Sunkmečiu mažėjančios gyventojų pajamos dėvėtų drabužių pardavėjams buvo įžiebusios viltį, kad šis verslas netrukus atgis.
Tokias svajones kurstė tai, kad vis daugiau žmonių negali sau leisti įsigyti naujų gaminių.
Tačiau apsilankius Panevėžio dėvėtų drabužių parduotuvėse galima pajusti slogią nuotaiką.
Prieš Kalėdas šiek tiek suaktyvėjęs verslas vėl nurimo, o daugelyje parduotuvių darbužiai išparduodami po kelis litus.
Prekiautojai teigia, kad yra keletas priežasčių, kodėl jų verslas merdi: į parduotuves nebeužsuka nuolatiniai pirkėjai, gaminių kokybė prastesnė, o konkurencinę kovą apsunkino pigios kinų parduotuvės – jų mieste įkuriama vis daugiau.
„Seni klientai pirko pigiai ir daug, tačiau jie pastaruoju metu pradėjo galvoti, ką įsigyti, ir dingo iš akiračio. Atsirado norinčiųjų tokių drabužių, kokius randa prekybos centruose ar turguje. Tačiau tokių reikalavimų nenauji gaminiai neatitinka. Pagyvėjimo nejaučiame“, – „Sekundei“ pasakojo J.Basanavičiaus gatvėje dėvėtais drabužiais prekiaujanti Aušra Marcinkevičienė.
Jos mintims pritarė ir kitų parduotuvių darbuotojai. Beveik visos pardavėjos tvirtino, kad geriausi dėvėtų drabužių prekybos laikai jau praeityje.
„Po Naujųjų metų skelbiame išpardavimą. Brangiausi rūbai kainuoja 8 litus. Pirkėjai nori gero daikto už kuo mažesnę kainą. Jeigu pasakei, kad teks mokėti litą, jie prašys parduoti už pusę. Jei žmogui labai reikia kokio nors drabužio, jis moka tiek, kiek kainuoja.“, – tikino Aukštaičių gatvėje įkurtos dėvėtų drabužių parduotuvės pardavėja Eglė.
Tose parduotuvėse žiemą populiariausi šilta apranga ir patalynė. Tačiau pastarosios rasti sunku, nes ši prekė labiausiai perkama.
Kailiniai už 50 litų
Daugiausia dėvėtų drabužių parduotuvių yra J.Basanavičiaus gatvėje. Nutįsusi eilė medinių išklibusių namų gerai žinoma tarp panevėžiečių, kurie perka dėvėtus drabužius.
Einant iš vieno į kitą, nesušalus galima pasiekti miesto centrą. Kai kuriose parduotuvėse parduodami tik tam tikros rūšies drabužiai.
Viena tokių – dėvėtų kailinių parduotuvė. Tačiau net ir žiemą, kai atrodo, kad kailių paklausa turėtų būti didžiausia, pardavėja neslėpė nusivylimo.
„Vasarą buvo lengviau, kailinių pirko daugiau. Nebuvo mokesčių už šildymą, žmonės nebuvo išgąsdinti dėl pensijų mažinimo, todėl prekyba geriau sekėsi. Nesakau, kad visai neperka, bet vangokai judama. Maniau, kad žiemą bus didesnis susidomėjimas“, – tvirtino pardavėja Janina Jankauskaitė.
Dėvėtų kailių parduotuvėje įvairių rūšių kailiniai kainuoja nuo 50 iki 400 litų. Sumokėti didžiausią prašomą sumą išgali vos vienas kitas.
„Labiausiai perkami tie kailiniai, kurie kainuoja apie 50 litų. Jie natūralūs, atvežti iš užsienio. Panevėžiečiai dažniausiai pageidauja audinių kailinių. Pagrindiniai klientai – moterys, vyrai užsuka labai retai. Jei ir užsuka, kailinių žmonoms pirkti nepuola, ieško sau“, – juokdamasi pastebėjimais dalijosi J.Jankauskaitė.
Moteris nesutinka su nuomone, kad kailiniai išėjo iš mados. Kitaipi nei užsieniečiai, panevėžiečiai kailinius drabužius perka praktiniais sumetimais.
„Ten, užsienyje, kailiniai dėvimi prie basučių ir plonų suknelių norint pademonstruoti prabangą, o pas mus kailinius velkasi, nes žiemą su jais šilta“, – apie panevėžiečių praktiškumą aiškino pardavėja.
Kokybė prastėja
Dėvėtų drabužių pardavėjai pastebėjo, kad sunkmečiu suprastėjo iš Vakarų Europos atvežamų gaminių kokybė. Permainas lėmė kelios priežastys.
Anksčiau drabužius dažnai keisdavę užsieniečiai sunkiais ekonominiais laikais pradėjo juos tausoti ir išmeta tik labai nusidėvėjusius. Antroji priežastis – Kinija. Daugelis bendrovių perkėlė drabužių gamybas į šią šalį. Nors gaminiai tapo pigesni, tačiau jų kokybė gerokai suprastėjo.
„Užsienyje tikriausiai taip pat juntama krizė. Žmonės lengva ranka neišmeta drabužių, kaip būdavo anksčiau. Jaučiam, kad drabužiai užsienyje yra labiau atrenkami. Nebegauname originalios aprangos. Yra drabužių, kurie buvo pasiūti Kinijoje, todėl ne tokie kokybiški. Gamintojai tikriausia nori, kad drabužius žmonės greitai keistų, todėl gamina už mažesnę savikainą ir prastesnius. Kokybės nebėra“, – konstatavo A.Marcinkevičienė.
Dėvėtų drabužių pardavėjai kinus kaltina ir dėl sumažėjusių pajamų. Panevėžyje drabužių parduotuves atidarę verslininkai pradėjo konkuruoti su nenaujų gaminių parduotuvėmis.
„Koja labai pakišo kinai. Daug kas dėmesį kreipia į tai, kad daiktas naujas, o kad jis nekokybiškas, niekas į tai nežiūri“, – kinų prekes peikė J.Basanavičiaus gatvės parduotuvės pardavėja.
Pirkti dėvėtus drabužius urmu, pasak prekiautojos, tas pats kaip imti katę maiše, nes neaišku, kokios kokybės gaminius pavyks įsigyti.
„Kartais nusipirktą partiją tenka visą išmesti, o juk sumokėjus 500 litų už naują siuntą reikia prekiauti taip, kad liktų ne tik sau, bet ir mokesčiams“, – paaiškino A.Marcinkevičienė.
Katė maiše
Sunkmečio laikais paklausiausi drabužiai yra ne kainuojantys vos kelis litus, o šiek tiek brangesni – iki 35 litų. Brangesni gaminiai populiaresni todėl, kad pirkėjai gaili pinigų mažiau vertingiems drabužiams.
Brangesniems prekybininkai netaiko ir nuolaidų, nes tokią prekę anksčiau ar vėliau vis tiek kas nors nupirks. Sunkiausia parduoti kainuojančius nuo 5 iki 10 litų drabužius. Tokie nelabai reikalingi, juos anksčiau pirkdavo tik dėl noro patenkinti pirkimo įpročius.
„Daugelį prekių nesiseka parduoti už didesnę kainą, nei jos yra vertos. Pavyzdžiui, 25 litus kainuojančio drabužio neparduosi už 35 litus, nes tada geriau nueiti į parduotuvę ir daiktą nusipirkti su nuolaida“, – mano Aušra Marcinkevičienė.
Mantas TOMKŪNAS
