Atsiverčiu anaiptol ne šimtmečio senumo spalvotą laikraštį, kuris šiaip neperdažniausiai patenka į mano rankas, ir suglumęs skaitau: “Pasiglemžę lietuvių bajoriją, lenkai uoliai ėmėsi lenkinti ir visą Lietuvą. Dvarai – lenkiški, miestai – įvairiataučiai, žydai gyvena getuose, tačiau jie visada prisitaikys: naudinga kalbėti lenkiškai – kalbės lenkiškai, net Lietuvos kariuomenė – lenkiška (…) Svetima kalba kalbanti kariuomenė yra svetima kariuomenė” (Vytauto Voverio straipsnis “Čia mūsų žemė”, “Savanoris”, 2009.06.25).
Na kaip, gražu? Pilnam pseudoistorinio marazmo komplektui trūksta nebent “paleistuvės” karalaitės Jadvygos, kurią lenkų ponai neva “pakišo” po mūsų didžiuoju kunigaikščiu Jogaila. Kliuvo ne tik šlykštūnams, kurie dar Vytauto Didžiojo laikais kažkokiu būdu “pasiglemžė” mūsų bajoriją, miestus ir kariuomenę. Pasirodo, tuo pačiu neapkenčiamu vardu besivadinantys priešai ir dabar gyvena šalia mūsų: “… Onuškio valsčiuje dar ir šiandien pasitaiko šiek tiek lenkuojančių žmonių (…), kuriuos žmonės vadino šlėktomis”.
Na ką jau čia bepadarysi, jei ponui V.Voveriui taip atrodo. Tikrai neketinu mokyti jį istorijos bei etnologijos pagrindų ir aiškinti, kad Lenkija niekad nebuvo užgrobusi Lietuvos, kad Lietuvoje niekad (išskyrus nacių okupacijos metus) nebuvo jokių žydų getų, ir kad tautinės valstybės Europoje atsirado ne XV (kaip teigia straipsnio autorius), o tik XIX amžiuje. Neaiškinsiu ir to, kad privalu skirti natūralius kalbinės ir etninės asimiliacijos procesus nuo prievartinės nutautinimo politikos, kurios viduramžių Lietuvoje tikrai nebuvo. Nepriminsiu ponui Vytautui ir tos jo niekinamos “svetimos” Lietuvos kariuomenės iškovotų pergalių. Išvis niekaip nebūčiau sureagavęs į šitą straipsnį, jei jis būtų išspausdintas kokiame nors grafomanų leidinėlyje.
Deja, šis didelės apimties tekstas buvo patalpintas Krašto apsaugos savanorių pajėgų leidžiamame laikraštyje “Savanoris”, o atsargos kapitonas Vytautas Voveris yra šio leidinio oficialus redaktorius. Priminsiu, kad Krašto apsaugos savanorių pajėgos yra sudėtinė Lietuvos kariuomenės dalis, o vyriausiasis kariuomenės vadas yra mūsų valstybės prezidentas. Kitaip sakant, kaip čia bežiūrėtum, bet “Savanorio” laikraštis yra ne koks nors savilaidos lapelis, o šioks toks oficiozas.
Priminsiu ir tai, kad mūsų kariuomenėje tarnauja įvairių tautybių Lietuvos piliečiai, taip pat ir Lietuvos lenkai, o kaimyninė Lenkija yra viena pagrindinių Lietuvos partnerių NATO. Tad prieš kokius priešus bando nuteikti mūsų savanorius ponas redaktorius? Tikrai nesinori tikėti, kad šiuo atveju vadovautasi rusiškojo revanšizmo patriarcho Aleksandro Dugino “rekomendacijomis”. Jo knygoje “Geopolitikos pagrindai. Rusijos geopolitinė ateitis” visiškai atvirai parašyta, kad “etninė įtampa tarp lenkų ir lietuvių – labia vertingas elementas, kurį būtina išnaudoti ir, pagal galimybes, gilinti”.
Vartant šio “Savanorio” numerio puslapius, neįmanoma nepastebėti dar vieno V.Voverio “kūrinio”, pavadinto “Vištvagiai, arba kas nušovė generolą Černiachovskį”. Šįkart redaktoriaus susierzinimą sukėlė žydai, tiksliau spauda rusų kalba, kurią leidža Izraelyje gyvenantys jau negausūs Antrojo pasaulinio karo veteranai. Suprantama, kad Raudonoji armija tikrai nėra didžiausia Lietuvos bičiulė, tačiau savanorių laikraščio redaktoriui užkliuvo ne šiaip sau raudonarmiečiai, o būtent žydai. Nepatinka jam viskas - ir kad šioje Izraelio sovietinių veteranų spaudoje rašoma tik apie žydų tautybės karius, tarnavusius Raudonosios armijos vadinamojoje Lietuviškoje divizijoje (ir koks gi čia dabar dėl to mūsų rūpestis?), ir kad vienu iš svarbiausių XX amžiaus įvykių laikomas Izraelio valstybės įkūrimas (o kaip gi kitaip, įdomu būtų sužinoti, gali atrodyti izraeliečiams – gal Namibija turėtų būti svarbesnė?), ir tai, kad vieno veterano teigimu, sovietinį generolą Ivaną Černiachovskį Rytprūsių teritorijoje nušovė lietuvių partizanai. Matomai ponas Voveris kažkokiu būdu įžvelgė tame lietuvių tautos šmeižimą. Dar paminėta, kad žydas Ilja Erenburgas buvo teksto, kuriuo raudonarmiečiai buvo raginami žudyti civilius vokiečius ir prievartauti moteris, bendraautorius. O jei I.Erenburgas būtų lietuvis, tai šis tekstas būtų jau ne toks baisus?
Ką gi, sprendžiant iš visko, šio kariško laikraščio redaktorius labai savotiškai supranta Lietuvos karių patriotinio ugdymo misiją. Gal vis dėl to vertėtų bent retkarčiais atsiversti Lietuvos istorijos vadovėlį ir pasidomėti - kuri gi valstybė buvo užgrobusi Lietuvą net 167 metus iš 174 – ių, kai buvome netekę nepriklausomybės? Patikėkite, ponas Vytautai – tai tikrai ne Lenkija ir ne Izraelis. O tiesioginiai redaktoriaus vadovai galėtų paaiškinti jam, kad pilietiškumas ir ksenofobija, juolab tautinės nesantaikos kurstymas Lietuvos karių tarpe, nėra tapačios sąvokos.
Ir ačiū Dievui, kad tokia “publicistika” neatsidūrė ant NATO vadovų stalo tada, kai mes dar nebuvome tapę Šiaurės Atlanto aljanso nariais.
