Pirmadienis Lietuvoje praėjo skambant Rusijos propagandos varpams, popieriuje krebždant plunksnoms apie jos sulaikymo planus ir pro ausis praleidžiant pilietinio pasipriešinimo dienos pavadinimą.
1972 metų Kauno pavasario – Romo Kalantos auką lydėjusio didžiausio pilietinio maišto prieš sovietų valdžią - metinės praėjo be patoso ir jaudulio. Geriausiu atveju buvo prisimintas herojus, kurio uždegtas gyvas fakelas buvo ženklas išrėkti susikaupusio nepasitenkinimo žodžius tiems, kurių nebuvo apsvaiginę komjaunuoliškų karjerų aukštis. Vėlgi, it iš po atnaujinto nomenklatūrinio karjeristo švarko skverno buvo ištraukti pagiežingi R.Kalantos psichikos klausimai, o ištisos minios maištautojų veidai ir vardai palikti užmarščiai. Gal tik vienas įžvalgus interviu su Dainiumi Puru pabandė atskleisti pilietinio pasipriešinimo beprotybės ir aukos vardan idealų prasmes. Ciniško posovietinio vartotojo vaizduotėje- tai tik eilinė fikcija, paliktina Holivudo pasauliui.
1972-ji yra praeitis, pamažu tampanti istorija. Tačiau Pilietinio pasipriešinimo diena yra mūsų visų dabartis, kasmet pakartojanti klausimus apie mūsų tapatybę, santykį su sovietine ir posovietine valdžia, apie sankaupą energijos, kurią pilietis turi sukaupęs savo teisių gynimui prieš valdžią, jos viešąsias tvarkas, kurios slopina individo laisvės spontaniškumą. Prieš trisdešimt metų tai būtų tipiška naujosios kairės ginčų tema. Ji būtų A.Camiu skaitytojų klubo svarstymų objektu. Jį būtų uždaryta į prirūkytų bendrabučio kambarių, palėpių, psichiatrinių ligoninių ir sovietų lagerio kameras.
Šiandien tas pilietinio pasipriešinimo šaukinys tik tarp eilučių skaitomas lietuviškos naujosios kairės manifestuose. Jis atpažįstamas kaltinimuose, metamuose patogias intelektualinės kritikos pozicijas užėmusiems intelektualams, visai nesiilgintiems Paryžiaus priemiesčių vaizdų. Tačiau sunku garsiau pažymėti pilietinio priešinimosi dieną tada, kai to priešinimosi energija nuteka kartu su emigruojančiais srautais. O gal posovietiniame, pokolonijiniame laike nyksta ne tik priešinimosi valdžiai energija, bet ir pats pilietis? It koks apakęs froidistas paklausčiau: gal naujosios kairės jėga, apsireiškusi seksualinės revoliucijos priešaušryje, yra tiesiog neįmanoma išvaduoto (išviešinto) intymumo ir erotikos turguje?
Teisus Dainius Pūras, teigdamas apie 1972 m. pavasario maišto ir Romo Kalantos aukos suvokimo stygių. Kažkas dar turi atsitikti su mūsų visų sąmone, kad bent atsirastų stipresnis geismas suprasti, kas tada buvo ir kas dar galėtų iš to ateityje būti. Pilietinio pasipriešinimo dieną kas nors turi kartoti pamokas apie tai, kad bet kokia valdžia – svetima ar sava- iš prigimties yra labiausiai suinteresuota save patenkinančia galia, o piliečiai turi tik tiek laisvės, kiek jos geidžia ir gali vardan jos paaukoti asmeninius patogumus. Piliečiai negali vaikščioti pavieniu- taip jie nustoja savo pilietiškumo. Nebent Lietuvoje jau galima viskas, ko įstatymai nedraudžia. Nebent mes- it muštruoti vaikai -neabejojame, kad demokratija yra amžina ir neišvengiama.
