Tik trečdalis į mūsų šalį atvežtų dėvėtų drabužių patenka į parduotuves. Kiti išgabenami į buvusios Sovietų Sąjungos respublikas, Azijos ir net Afrikos valstybes. Eksporto srautai nepaliaujamai didėja. Verslininkai įsitikinę, kad tokios dėvėtų drabužių paklausos, kokia mūsų šalies rinkoje buvo 1995-1997 metais, jau niekuomet nebus.
Europiečių marškinius sunešioja Afrika
Dėvėtos tekstilės prekeivių ir perdirbėjų asociacijos prezidentas Egidijus Dapšas teigia, kad mūsų šalies rinkoje paliekama tik 30 proc. iš Anglijos, Vokietijos, Belgijos, Norvegijos, Švedijos, Danijos ir kitų šalių atvežtų dėvėtų drabužių.
Mūsų vartotojas priskiriamas aukščiausiai kategorijai, jis gana išrankus. Visiško šlamšto nepavyksta įsiūlyti ir Rusijos pirkėjams, jie irgi priskiriami aukščiausiai kategorijai.
Mažiausiai išrankūs afrikiečiai. Kas nebetinka Europoje, Afrikoje tik duok. Orių europiečių iš spintų išmesti drabužiai dar ilgai šildo žmones iš Juodojo žemyno. Pakistane mūsų verslininkų nuvežti dėvėti rūbai parduodami vos po 7-10 eurocentų už kilogramą. Nors ir neapsakomai pigu, vežti apsimoka. Eksporto srautai tik didėja.
Anglijoje, Vokietijoje, Belgijoje iš žmonių surinkti drabužiai yra rūšiuojami užsienio šalių fabrikuose arba parduodami nerūšiuoti.
Atvežti į Lietuvą, drabužiai rūšiuojami dar kartą, išskirstomi net į 150 kategorijų. Išrūšiuoti smulkiesiems prekeiviams parduodami gerokai brangiau. Mažosios parduotuvėlės ar po kaimus važinėjantys smulkieji pardavėjai mieliau ima nerūšiuotus, perrenka juos patys. Nors nemažai tenka išmesti, vis tiek labiau apsimoka imti nerūšiuotus.
Dėvėtos tekstilės prekeivių ir perdirbėjų asociacijoje yra 24 nariai. Jos vadovas E.Dapšas teigia, kad tarp besisukančiųjų šiame versle konkurencija, prasidėjus krizei, labai padidėjo. Nemažai lietuvių šiuo verslu verčiasi Anglijoje. Dėvėtus drabužius vis aktyviau bando vežti smulkieji vežėjai. Tai matyti iš reklamos skelbimų internete ir laikraščiuose.
Vienas kilogramas dėvėtų drabužių užsienyje kainuoja tik 3-5 litus. Vežant iš Europos Sąjungos šalių, muitų mokėti nereikia, pakanka deklaruoti, kaip bet kokį kitą krovinį. Verslininkai sako, kad vežant iš Šveicarijos, Norvegijos ar Amerikos muitai nėra dideli.
Mūsų šalies pramonininkai bandė užtvenkti dėvėtų drabužių srautus, reikalavo įvesti muitus, tačiau to nebuvo padaryta. „Kaip nepriversi žmogaus rūkyti elitinių cigarečių, jeigu jis neturi joms pinigų, taip ir parduotuvėse žmogus ieško dėvėtų drabužių, jei negali nupirkti naujų garsių firmų rūbų, kuriuos vis veža naujos tekstilės pardavėjai", - svarsto E.Dapšas. Jis mano, kad dėvėtų drabužių parduotuvės bus reikalingos tol, kol nepasiturinčiai gyvenantys žmonės jose pirks.
Švara - pirkėjo rūpestis
Apie dėvėtus drabužius sklando nemažai mitų. Vienas jų, kad iškabinami tik dezinfekcinėse kamerose karštu oru bei cheminėmis medžiagomis išdezinfekuoti drabužiai.
Dėvėtų drabužių vežėjai neslepia, kad šalyse, kur 400 metų nebuvo maro ar nesiautė kitos mirtinai pavojingos užkrečiamosios ligos, dezinfekcijos pažymėjimai išduodami neatlikus jokios dezinfekcijos.
Valstybinės ne maisto prekių inspekcijos Gaminių kontrolės skyriaus valstybinė inspektorė Ona Kušeliauskaitė taip pat pripažįsta, kad nustatyti, ar įvežti drabužiai buvo dezinfekuoti, nėra galimybės. Mūsų šalies sveikatos ministro įsakymas reikalauja, kad vežėjai ir platintojai turėtų dezinfekcijos pažymėjimą, kur nurodyta šalis, iš kur atvežti drabužiai, juos parduodančios įstaigos rekvizitai, veiklos licencija, dezinfekcijai naudotos medžiagos ir jos trukmė.
Jeigu vežėjas tokį pažymėjimą pateikia, problemų nekyla. Ar jis išduotas dezinfekuotiems ar dezinfekcijos kamerų neregėjusiems drabužiams, netikrinama.
Ar mautis kelnes, kurios neseniai dengė nežinia kieno sėdynę iš karto, ar pirma išskalbti, sprendžia pats pirkėjas. Mažmeninės prekybos taisyklės reikalauja, kad dėvėtų drabužių parduotuvėse būtų skelbimai, primenantys, jog dėvėtus drabužius ir avalynę prieš dėvėjimą būtina išvalyti ar išskalbti.
Taigi nuomonė, kad visi drabužiai yra dezinfekuoti, yra neteisinga. Tai patvirtina ir tokiose parduotuvėse dirbančios pardavėjos.
Dėvėtų drabužių parduotuvėse draudžiama prekiauti tik apatiniais drabužėliais kūdikiams, vaikiška avalyne ir naudotais minkštais žaislais, nes jie gali turėti užkrato.
Higienistai teigia, kad su dėvėtais drabužiais gali būti atvežama blusų, pelių, žiurkių. Jei drabužį vilkėjo niežais, grybeliais ar pedikulioze sergantis žmogus ir jūs apsivelkate neišskalbę, galimybė užsikrėsti yra nemaža. Tačiau po skalbimo bijoti tikrai nėra ko. Šių ligų sukėlėjai žūsta jau 60-ies laipsnių karštyje net skalbiant rankomis, o šiuolaikiškos skalbimo mašinos bei skalbimo priemonės juos visai pribaigia.
Valstybinė ne maisto prekių inspekcija nėra gavusi kokių nors skundų dėl higienos reikalavimų nepaisymo. Gal todėl, kad perkama nebe nauja tekstilė, negauta ir kitų pretenzijų.
Nurungia turginius
Vadinamieji skudurynai nurungia turgus, kur prekiaujama nauja, bet dažniausiai mažutėse siuvimo įmonėlėse, turinčiose vos 1-2 siuvimo mašinas, pasiūta produkcija. Turguose siūlomi modeliai paprasti, siūlės susiūtos primityviai. Matosi, kad labai skubėta pasiūti kuo daugiau per trumpiausią laiką.
Dėvėtų drabužių parduotuvėse daugiausia perka jauni žmonės. Jie nori atrodyti stilingai, bet neturi užtektinai pinigų išskirtiniams naujiems drabužiams įsigyti.
Tokios parduotuvės yra išsigelbėjimas ir jaunoms šeimoms, nes vaikai drabužėlius labai greitai išauga.
Pramonininkai dejuoja, kad dėvėti drabužiai iš rinkos stumia naujus drabužius. Su tuo tenka sutikti. Jeigu vartotojas įstengtų nusipirkti naują, stilingą drabužį, taip ir darytų. Kol nebuvo dėvėtų drabužių parduotuvių, pirkėjai pasirinkimo neturėjo. Kas perkama, tas atsiranda ir išlieka rinkoje.
Genė SILICKIENĖ
