Jurgita Kuzmickaitė, LRT.lt
Į savo miesto paveldą turėtume žvelgti tarsi į šeimos relikviją – močiutės ar prosenelio knygą, kėdę ar staltiesę. Tuo įsitikinusi restauratorė, paveldosagininkė Gražina Drėmaitė – šiuo metu perleidžiamos legendinės knygos „Dingęs Vilnius“ autoriaus dukra.
Pašnekovė tvirtina, kad „viso to grožio, paveldo neišsaugosime, jei patys nesaugosime“. Jos tėvas – garsus dailės istorikas, pirmasis Vilniaus garbės pilietis, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Vladas Drėma – unikalus meilės savo miestui pavyzdys. Kaip prisimena G. Drėmaitė, vykstant karui, kai Vilnius buvo bombarduojamas, V. Drėmos šeima pasitraukė į kaimą, o „jis liko Vilniuje ir su savo draugais entuziastais laipiodavo po palėpes ir žiūrėdavo, kur dega koks nors namas, kurį reikia gesinti“.
Anot Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkės G. Drėmaitės, Vilnius jos tėčiui buvo ir dvasinis penas, ir tyrimų objektas. To įrodymas – knyga „Dingęs Vilnius“, į kurią pateko 634 V. Drėmos parinktos istorinės iliustracijos, kartu su išsamiais aprašymais atskleidžiančios laiko ir žmonių sunaikintus ar pakeistus Vilniaus architektūros paminklus. Knyga, išleista 1991 m., yra tapusi bibliografine retenybe. Šiuo metu leidykla „Versus aureus“ perleidžia „Dingusį Vilnių“. Jį planuojama pristatyti per vasarį vyksiančią Vilniaus knygų mugę.
G. Drėmaitė pasakoja, kad nepriklausomybės metais Vilniaus senamiestyje ėmus „šeimininkauti“ verslui, pagalvodavusi, jog gerai, kad V. Drėma jau miręs ir viso to nebemato. Tačiau labiausiai, pašnekovės manymu, jis sielotųsi dėl Šv. Kotrynos bažnyčios, kurią laikė europinio masto baroko paminklu.
„Dingusio Vilniaus“ perleidimo neabejotinai laukia menotyrininkai, paveldosaugininkai. Koks tokios knygos poreikis kalbant apie plačiąją visuomenę, Vilniaus gyventojus? Ar, Jūsų pastebėjimais, auga domėjimasis savo miesto istorija?
Laukia ir visuomenė. Nuo 1995 metų, kai dirbu Valstybinėje kultūros paveldo komisijoje, labai dažnai sulaukdavau klausimų, ar kas nors išleis dar kartą „Dingusį Vilnių“, kodėl nepakartoja knygos leidimo. Paskui prieš kokius trejus metus kreipėsi Lenkijos ambasada, jie norėjo išversti ją į lenkų kalbą, norėjo išleisti knygą labai prabangią, kad ji galėtų atstovauti kaip gražiausia Lenkijos Metų knyga. Aš visiems atsakydavau, kad nieko negaliu patarti, [nes maketas „Vagos“ leidykloje dingo].
Bet klausinėjo ne tik specialistai. Ar su gydytojais bendrauji, ar su kitais žmonėmis, kurie yra toli nuo kultūros, ir jie sako: o, pas mus šita knyga namuose yra, mes dažnai pasižiūrim, o va toje knygoje yra taip. Iš tų atsiliepimų aš supratau, kad knyga yra įdomi ir reikalinga.
Kitas aspektas – pastaruoju metu antikvariatuose, kaip sako, vaikai jau parduoda tėvų bibliotekas, kai trūksta pinigų. Ir dažnai atneša ten gerų knygų. Praėjusiais metais viename antikvariate atnešė kažkas „Dingusį Vilnių“, tai jis kainavo 500 litų.
„Dingęs Vilnius“ buvo išleistas 1991 metais. Jeigu V. Drėma tebegyventų, ką jis, Jūsų nuomone, įtrauktų į knygą iš pastarųjų 20 metų?
Pirmiausiai ta knyga yra sudaryta iš dailės kūrinių. Ten nėra fotografijų. Dar yra brėžinių, kurie irgi atlikti meno technika. O daugiausia tai tapyba, akvarelės, grafika. Tai papildyti tą knygą būtų galima nebent šiuolaikinių menininkų darbais, nes tai buvo jo užduotis – Vilnius mene arba dailėje.
Jeigu klausiate, kaip jis reaguotų į dabartinį Vilnių, galiu drąsiai teigti – jis tą parašė ir knygoje: Vilnius buvo gražus, Vilnius yra gražus ir Vilnius visada bus gražus. Vilnius jam buvo labai svarbus kaip dvasinis penas, kaip tyrimų objektas.
Jis visą gyvenimą pragyveno Vilniuje ir labai norėjo parodyti, kad Vilnius išsiskiria iš visų Europos miestų: išlikusios viduramžių gatvių struktūros, gražus bažnyčių audinys mieste. Jis labai pergyveno dėl kiekvieno pakeitimo.
Kai vyko karas, Vilnius buvo bombarduojamas, šeima buvo pasitraukusi į kaimą, vaikai dar buvo maži, o jis liko Vilniuje ir su savo draugais entuziastais laipiodavo po palėpes ir žiūrėdavo, kur dega koks nors namas, kurį reikia gesinti.
Jam labai sunku buvo sovietmečiu. Jis buvo tokios natūros, kad jeigu žinojo tiesą, tai gynė ją iki paskutiniosios. Tai jam kainavo ir postus, ir darbus, ir kvalifikaciją. Jis net docento [vardo] negavo, buvo atleistas iš tuometinio Dailės instituto. O iš Dailininkų sąjungos išmestas todėl, kad savo straipsnyje parašė, kad M. K. Čiurlionis yra didis genijus.
Nepriklausomybės metais, kai jau buvo žvelgiama lietuvišku žvilgsniu, ir verslas ėmė dominuoti Vilniaus mieste, jo namų struktūroje, aš dažnai pagalvodavau: gerai, kad jis jau miręs, kad jis to nemato, nes turbūt per dieną po du infarktus gautų.
Vadinasi, galima sakyti, kad pradingęs – tai ne tik iš viso išnykęs, bet ir apleistas, ir netinkamai restauruotas, ir išdarkytas plastikiniais langais bei naujais priestatais?
Taip, be abejo. Kalbant apie Vilniaus vaizdą, jeigu užlipate ant Subačiaus kalno ir žiūrite į panoramą, – dabar jau patys architektai tą pripažįsta – jį labai gadina tie daugiaaukščiai namai. Vilniaus yra dauboj ir supamas kalvų. Jo struktūra visada buvo, už ką jis įrašytas į pasaulio paveldo sąrašą, kad jeigu atsistoji gatvės pradžioje nuo senamiesčio, Rotušės, tai gatvė eina tiesiai ir baigiasi horizontu. O dabar jeigu atsistoji, pavyzdžiui, prie Aušros Vartų, nugara į juos, tai matai Didžiąją gatvę, kuri baigiasi Vilniaus savivaldybės daugiaaukščiu namu. Arba atsistoji prie Kotrynos bažnyčios ir anksčiau matydavosi toli toli – Panerius, tai dabar matyti stovintys namai. Vadinasi, erdvinė struktūra yra sudarkyta.
Aišku, Vilnius dabar smarkiai pagražėjęs, švaresnis, atrestauruotas, bet padaryta labai daug klaidų. Kalbant apie verslininkus, kurie daro kokį objektą – biurą, kavinę ar viešbutį, tai šiandien, deja, gal ant vienos rankos pirštų galima suskaičiuoti tuos, kurie turi vidinės kultūros, supratimo.
Įsivaizduoju, kad Drėma labai pergyventų ir nežinau, ką darytų, jeigu pamatytų, kaip atrodo Kotrynos bažnyčia. Jis šią bažnyčią vertino kaip europinio masto. Tai yra absoliutus pavyzdys, originalas lietuviško baroko, kurio visi interjerai yra autoriniai. Tačiau ji šitaip apleista, jau nekalbant apie tai, kad ji nereikalinga mūsų Bažnyčiai kaip institucijai. Tie rengiami koncertai tik parodo mūsų kultūros lygį. Apie kokią kultūrą mes galime kalbėti, jei klausomės muzikos šalia kažkokiais violetiniais prožektoriais apšviestų altorių. Ir apskritai ten skylės žiojėja.
Objektas, apie kurį daugiausiai buvo diskutuojama pastarąjį dešimtmetį, yra ne pradingęs, o atsiradęs. Kalbu apie Valdovų rūmus. Rodos, jų atstatymo idėja buvo iškelta dar V. Drėmai tebeesant gyvam. Ar Jums teko su juo apie tai kalbėtis?
Jis yra net keletą straipsnių apie tai parašęs. Sakė, kad Valdovų rūmai yra gerai, bet pirmiausiai surinkime visą medžiagą, surinkime planus, kurie gali būti Švedijos, Lenkijos, Italijos archyvuose. Išauginkime, subrandinkime architektus, kurie būtų pajėgūs skaityti senąją architektūrą ir po truputį restauruokime. Jis sakė, kad tai labai svarbu ir tos dvi ar trys P. Smuglevičiaus akvarelės dar nieko nepasako. Ir sakė: dar ne laikas, dar mūsų specialistai turi išaugti, ištobulėti, reikia mainus daryti, pasižiūrėti, kaip yra užsienyje. Toks buvo jo požiūris.
Žiūrint iš profesionalaus taško, tai šiandieniniai Valdovų rūmai Lietuvos nepuošia. [...]
[Atstatinėjant Valdovų rūmus] architektai [tam tikroje vietoje] buvo suplanavę pastatyti bokštą. Pagal architektūrinį planą kasa toje vietoje ir nieko neranda. O Drėma buvo padaręs maketą, kaip atrodė Žemutiniai rūmai, ir bokštas jame ne toje vietoje, kur architektai suprojektavo. Pasikasė toje vietoje, kur Drėma rodo, ir rado pamatus. Tai [architektų, man skambinusių,] klausimas buvo toks: iš kur Drėma žinojo, kur stovi bokštas, jei jis nedarė archeologinių tyrimų. Tai štai ką reiškia kasinėjimasis istorijoje ir archyvuose.
Jūs ne vienerius metus esate Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkė. Kokie pagrindiniai yra Vilniaus paveldo skauduliai be tų, apie kuriuos jau užsiminėte?
Tie skauduliai gali pasirodyti smulkūs, bet jie sudaro bendro vaizdo netektį. Man labai gaila, kad Vilniaus centre dingo kaminai, [tą lėmė] masinis apsigyvenimas pastogėse, kurios visais laikais buvo tuščios.
Reklama labai gadina Vilniaus vaizdą, užgožia [pastatus]. Nors yra įstatymas, kad ant senųjų pastatų reklama turi būti minimali, kad negadintų bendro vaizdo.
Man labai skaudu, kad Pilies ir Didžioji gatvė pakeitė visą parterį. Jei yra drabužių parduotuvė, tai verslininkams reikia, kad langas būtų iki pat žemės. Niekada ten nebūdavo lango iki pat šaligatvio. Plastikinės durys, plastikiniai langai. Kodėl Ryga išsaugojo XIX a. raižytas duris? Labai gaila dėl tos smulkiosios architektūros. Gedimino prospekto namuose buvo tokios gražios raižytos durys, ten retos kurios išliko.
Kai Švedijos ambasada Didžiojoje gatvėje gavo pastatą, ji pirmiausiai klausė paveldosaugininkų, ką galima daryti, o ko ne. Sužinojo, kad Vilniuje sienos iš išorės buvo dažytos kalkiniais dažais, tai jie iš Švedijos atsivežė kalkinių dažų ir viską ten padarė taip, kaip reikia. Pas mus [perka], ką „Senukuose“ ar „Moki veži“ gali gauti, ir nesilaikoma technologijos. Jeigu tie dažai sintetiniai, jiems dar būna skirtas toks pamušalas. Galų gale mūsų mūras yra kalkinis ir labai dažnai matai, kad senamiestyje tie dažai atšoka, tas labai negražu.
Labai gaila dėl kai kurių Bažnyčių. Augustijono bažnyčia taip ir liko kalėjimas, o tiek būta kalbų. Misionierių bažnyčia irgi vos gyva stovi. Savičiaus gatvėj bažnyčia – ten kažkokie sandėliai.
Aš labai džiaugiuos, kad pastaruoju metu atsiranda gyventojų bendrijos, pavyzdžiui, Užupio respublika. Juk viso to grožio, paveldo neišsaugosime, jei patys nesaugosime savo aplinkos, neugdysime vaikų.
Kiekvienoj šeimoj yra koks nors senas daiktas – ar močiutės, ar prosenelio kokia knyga, kėdė ar staltiesė, apie kurį šeima sako: o, čia senas daiktas. Vis tiek supranta. Tai kad taip suprastų savo kiemą, savo namą, savo miestą.
Bet kur yra tas skirtumas tarp mūsų ir latvių, švedų? Kodėl mūsų požiūris į paveldą kitoks nei jų?
Lietuva, juolab Vilnius yra didelis kankinys. Per visus amžius per Lietuvą ėjo keliai klystkeliai su visais karais, intervencijomis. Mes nesame tokie ambicingi kaip lenkai. To lenkų nacionalizmo, ambicijos gerąja prasme labai trūksta lietuviams. Lenkai sugebėjo subombarduotą Varšuvą atstatyti lygiai taip, kokia ji buvo – ir Karaliaus rūmus taip pat. Tai ne mūsų Valdovų rūmai.
Ten žmonės, kai pamatė, kad susprogdinti rūmai, kas nešė pusę fotelio, kas nešė gabalą medžiagos, nes jiems tai buvo svarbu. O kai buvo nutarta atstatyti Karaliaus rūmus, jie visi sunešė [tuos daiktus]. Ir kai šiandien žiūrime į kokią nors salę, kur, pavyzdžiui, šilku išklijuotos sienos, tai gabaliukas įstatytas to tikro autentiško, kad matytum, kad nemeluojama. Ten valstybė nedavė nė vieno zloto, ten žmonės sunešė, buvo aukos – reiškia, buvo noras. Tai jei toks noras ir pas mus atsirastų...
Šalia dingusio Vilniaus dar yra ir, pavadinkime, neprieinamas Vilnius. Tai žavingieji Vilniaus senamiesčio kiemeliai, kurie dažniausiai yra užverti tiek turistams, tiek miestiečiams. Ar taip ir turėtų būti?
Tai labai nenormali situacija. Tai vėlgi yra privati valda, uždaryti vartai. Negana to, „Naručio“ vartai yra paversti viešbučio recepcija, „Stiklių“ – irgi, Dominikonų gatvėje buvo puikūs vartai į kiemą – ten knygyno ar parduotuvės salė. Tai čia jau apskritai kiemų panaikinimas. O kitas dalykas – jie uždaromi ir nelankomi, nors Vilnius visada garsėjo tais kiemais.
Dar vienas dalykas – Vilniaus miesto gynybinė siena. Buvo labai daug šnekų, daug planų, bet iš to – jokio rezultato. Gynybinės sienos likučių yra labai daug. Buvo projektas ją atstatyti. Sovietmečiu pora gabaliukų buvo atstatyta. Paskutinės gynybinės sienos liekanos – tai neseniai atidaryto „Kempinski“ viešbučio virtuvėje: 5 metrai autentiškos Vilniaus gynybinės sienos. Aš dar siūliau: palikit, parodykit, tegul ateina pažiūrėti, bet nežinau, kuo pasibaigė.
Vilnius vis keičiasi. Ar manytumėte, kad reikėtų, kad kas nors pratęstų V. Drėmos darbą – fiksuotų tuos pokyčius, nors gal ir kitu pavidalu?
Galbūt [fiksuotų] fotografijose – lyginant senąją fotografiją su naująja. Nežinau. Apie Vilnių dabar yra išleista labai daug knygų, įvairių albumų – įvairiomis kalbomis, ir jų niekada nėra per daug. Juolab kad Vilnius kiekvieno žvilgsnyje yra kitoks. Maždaug prieš metus buvo atvažiavusi fotografė iš Izraelio ir savo fotografijas rodė ekspozicijoje Tolerancijos centre. Ji fotografavo Vilnių – ir tai visiškai kitoks Vilnius. Ji mato tuos dalykus, į kuriuos mes gal visai neatkreipiam dėmesio. Žmogus iš šalies visai kitaip mato, gal galėtų būti šitoks palyginimas.
