Prezidentė Dalia Grybauskaitė stengiasi pasivyti Seimą. Akivaizdu, kad ji daro viską, jog jos reitingai kuo labiau kristų ir susilygintų su parlamento. Tik kad ir kaip ji stengtųsi, niekaip šalies vadovei nepavyksta.
Prabangios Lukiškės
Neseniai Seimas vėl metė šlapią skudurą tautai į veidą. Parlamentarai nesugebėjo atimti neliečiamybę naujai iškeptam kolegai Evaldui Lementauskui. Šis veikėjas yra kaltinamas dėl politinių tikslų bandęs papirkti vieną sostinės tarybos narį.
Anoks čia nusikaltimas, kad reikėtų žmogų teisti ir sodinti? Juk neužmušė, neprievartavo.
Seime juk tokių pilna. Vienas parlamentaras pagal savo rėmėjų nurodymą bando prastumti savaip perrašytą įstatymo projektą, kitas vaikšto po ministerijas, stengdamasis pramušti pinigų visokiems nereikalingiems projektams, kuriuos ruošė jo giminės. Trečias... Dešimtas... Dvidešimtas... Ilgas sąrašas.
Plačiai pažiūrėjus – beveik visas Seimas yra panašus į prabangias Lukiškes. Todėl varnas varnui akies nekerta. Skirtumas tik tas, kad nuteisti paprasti nusikaltėliai sėdi už grotų, o tautos išrinktieji sėdi krėsluose ir važinėja už mūsų visų mokesčių mokėtojų pinigus prabangiais automobiliais.
Ai, eina jie sau...
Tai, kad Seimas per surengtą cirko vaidinimą E. Lementauskui tik paplekšnojo per užpakaliuką, žmonių, regis, nė kiek nebenustebino. Negi pirmas toks kartas?
Viskas praėjo tyliai, ramiai. Nebent vienas kitas nusikeikė mintyse, nusispjovė ir viskas. Tauta jau pervargo nuo Seimo beprotysčių ir nebekreipia į jį dėmesio. Savo veiksmais sėjantys žmonėse abejingumą ir atimantys viltį, kad kažkada bus geriau, parlamentarai toliau pampsta.
O ko nepampti, ko nesiautėti, jei pavargusi tauta jo nebenori ir nebegali kontroliuoti?
Rinkėjai iki šiol neturi realios teisės atšaukti savo išrinktąjį iš Seimo. Žmonės neturi galių tiesiogiai išsirinkti miestų merus. Tauta negali nė truputėlio paveikti savo gyvenimo.
Aimanuoja ir išlaidauja
D. Grybauskaitė ir toliau viešai vaizduoja, kad gyvenimas Lietuvoje teka gera linkme. Viena ranka ji slapta sunkmečiu remontuojasi savo rezidenciją ir negaili tam kelių šimtų tūkstančių litų (čia tik oficialiai). Kita ranka, nuvažiavusi į Švenčionių rajoną, glosto moterėlėms galvas, kurios dirba už mažiau nei tūkstantį litų per mėnesį.
„Nėra pinigų, padėtis tokia, bet jūs šaunuolės“, – maždaug tokiais žodžiais ir šypsena šalies vadovė pamaitino provincijos gyventojas. Šios liko patenkintos – prezidentė juk taip pagyrė.
Žmonėms pinigų nėra, bet prezidentės rezidencijos remontui – kiek nori. Žmonėms nėra, bet Seimo naujų rūmų statybai visada atsiras. Žmonėms nėra, bet šimtai milijonų litų bus iškasti iš po žemių ar pasiskolinti užsienyje kokiems nors LEO, KLEO, BLEO, Valdovų rūmų projektams, kariniams laivams ar lėktuvams ir t. t.
Skirtumas tik tas, kad šis Seimas pakilti tautos akyse nebeturi jokių šansų. Tik dar labiau kristi.
Kad ir kaip D. Grybauskaitės darbai skirtųsi nuo pažadų, nemaža dalis Lietuvos ją vis tiek palaikys. Jie daugiau nebeturi kuo tikėti, o Dievas tokiems vis tiek turi būti. Bet koks, kad ir tariamas gelbėtojas, bet turi būti.
Donatas Stravinskas
