesiogiai.
– Dar norėčiau grįžti prie Estijos prezidento istorijos, nes vienoje iš savo žinučių jis rašė: „Š*kime ant rytų europiečių, jų anglų kalba yra prasta...“ ir t.t. Turbūt tai ir patraukė žiniasklaidos dėmesį. Kaip manote, ar naudojama kalba socialinėje žiniasklaidoje gali būti „mažiau oficiali“?
– Manau, kad tai asmeninis pasirinkimas. Pavyzdžiui, mūsų valstybės sekretoriaus Johno Kerry kalba yra labai sausa, ir ji jo pareigoms tikrai tinka.
Žinoma, negalima pamiršti ir politiko asmenybės, arba – ar jis išrinktas, ar paskirtas. Čia nėra tokio dalyko, kaip vienas dydis visiems.
– Socialinė žiniasklaida taip pat dažnai aktyviai naudojama greitai besivystančiose situacijose. Pavyzdžiui, per Krymo krizę arba po Malaizijos lėktuvo tragedijos Rytų Ukrainoje. Kokių su tuo susijusių problemų matote?
– Nemanau, kad pati krizės komunikacija turėtų keistis dėl jos pateikimo būdo. Socialinė žiniasklaida nepaverčia krizės ilgesne ir kitaip jos nepakeičia, tačiau būdama greitesnė už tradicinę žiniasklaidą ji gali informaciją paskleisti greičiau. Blogoji to pusė yra ta, kad ją sunkiau patikrinti.
Visgi žmonės patys tampa nuovokesni žiniasklaidos vartotojai ir sugeba atskirti melą nuo tiesos – bent jau aš tuo tikiu. Juk visada reikia apsvarstyti informacijos šaltinį, ar jis patikimas. Galų gale, geri žmonės gali klysti, o blogi gali būti teisūs.
Anksčiau visus šiuos sprendimus padarydavo informacijos vartų sargai – redaktoriai. Tai reiškia, kad žmonės daugiau atsakomybės prisiėmė sau.
– Kokių esminių patarimų duodate valstybės pareigūnams, norintiems naudotis socialine žiniasklaida?
– Yra kelios rekomendacijos, juk tai ne mokslas, o kūryba. Visų pirma, norėčiau pasakyti, kad Lietuva turi ne vieną tikrai puikiai šią sritį išnaudojantį diplomatą. Pavyzdžiui, Darius Semaška, Linas Linkevičius, Žygimantas Pavilionis ir kiti.
Kalbant apie patarimus, tai tas pats, kaip ir bet kuri kita žmogaus veikla – negali tapti jos ekspertu nuolat nesipraktikuodamas. Tiesiog reikia tai daryti. Jei padarai kelias klaidas – nieko tokio. Reikia iš jų pasimokyti.
Pareigūnams patarčiau iš pradžių daugiau klausyti arba bent jau nekalbėti daugiau už kitus. Taip pat atsakyti į žmonių užduodamus klausimus.
– Sakėte, kad nereikia bijoti klysti. Ką manote apie vartotojus, kurie trina savo žinutes?
– Priklauso nuo to, kodėl tai buvo padaryta. Pats turiu storus pirštus, todėl kartais darau gramatinių klaidų.
Kartais daug dėmesio sulaukusių žinučių trynimo galima išvengti. Oficiali paskyra tikrai neturėtų to daryti. Sakyčiau, kad institucija privalo turėti tam tikrą procesą ir visada atsakyti už savo žinučių turinį.
– Pagal kokius kriterijus atskiriate gerą socialinės žiniasklaidos vartotoją nuo prasto?
– Tiesiog pažiūriu į paskyrą, ar jie sugeba sudominti, yra protingi. Manau, kad sąmojis reiškia labai daug. Reikia mokėti savo žinią pateikti aiškiai ir trumpai. Sekėjų skaičius reiškia daug.
– Tai būvimas juokingu yra privalumas?
– Žinoma, ypač „Twitter“, kuris yra labai verbalinis ir intelektualus. Jei nesi juokingas, tai nereiškia, kad negali naudotis šiuo socialiniu tinklu, bet aš patarčiau daugiau energijos skirti labiau vizualiems tinklams – „Flickr“, „Instagram“ ar „Facebook“.
