Demokratinių šalių praktikoje yra nusistovėjusi tradicija, kad kritikuoti naujai išrinktą valdžią bent šimtą dienų nedera. Ir tai suprantama: kritikuoti darbo nepradėjusiųjų ir net neturėjusių progos parodyti, ką jie sugeba, yra ne tik neetiška, bet tokio pobūdžio kritika kelia abejonių visų pirma pačios kritikos intencijų skaidrumu ir geranoriškumu. Juk koks kritikos tikslas: apsaugoti darbo vykdytojus nuo galimų klaidų ar žlugdyti patį darbą?
Nors Lietuvoje apstu ir neskaidrių intencijų padiktuotos kritikos, vis dėlto Seimo rinkimų laimėtojų atžvilgiu iki šiol vyrauja pakankamai nuosaikus spaudos tonas. Tiesą sakant, ir kritikuoti kol kas nelabai yra ką, kadangi naujoji Vyriausybė ne tik nepradėjo dirbti, bet ji dar nė nesuformuota, nepaisant to, kad daugumos ministrų pavardės – jau žinomos.
Tačiau Lietuvoje, panašu, kad be kritikos, kurios blaivia galva nepaaiškinsi, – nė žingsnio. Kol spauda tyli – balsą jau rodo patys kandidatai į ministrus.
Sumanymas suvienodinti mokesčių tarifus – „ekonomiškai bevertis“, „antikrizinis planas išlieka kurčias“, „būsima koalicija žada nupjauti ploną šaką“, „smūgiu į paširdžius reikia vadinti koalicijos susitarimą“ ir t. t. Tai žodynas, kuriuo Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas Remigijus Šimašius, kandidatas į Teisingumo ministrus nuo Liberalų sąjūdžio, skundžia portalui Alfa.lt savo koalicijos partnerius ir arogantiškai šaiposi iš jų tikro ar tariamo ekonominio neraštingumo bei aukština savo paties žinias ūkio srityje.
Net jeigu tai būtų ir tiesa, ką aiškina ponas R.Šimašius (nors visiems aišku, kad ekonominių požiūrių yra ne vienas), elementari politinė ir žmogiškoji etika reikalautų savo pozicijas pristatyti ir ginti koalicijos viduje, o į viešumą eiti tik tada, kai pasiekiama bendra, politiniu konsensusu išreikšta pozicija.
Jei principinių pozicijų suderinti nepavyksta (o sprendžiant iš R. Šimašiaus kritikos tono, atrodo, kad šiuo atveju taip ir atsitiko), civilizuotų kraštų politikai į koalicijas neina. Tada jie įgyja moralinę ir politinę teisę tokias programas kritikuoti, viešai siūlyti, jų požiūriu, tobulesnes alternatyvas.
Mūsų politinė kultūra, deja, yra toje stadijoje, kada žmogaus, viešai įvardytas kandidatu į formuojamos Vyriausybės ministrus, iškilmingai tyli, tuo patvirtindamas savo sutikimą užimti siūlomas pareigas, tačiau tuo pačiu metu per spaudą puola tos Vyriausybės programos projektą.
R. Šimašių iš dalies suprasti galima: žmogus jaunas, dar tik trečią dešimtį perkopęs, politikoje nedalyvavęs. Iš kur tos politinės patirties bus?
Blogiau – su senais politikos vilkais.
Beveik ironiška, kad tuo pačiu metu, kada naujoji valdančioji koalicija svarsto antikrizinį valstybės finansų gelbėjimo planą, Seimas balsuoja už didesnius atlyginimus sau. Galima įsivaizduoti, kad dabartiniai valdantieji, kurių nuėjusiame Seime vis dėlto buvo daugiau, norėjo sukompromituoti naujojo Seimo daugumą ir pasigerinti savo pačių padėtį opozicijoje: „Matote, ir jie – tokie patys; ir jiems – tik jų pačių gerovė terūpi.“
Bet ką galvojo sau vakardienos opozicija, rytdienos valdantieji, kurie leidosi pastatomi į tokią nepalankią padėtį? Ką dabar galima atsakyti žmonėms, kurie tų pačių antikrizinio plano autorių veik kasdien gąsdinami, jog padėtis valstybėje yra žymiai blogesnė, nei buvo laukta, ir kitų metų biudžetas gali pristigti net 5 mlrd. litų?
Žinoma, tie 12 milijonų, kurie praėjusio ketvirtadienio Seimo sprendimu nuo šiol papildomai bus skiriami naujojo Seimo ir naujosios Vyriausybės narių atlyginimų didinimui, finansiniu atžvilgiu yra lašas jūroje, tačiau moraline prasme reputacijos suteršimas – milžiniškas.
Vaikų pinigus nuima – sau prideda. Arba mokytojai. Jiems jau pažadėta kelti atlyginimus. Ar kels? Bet kam tuomet Andrius Kubilius garsiai tuo abejoja? O ką apie Seimą ir naująją Vyriausybę galvos valstybės tarnautojai, kurių atlyginimus, pagal antikrizinį planą, numatoma mažinti?
Valdantieji, dar nė nepradėję valdyti, jau iš anksto susipančiojo sau rankas. Juk taip užprogramavo didelį reikšmingos dalies žmonių nepasitenkinimą, kuris, deja, bus pagrįstas, nes Seimo sprendimas buvo nemoralus. O kaip vykdyti reformas su nepatenkintųjų armija? Viską iššluoti, pakeisti naujais? Bet iš kur jų tiek paimti? Antra vertus, Antikos karvedžio Piro patirtis – pamokanti: „Laimėjau mūšį, bet nustojau kariuomenės.“
Sakoma, kad praeitis yra ateities pranašas. Tai, kas vyksta dabar, rytoj jau bus praeitis, bylojanti ir apie ateitį. Todėl šios dienos ženklai – tai, kaip klostosi įvykiai ir naujosios Vyriausybės formavimo kontekstas, – žymi nemažai rūpestį keliančių klausimų.
Na, bet aš vis dėlto noriu likti ištikimas 100 dienų taisyklei. Juo labiau kad ir tėvas man nuolat primindavo: „Geriau būti blogu pranašu, negu krankliu.“
Radijas „Laisvoji banga“
