Drakoniškos priemonės prieš dopingą didžiajame sporte – neveiksmingos. Nors apgavikai nuolat diskvalifikuojami, sportininkai ir toliau žalojasi draudžiamais medikamentais – keičiasi tik vaistai ir nešvarūs rekordų siekimo metodai.
Visi dar džiaugiamės mūsų olimpiečių Londone iškovotais medaliais ir pačių olimpinių žaidynių vaizdais. O jie – stebėtinai gražūs. Šiuolaikinė televizija ne tik parodo visus sportininkus, bet ir jiems rungtyniaujant net nupiešia menamas pasaulio ir olimpinių rekordų linijas.
Tik kai šįkart stebėjome numylėtinį Virgilijų Alekną, nedaug kas susimąstė, kodėl toje rungtyje nebuvo piešiama pasaulio rekordo linija. Atsakymas proziškas – nenorėta parodyti, kaip nusilpę visi disko metikai.
Disko metimo pasaulio rekordas pasiektas seniau nei prieš ketvirtį amžiaus. Nuo tada, kai 1986 metais dabar jau nebesamos Vokietijos Demokratinės Respublikos atletas Jurginas Šultas nusviedė diską 74,08 metro, niekas iki šiol negali pagerinti šio rezultato. Po poros metų jo tautietė G. Reinš diską nuskraidino net 76,80 metro. Praėjo 24 metai, bet, atrodo, dar negimė stipruolė, galinti pagerinti šios žemu balsu kalbančios vokietės vyrišku veidu rezultatą.
Tai dar ne viskas – nepaisant poros išimčių moterų sporte, po keliolika ir daugiau metų nėra pagerinti ir rutulio stūmimo, ieties bei kūjo metimo, sunkumų kilnojimo, daugybės kitų rungčių pasaulio rekordai.
Atletai degradavo?
Tragikomiška, kad atletai ietis, rutulius, diskus toli kartais dar nusviedžia, bet – tik kukliose provincijos varžybose ar komerciniuose turnyruose. Į žemyno, pasaulio ar olimpines varžybas bėgikai atvyksta vis greitesni, o jėgos rungčių atletai – kažkokie nupiepę, nusilpę. Nekeista? Sporto aistruoliai pastebėjo dar vieną keistą sutapimą – kuo pasaulinės Antidopingo agentūros tikrintojai aktyvesni, tuo kuklesni rezultatai ir mažiau pagerinama rekordų.
Sportininkų rezultatai seniai yra pasiekė žmogaus galimybių ribas. Mūsų olimpinės čempionės Rūtos Meilutytės treneris Džonas Rudas labai taikliai apibendrino, kad seniai praėję laikai, kai nugalėdavo vien talentingieji ar daug besitreniravusieji. Šiuo metu sporto aukštumas pasiekia talentingiausi tarp talentingiausiųjų, kurie, negana to, jaunystę bei asmeninį gyvenimą paaukoja dėl sunkiai ištveriamų alinančių treniruočių. Tik ką daryti, jei net talentingam ir darbščiam sportininkui iki pergalės truputėlį pritrūksta? Apie tai garsiai nekalbama. Sportas seniai tapęs gerai parduodamais reginiais, o pergalės sportininkams – gyvenimo šaltiniu. O pinigus visada lydi apgaulė ir nusikaltimai.
Bėgdamas gėrė brendį
Sąžiningo rungtyniavimo problemos didžiajame sporte aktualios jau seniai. 1904 metais Sent Luiso (JAV) olimpinėse žaidynėse aukso medalį gavęs maratono bėgikas Fredas Lorzas, kaip išaiškėjo, didesnę distancijos dalį buvo... vežamas automobiliu. Iš sukčiaus atimtas medalis atiteko po jo finišo liniją kirtusiam Tomui Hiksui (1875–1963), kuris rungtyniavo sąžiningai. Jam bėgant asistentai raumenų skausmui numalšinti tik du kartus įšvirkštė po ampulę strichnino, be to, davė pagurkšnoti brendžio. Šiandien tokios priemonės kelia šypseną, bet XX amžiaus pradžioje dviratininkai lenktynėse atvirai vartojo strichniną, kofeiną, alkoholį ir net heroiną bei kokainą.
1928 metais sportininkams oficialiai uždrausti vartoti dirbtines rezultatų gerinimo priemones, pavadintas dopingu.
Vis dėlto pirmiau negu sugalvota, kaip atletus tikrinti, 4-ajame XX amžiaus dešimtmetyje mokslininkai išrado sintetinius hormonus, kiek vėliau – kraujo gamybos skatinimo preparatus, dopingo požymių maskavimo vaistus. Greit įsitikinta, jog daugelis jų sukelia baisias negrįžtamas pasekmes, gali net numarinti, bet sportininkai vis tiek nedvejodami ėmė aukoti sveikatą vardan pergalių. Praėjusio amžiaus pabaigoje dopingo problema tapo jau ne tik etikos problema.
Mirtys ir netektys
1960 metais Romos olimpinių žaidynių metu mirė danų dviratininkas Knudas Enemarkas Jensenas. Skrodimas parodė jo organizme amfetamino pėdsakus. 1967 metais per lenktynes „Tour de France“ apalpo ir skraidinamas į ligoninę mirė garsus Didžiosios Britanijos dviratininkas Tomas Simpsonas. Šio trisdešimtmečio kišenėse rasta pilnų ir jau tuščių amfetamino ampulių.
Tarptautinis olimpinis komitetas nedelsdamas įkūrė medicinos tarnybą. Ji „debiutavo“ 1968 metais, per Meksiko olimpiadą, bet praėjo daug laiko, kol išmokta sportininkus tikrinti. 1968-ųjų olimpiadoje buvo pagautas tik vienas... girtas Švedijos šiuolaikinės penkiakovės atletas Hansas Gunaras Liljenvalis. Jis teisinosi, jog prieš rungtį išgėręs „porą alaus nervams nuraminti, kad šaudant ranka mažiau drebėtų“.
1972-aisiais Miunchene medalių neteko jau 6 sportininkai (tarp jų – 3 prizininkai) ir visa Olandijos dviratininkų komanda.
1976-aisiais Monrealio olimpiadoje dėl masiškai aptiktų vyriškų hormonų – anabolinių steroidų – beveik sužlugo sunkiosios atletikos varžybos: buvo diskvalifikuoti net 8 sportininkai iš Bulgarijos, Lenkijos, JAV, Švedijos, Čekoslovakijos, 3 iš jų turėjo nusikabinti medalius.
„Cheminė“ olimpiada
1980 metais Maskvos olimpines žaidynes, žinia, dėl sovietų invazijos į Afganistaną boikotavo Vakarų šalys, todėl varžėsi daugiausiai sovietų bloko bei Kremliui draugiškų valstybių atletai. Negi diktatūros šalyje kas leis diskvalifikuoti saviškius? Juolab kad tuo metu buvo ką tik išrastas naujausias dopingas testosteronas, o tikrintojai jo dar nemokėjo aptikti... Todėl 1980-aisiais Sovietų Sąjungos sostinėje pasipylė tikras pasaulio ir olimpinių rekordų lietus, o dėl dopingo nebuvo diskvalifikuotas nė vienas (!) sportininkas. Specialistai Maskvos olimpines žaidynes praminė „chemine olimpiada“.
Kalbama, jog garsiajam Lietuvos ilgų distancijų bėgikui Aleksandrui Antipovui komandos medikai persistengę sušvirkšdami kraujo dopingą, tad jis, bėgdamas Maskvoje, paprasčiausiai apalpo. Nugalėjo vaiko ūgio etiopas be gimimo dokumentų Mirutsas Ifteris, kuris už tai, jog 1972 metais Miuncheno olimpiadoje pavėlavo į startą, tėvynėje buvo pasodintas į kalėjimą. Rašyta, kad M. Ifterio laimėjimo Maskvoje priežastis – prieš startą į veną sukliukintas litras kraujo.
Nesibaigiantys skandalai
1984 metais Los Andžele įvykusioje olimpiadoje dalis sportininkų dopingo patikros dokumentų buvo paprasčiausiai... pavogta, vis dėlto 12 atletų diskvalifikuota (daugiausia lengvaatlečiai ir sunkumų kilnotojai, tarp jų – du prizininkai). Dviratininkas Petas Makdonahas vėliau prisipažino, kad dauguma iš 9 medalius laimėjusių JAV dviratininkų prieš varžybas gavo kraujo dopingą, kuris tuo metu dar buvo neaptinkamas.
Nuo to laiko nė vienos olimpinės žaidynės nepraeina be dopingo skandalo. 1988 metais Seule diskvalifikuota 10 sportininkų (4 prizininkai), 1992 metais Barselonoje – 5, 1996-aisiais Atlantoje – du, 2000-aisiais Sidnėjuje – 12 (beveik visi – prizininkai), 2004 metais Atėnuose – net 28 sportininkai, o 2008 metais Pekine – 18 sportininkų.
Taigi šiemet Londone patikrinta pusė olimpiados dalyvių ir visi prizininkai. Pasaulinės antidopingo departamento agentūros specialistai darbą pradėjo gerokai anksčiau, dar prieš varžybas diskvalifikuoti net 107 sportininkai.
Prisipažinti neverta
Antidopingo kontrolieriai yra skaudžiai praretinę ir Lietuvos olimpiečių gretas. Draudžiamų preparatų radus perspektyvaus sunkiaatlečio Aurimo Didžbalio šlapime, atšauktas kvietimas į Londoną. Lietuvos antidopingo agentūros vadovė Ieva Lukošiūtė-Stanikūnienė paskelbė, kad A. Didžbalis tikrintas 6 kartus ir atėjo negeri atsakymai. Olimpiados išvakarėse svajonės tapti olimpiete turėjo atsisakyti ir dviratininkė Rasa Leleivytė.
Pirmasis Lietuvai tarptautiniu mastu pakenkęs dopingo skandalas nuvilnijo 1992 metais, kai ketvirtąją vietą Barselonos olimpiadoje užėmusios šuolininkės Nijolės Medvedevos mėginyje buvo aptikta stimuliatoriaus mezokarbo pėdsakų. Ji sąžiningai prisipažino, jog milžiniškų krūvių be vitaminų ir maisto papildų neištvertų – tikėjosi, kad stimuliatorius bus palaikytas „nekaltu“ dopingu ir ji atsipirks 3 mėnesių pašalinimo iš varžybų bausme.
Vis dėlto Tarptautinė lengvosios atletikos federacija (IAAF) N. Medvedevai paskyrė drakonišką 4 metų diskvalifikaciją ir taip sužlugdė Lietuvos šuolių į tolį rekordininkės karjerą. Beje, tąkart demaskuoti 9 mezokarbą pavartoję lengvaatlečiai – visi iš buvusių tarpusavyje draugiškų sovietinių šalių.
Sužlugdyta karjera
Disko metikas Romas Ubartas 1992 metų Barselonos olimpinėse žaidynėse tapo pirmuoju nepriklausomos Lietuvos olimpiniu čempionu.
Po metų vykusiame pasaulio lengvosios atletikos čempionate, kuriame laimėjo ketvirtąją vietą, R. Ubartas buvo patikrintas ir – šlapime rasta anabolinio steroido boldenono... Iš pradžių R. Ubartas mėgino meluoti, atseit iš dopingo kontrolierių gavęs įtartino alaus – butelis atidarytas, skonis keistas. Medikai atkirto, kad jeigu į alų prieš testą būtų buvę įpilta boldenono, testas nieko nebūtų parodęs, nes turi praeiti laiko, kol šis vaistas pasisavinamas. O iš tyrimo matyti, kad boldenono vartota 1–2 savaites prieš čempionatą. Tuomet R. Ubartas ėmė teisintis, kad, girdi, prieš varžybas vartojęs rytietišką preparatą mumijų, kuriame, pasak jo, galėję būti boldenono. Šiaip ar taip, IAAF įkliuvėlį suspendavo irgi 4 metams.
1997 metais diskvalifikacija baigėsi ir 37 metų R. Ubartas grįžo į didįjį sportą. Bet ruošiantis 2002 metų Europos čempionatui iš IAAF atėjo pranešimas, jog R. Ubarto organizme vėl rasta boldenono pėdsakų. Lietuvos lengvosios atletikos federacija šoko piestu ir paprašė IAAF atlikti pakartotinį tyrimą. Paėmus dar du R. Ubarto šlapimo mėginius, sakytum, įvyko stebuklas – dopingo pėdsakų nerasta nė kvapo. Nutiko precedento neturintis atvejis – R. Ubartas buvo išteisintas. 2002 metais Lietuvos čempionate jis pralaimėjo V. Aleknai ir iš profesionalaus sporto pasitraukė. Dabar dirba treneriu, diską retkarčiais pasvaidydamas į sieną.
Liūdnos istorijos
1996-aisiais prieš Atlantos olimpines žaidynes dėl bromantano buvo diskvalifikuota mūsų dviratininkė Rasa Razmaitė. Rusijoje sukurtas bromantanas tuo metu dar nebuvo įtrauktas į draudžiamų preparatų sąrašą, bet buvo uždrausti kiti labai panašios sudėties ir veikimo vaistai, todėl tąkart Atlantoje buvo pagauti net devyni posovietinių valstybių sportininkai.
Toje pačioje Atlantoje varžęsis sunkiaatletis Ramūnas Vyšniauskas įkliuvo po metų, 1997-ųjų pasaulio čempionate Tailande. Atkakliai neigęs, kad vartojo steroidus, R. Vyšniauskas neteko teisės dalyvauti varžybose 2 metus.
Bene labiausiai visiems įstrigo neeilinė dviratininko Raimondo Rumšo dopingo istorija. 2002 metais prestižinėse „Tour de France“ lenktynėse R. Rumšas užėmė trečiąją vietą. Dopingo tikrintojai prizininko mėginyje draudžiamų preparatų nerado, bet, iš kažkurio dalyvio gavę skundą ir pasitelkę policiją, R. Rumšą jau sekė.
Garbingas dviratininkas
Iškart po varžybų prie Prancūzijos ir Italijos sienos buvo suimta E. Rumšienė – jos automobilyje muitininkai aptiko kone pilną lagaminėlį anabolikų, testosterono, augimo hormonų, eritropoetino, kortizono ir kitokio dopingo, kurio būtų užtekę kone visiems „Tour de France“ lenktynių dalyviams. Nuo R. Rumšo akimirksniu nusisuko jo rėmėjai, o jei iš keršto jis būtų papasakojęs apie dopingo vartojimą savo komandoje, būtų kilęs toks skandalas, po kurio Prancūzijos ir Italijos dviračių sporto federacijos nežinia kada būtų atsitiesusios. Tačiau R. Rumšas pasirinko garbingą kelią ir nepaminėjo nė vieno vardo.
2006 metais Prancūzijos teismas R. Rumšą su E. Rumšiene nubaudė simbolinėmis lygtinėmis bausmėmis bei baudomis. Prancūzijos dviračių sporto federacija, kurią po to sukrėtė gerokai garsesni dopingo skandalai, prisiteisė 1000 eurų ieškinį dėl neva jai padarytos moralinės žalos.
Viena skaudžiausių dopingo bylų šių metų Lietuvos sporte – Europos čempionės maratonininkės Živilės Balčiūnaitės netektis. 2010 metais Barselonoje (Ispanija) pasidabinusi Europos čempionato auksu, Ž. Balčiūnaitė netrukus jo neteko organizme atradus hormoninio preparato dufastono, kurį dar 2008-aisiais jai atseit paskyrusi gydytoja. Sportininkė diskvalifikuota 2 metams ir prarado teisę dalyvauti Londono olimpinėse žaidynėse.
Patys gaudo, patys kuria?
Pastebėjusi, kad prieš svarbias varžybas sportininkai kurį laiką nevartoja, išsivalo iš organizmo dopingą, Pasaulinė antidopingo agentūra prieš kelerius metus pasirūpino, kad turėtų teisę atletus tikrinti ištisus metus, neperspėjus – ir dabar taip tikrina.
Sporto industrija irgi prisitaikė. Savo rekordų paslaptis profesionalai akylai saugo, prasprūsta tik užuominos.
Vienos didelės šalies sporto ministras pareiškė, kad jei skubiai negaus moderniausios antidopingo laboratorijos, jo šalies sportininkai negalės tinkamai pasiruošti olimpinėms žaidynėms, nes bus daugybė diskvalifikacijų dėl draudžiamų preparatų. Ministras netyčia užsiminė tai, apie ką seniai kalba sporto specialistai – antidopingo agentūrų nacionalinėse laboratorijose dirbantys mokslininkai ne tik ieško, kaip kitų šalių sportininkų šlapime aptikti naujus dopingo preparatus, bet ir kuria juos, dar neaptinkamus, o šiuos kažkaip gauna savos šalies treneriai.
Naujų mutantų era?
1985 metais Rusijos antidopingo agentūros specialistai, aprūpinti moderniausia pasaulyje technika, išmoko aptikti tuo metu naujausio anabolinio steroido stanozololo pėdsakus. 1986 metais Maskvoje įvyko pirmosios „Geros valios“ žaidynės. 100 metrų bėgimą laimėjo legendinis Kanados sprinteris Benas Džonsonas, distanciją nuskuodęs per 9,79 sekundės. Pakviestas jis drąsiai nuėjo duoti kontrolei šlapimo, nes buvo įsitikinęs, kad stanozololas dar niekur neaptinkamas. Na o rusai stanozololo aptiko ne tik B. Džonsono, bet ir dar 9 sportininkų šlapime. Vis dėlto Kremliaus politikai nutarė šventės negadinti, o savo atradimą panaudoti vėliau.
B. Džonsonas dar 12 kartų sėkmingai perėjo dopingo testus, kol gėdingai „sudegė“ per 1988 metų Seulo olimpines žaidynes – neteko aukso medalio, o jo laimėjimai ir pasaulio rekordas išbraukti iš sporto istorijos. Mat Seulo antidopingo laboratorijoje dirbo ir iš Maskvos pakviesti specialistai, jie išmokė korėjiečius aptikti ir stanozololą. Jei B. Džonsonui prieš dvejus metus Maskvoje būtų bent užsiminta, kad yra demaskuotas, jis būtų galėjęs išsaugoti savo reputaciją.
Nebe paslaptis, kad šiuo metu jau bandomas genetinis dopingas – mokslininkai mėgina keisti žmogaus kūno formas, deguonį pernešančių eritrocitų dydį ar raumenų skaidulas į stipresnes ir greitesnes. Atrodo, didžiajame sporte baigėsi nuo anabolinių steroidų išsipūtusių vyrų bei storabalsių moterų su barzdų pėdsakais laikai. Ateina genetiškai modifikuotų mutantų era?
TIK FAKTAI:
Pagrindinės dopingų grupės
Anaboliniai steroidai, augimo (HGH) ir kiti hormonai. Skatina raumenų masės augimą ir jėgą, tačiau sukelia rimtas medžiagų apykaitos ir net psichikos problemas. Žalingas poveikis išryškėja ilgainiui, kai pakitimai būna negrįžtami – gali pradėti trikti širdies, inkstų, kepenų veikla, kartais net išsivysto augliai. Kartais nuo steroidų vyrams formuojasi krūtys, pasireiškia impotencija, moterims – didėja plaukuotumas, sutrinka ciklas, vyriškėja lyties organai.
Stimuliantai bei narkotikai – heroinas, morfinas ir jo analogai. Poveikis panašus į adrenalino. Taip pat užblokuoja skausmo jausmą, gali sulėtinti pulsą ir kvėpavimą – iki pavojingos gyvybei ribos. Prasidėjus abstinencijai kankina nemiga, apima nerimas, traukuliai, permuša širdį, gali ištikti infarktas ar insultas. Pavojingi dėl stiprios priklausomybės.
Kraujo dopingas. Prieš startą sportininkui suleidžiama jo paties iš anksto užkonservuoto kraujo arba įšvirkščiama hormonų (pvz., eritrepoetino), skatinančių kraujo sintezę. Gyslose padaugėja deguonį pernešančių eritrocitų, todėl kraujo dopingas populiarus sporto šakose, kurioms reikia ištvermės. Šalutinis poveikis – kritiška kraujotakos perkrova, kuri labai nualina širdį ir jai pakenkia, be to, vystosi hipertenzija, krešuliai, galimas metalobolinis šokas.
Beta blokatoriai. Mažina pulsą, rankų drebėjimą, taip pat mažina nuovargio jausmą ir didina ištvermę. Dėl to juos vartoja sportininkai, kuriems itin svarbu tiksli judesių koordinacija: šauliai, šuolininkai į vandenį.
Dopingo maskavimo agentai. Dažniausiai tai skysčius varantys diuretikai. Padauginus žadina svaigulį, mėšlungius, trikdo koordinaciją, blogą savijautą, žaloja širdį.
Tik faktai:
Pasaulinė antidopingo agentūra (WADA) per 4 priešolimpinius metus patikrino daugiau kaip 6000 pajėgiausių planetos sportininkų. Dėl teigiamų dopingo testų teisės varžytis Londono olimpinėse žaidynėse neteko net 117 pasaulinio garso sportininkų, dar 7 – atrankinių varžybų į olimpiadą metu.
Londono olimpinių žaidynių antidopingo laboratorijoje kiauras paras triūsė net 1000 specialistų. Jie dar kartą patikrino apie pusę atvykusių sportininkų ir visus prizininkus.
Suspenduotas tik vienas JAV dziudo komandos atletas 23 metų Nikolas Delpopolas, o ir tas pats dėl rezultatams įtakos nedarančio silpnojo narkotiko marihuanos. Diskvalifikuotasis prisipažino prieš daug savaičių parūkęs „žolės“ nuotaikai pakelti.
Pasibaigus Londono olimpiadai, rimto dopingo – vyriškų lytinių hormonų metenolono – rasta žaidynių čempionės Baltarusijos rutulio stūmikės Nadeždos Ostapčiuk šlapime. Per pasiruošimą olimpinėms žaidynėms ši sportininkė pasiekė stebėtinai aukštų rezultatų, bet kadangi Baltarusija ne itin demokratiška, ji galėjo išvengti Baltarusijos antidopingo agentūros patikrų. Apgavikė jau neteko aukso medalio.
Sigitas STASAITIS
