Po nakties į rugsėjo 26-ąją dvi Vilniaus rajono kaimo moterys pasipuošė juodais drabužiais. Nuotaka, kuri nepraėjus nė parai prarado vyrą, ir anyta, praradusi sūnų. Jos abi neteko to paties Piotro Kučko.
Dvidešimtmetė Margarita Kučko baltą vestuvių suknelę išmetė jau kitą dieną po tragedijos. Ant rankos liko tik du aukso žiedai – piršlybų ir vestuvių.
Margaritos anyta 55 metų Kristina Belkevič raudojo dėl dviejų vyrų – savo sūnaus Piotro ir jį nudūrusio jos sutuoktinio Marijano Belkevičiaus.
Mirtis nuotakos akyse
Kruvina tragedija įvyko jau gilią naktį, blėstant vestuvių puotos šurmuliui ankštame, pakrypusiame kaimo namelyje. Švęsti tebuvo likusios keturios poros: jaunieji, P.Kučko motina su patėviu ir keli draugai.
Viename iš dviejų namo kambarių plyšavo magnetofonas, o iš virtuvės vis smarkiau aidėjo dviejų susikibusių vyrų – P.Kučko ir M.Belkevičiaus – balsai.
Jaunikis ir jo patėvis stumdėsi prie Belkevičių poros kambario durų – kiekvienas stengėsi jas traukti į savo pusę. Švaistėsi įžeidimais, kurie abiem jau seniai buvo tapę kasdienybe.
Gesinti įkaušusių vyrų atsargiai dar bandė gležnutė nuotaka. M.Kučko stengėsi atitraukti savo vyrą nuo įniršusio patėvio, bet jos balso niekas nebegirdėjo.
Staiga M.Belkevičius švystelėjo peiliu – dūris tiesiai į jaunikio širdį buvo lemtingas. P.Kučko sukniubo savo jaunosios žmonos akyse. 30-metis dar bandė kažką pasakyti Margaritai, tačiau žodžiams neužteko jėgų.
Kai nutilusiose vestuvėse pasirodė policija, o po 20 minučių – ir greitoji pagalba, vyras jau buvo užgesęs.
Pirmas vyras nusižudė
Šventę mirtinai nutraukęs M.Belkevičius kurį laiką dar slampinėjo aplink namą, stoviniavo už krūmų, tačiau netrukus išniręs iš tamsos pats ištiesė rankas pareigūnams. Antrankiai spragtelėjo.
„Vienu metu aš praradau du žmones – savo sūnų ir vyrą, kuris dabar tikriausiai jau ilgam sės už grotų, – „Respublikai“ sakė K.Belkevič. – Mano pirmasis vyras, taip pat Piotras Kučko, pasikorė, kai spėjome kartu pagyventi tik šešis mėnesius.
Žmonės pasakojo, kad taip jis nusprendė pasielgti po konflikto su savo motina. O aš dar nežinojau, kad laukiuosi, – užsimezgusiai gyvybei buvo gal tik mėnuo.
Tada gyvenome netoliese – Dukelių kaime, šalia Rudaminos. Pagimdžiau Piotrą. Kai jam buvo treji, susitikau Marijaną, šis pasirodė esąs mano pirmojo vyro pusbrolis. Mano gyvenimas yra toks keistas, kad net filmuose taip nebūna.
Marijanas mano sūnų išaugino kaip tikras tėvas. Mums kartu gimė dukra Ania. Ji ištekėjo pernai, gražios buvo vestuvės. Manau, kad Marijanas buvo geras tėvas abiem mano vaikams.
Tiesa, būdavo, kad Piotras su patėviu apsižodžiuodavo. Sūnus jį staiga apšaukdavo, priekaištaudavo, kad jis jam – joks tėvas. Bet po minutės staiga atsisukdavęs jau sakydavo: „Batka“. („Tėte“ – red. past.)
K.Belkevič neslepia, kad jos antrasis vyras nebuvo iš ramiųjų. Kai pora jau gyveno kartu, M.Belkevičius kartu su pusbroliu buvo įsivėlęs į kaimo muštynes.
Teismas vyrą pasiuntė už grotų šešeriems metams, nes esą išaiškėjo, kad muštynės dar buvo susijusios ir su išžaginimu. Po kiek laiko byla buvo peržiūrėta ir kaltinimai dalyvavus išžaginime nepasitvirtino. M.Belkevičius į laisvę išleistas dvejais metais anksčiau.
Tėvai perspėjo nešvęsti
„Aš jo nepažinau, jis nepanašus į save“, – apie savo vyrą kūkčiodama kalbėjo M.Kučko, laidotuvių išvakarėse atvykusi į uošvių namus tiesiai iš Vilniaus morgo.
Moteris atrodė išblyškusi, drebėjo – jau trečią dieną po savo tragiškų vestuvių ji dar nebuvo nieko valgiusi. Iš Šalčininkų atskubėjusi nuotakos mama Teresa Bazevič ištiesė tik raminamųjų lašų šaukštelį.
„Kai mano Piotras jau buvo užgesęs, išgirdau, kaip jo patėvis kartojo: „Sakiau, kad nužudysiu, va ir nužudžiau!“ – sunkiai kalbėjo M.Kučko. – Anksčiau jis nuolat gąsdino mano Piotrą, mušdavosi jie. Visi išgeria, bet Belkevičiai abudu nuo ryto iki vakaro gerdavo. Ypač savaitgaliais. Kai labai prisigerdavo, net ir Piotro motina savo sūnui kalbėdavo panašiai kaip patėvis.
Man tik su Piotru šiuose namuose buvo nebaisu, todėl ruošėmės čia gyventi. Norėjome susiremontuoti namą, įsirengti atskirą kampą, susilaukti vaikučių ir tik tuomet susituokti bažnyčioje“.
Jaunosios motina tragišką vestuvių baigtį vadina likimo siųsto, bet nepastebėto ženklo išsipildymu. T.Bazevič „Respublikai“ pasakojo, kad ir dukrą, ir savo žentą ji su vyru Viktoru bandė įkalbėti nerengti bent vestuvių puotos. Religinga moteris tvirtino, kad linksmintis nevalia, nes po M.Kučko senelio mirties tepraėjo trys mėnesiai.
„Bet jaunieji mūsų neklausė, todėl nebesipriešinome jų norui pasilinksminti, – pasakojo T.Bazevič, kuri su vyru į šventę neatvyko. – Juk jie gražiai susipažino šokiuose, trejus metus draugavo. Piotras manęs paprašė Margaritos rankos.
Neprieštaravau, tik pasakiau, kad tai jųdviejų reikalas. Tiesa, dukrą perspėjau, kad pagalvotų, nes Piotras juk dešimčia metų vyresnis. Duktė tik atkirto, kad ir jos senelis už močiutę buvo devyneriais metais vyresnis, o šiais laikais esą amžius apskritai nėra svarbus.
Margarita labai norėjo tos baltos nuotakos suknelės. Sakiau, kad tegul perka ir nors trejus metus vaikšto po kaimą. Bet prašiau, maldavau – tik puotos nedarykite. O vaikai jau buvo viską suplanavę, kelis draugus pasikvietę“.
Didžiasalyje gyvenantis Michailas Lavieckis, K.Belkevič pusbrolis, nemano, kad dėl kaimą sukrėtusios tragedijos gali būti kalta degtinė, „nes visose vestuvėse geriama“.
„Ar pirmas kartas, kad žmonės kuo nors nepasidalijo? – klausė dėl P.Kučko laidotuvių praėjusį antradienį į Nemėžio seniūniją užsukęs M.Lavieckis. – Gaila Piotro, geras vyrukas buvo. Automobilių servise dirbo, auksines rankas turėjo. Ir jo Margarita – sumani mergiotė. Turiu nemažą biblioteką, tai ji imdavo iš manęs vis knygų skaityti. Ir visada grąžindavo. Tik ačiū Dievui, kad tose vestuvėse nebuvau...“
Svaigalai žudo kaimą
Nemėžio seniūnas Vlodzimiežas Sipovičius, į kurio valdas patenka ir Didžiasalio kaimas, Belkevičių šeimos nevadina asocialia, tačiau „Respublikai“ neslėpė, kad čia buvo įprasta uždirbtus pinigus išleisti degtinei.
Tiesa, jau seniai dirbo tik Marijanas. Jo žmona Kristina pirma laiko tapo pensininke dėl didelio darbo stažo, o prie 480 litų per mėnesį siekiančios išmokos kartais prisidurdavo viešaisiais darbais.
„Kadaise, kai dar dirbau vienoje įmonėje Skaidiškėse, M.Belkevičių, ką tik paleistą į laisvę, priėmėme sargu, – prisiminė V.Sipovičius. – Prieš kelerius metus Marijanas turėjo darbą kelių remonto įmonėje. Gaudavo tikrai nemažai – apie 3–4 tūkst. litų. Bet algą išleisdavo svaigalams. Manau, po truputį su vyru išgėrinėti priprato ir Kristina. Pernai jų dukra kėlė vestuves, tad teko girdėti, kad, negalėdamas prisidėti, tėvas bandė gauti greitąjį kreditą“.
Nemėžio seniūnas patvirtino kaimo žmonių pasakojimus, kad M.Belkevičius labai dažnai konfliktuodavo su savo posūniu. Nužudytasis P.Kučko patėvį kartais įžeidžiamai vadindavo „primaku“. Vilniaus krašte taip pravardžiuojami atėję į svetimus namus ir prie jų gerovės neprisidedantys asmenys.
„Kaime dabar geria vis jaunesni, – atsiduso V.Sipovičius. – Nemėžyje dirbu jau penkiolika metų ir matau, kaip greitai keičiasi veidai – organizmai neatlaiko surogatų. Už ką kaime žmonės geria? Geriausias laikas – mokslo metai. Girtuokliai prisirenka pinigų iš moksleivių, kuriems parduotuvėse dar neparduoda rūkalų. Valkatėlės už 50 centų mokestį nuperka vaikams pakelį ir po pusdienio jau maukia surogato „bombą“.
Paskutinį kartą M.Belkevičius savo žmonos Kristinos namuose Didžiasalyje pasirodė praėjusį pirmadienį. Surakintas antrankiais, lydimas policininkų. Žmonai spėjo tik pasakyti: „Kristina, atleisk. Viso gero“.
Be nužudyto sūnaus ir suimto vyro likusi K.Belkevič „Respublikos“ žurnalistui atsisveikindama tepasakė, kad jos gyvenimas nebuvo rožėmis klotas ir ji vėl bus priversta laukti iš kalėjimo grįžtančio mylimojo. „Kiek reikės, tiek lauksiu, jei, žinoma, dabar jau pati sulauksiu“, – sakė moteris.
Julius GIRDVAINIS
