Koalicijos derybos dėl Vyriausybės formavimo ir ministrų postų dalybos, kaip atrodo, neabejotinai vienas iš svarbiausių naujojo politinio sezono įvykių, netikėtai atkreipė dėmesį ir užaštrino klausimą štai dar tokiu aspektu – ar Lietuvoje šitokio pobūdžio procesas yra kaip nors apibrėžiamas ir reglamentuojamas legaliomis teisinėmis ir politologinėmis sąvokomis?
Galbūt iš tiesų tai jau pagal apibrėžimą yra toks ypatingas užkulisinis, taigi ikipolitinis ir drauge neteisinės prigimties įvykis, kuriam negalioja įprasti įstatymo reikalavimai, o galbūt yra savotiško statuso nulinė situacija, tarkime, tokia ikistartinė padėtis, kai dar neveikia viešąjį interesą atspindintys reikalavimai? Jeigu iš tiesų būtų taip, kaip dabar bandžiau papasakoti, tai reikštų, jog mūsuose civilizuoto gyvenimo tikruoju pagrindu yra visiškai necivilizuotas gyvenimas arba, dar tiksliau tariant, vadinamasis civilizuotas gyvenimas (politiniai ir teisiniai normatyvai) yra apgaulei ir saviapgaulei skirtas muliažas be jokio atsparos taško tikrovėje.
Tačiau kaip kitaip galima būtų suprasti tą, regis, ilgam į atmintį įstrigsiantį precedentą, kai A. Valinskas į aplinkos ministro postą pasiūlė savo verslo partnerį, t. y. Neringos vicemerą A. Brukšą. Kalbu čia net ne tiek apie pastarojo reputaciją, kiek apie teisinės situacijos kolizijas. Kas be ko, reputacija čia taip pat yra svarbus dalykas, verta įsidėmėti, jog aplinkosaugos sistemai vadovauti buvo rekomenduotas žmogus, kuris nuosekliai išgarsėjo tarp aplinkosaugininkų kaip pats įžūliausias anos barikadų pusės veikėjas; vadovaujantis tokia logika, policijos departamento generaliniu komisaru neatidėliotinai reikėtų paskirti labiausiai garsų banditą recidyvistą, švietimo ministro postui užimti privalėtume surengti didžiausiojo analfabeto konkursą ir t. t.
Kita vertus, kaip atrodo bent man, dar svarbiau pastebėti, jog A. Valinskas tokiais savo siūlymais gali sukelti įtarimą, jog naudojasi rinkėjų suteiktu pasitikėjimu savo verslo plėtotės interesams; nesunku įsivaizduoti, jog tokių interesų užtikrinimui nerijoje aplinkos ministro postas yra raktinė pozicija, daug svarbesnė nei labiausiai įtakingas postas savivaldybėje. Kita vertus, gali būti, jog, kaip jau užsiminiau, koks nors teisininkas ims ir paaiškins mums, kad tokio įtarimo forsuoti neturime teisės, nes minėti asmenys dar neužima jokių oficialių postų, kandidatą siūlantis taip pat yra tik kandidatas, figūros dar nesustatytos, todėl neva žaidimo taisyklės dar negalioja (galbūt patikslins, jog šioje situacijoje kol kas negalioja Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymas), nors sveikas protas mums sufleruoja, jog tokiu atveju, kai pasirenkamos figūros yra korupcinės prigimties, pats žaidimas neišvengiamai taps tokio pat pobūdžio. Tiesą sakant, visai nekeičia padėties, bet galbūt dar labiau pikantiškas kai kuriais aspektais yra naujas A. Valinsko pasirinkimas siūlyti į minėtą postą UAB ,,A. Valinsko tvenkiniai“ vadybininką V. Babilių.
Kaip matome, A. Valinskas vertina lojalumą, pasitiki tuo, ką kartais abstrakčiai galėtume pavadinti patriarchalinės šeimos aplinka, yra dėmesingas savo pagalbininkams, tarnams, daugiau ar mažiau palankus tiems, kurie susiejo savo likimą su jo verslo interesų plėtote ir legendos apie šeimą įtvirtinimu. Tačiau visa tauta nėra tokio tipo idiliška infantiliška šeima, taigi ir patriarchaliniai refleksai moderniosios valstybės plėtotėje yra nereikalingas balastas, galintis apsunkinti reikalų padėtį. Įsivaizduokime, jog A. Valinskas nuspręs atsilyginti postais savo sodininkui, masažuotojui ir t. t., dėl to kyla klausimas – ar užteks valstybei resursų įgyvendinti šitokios dosnios širdies ir plataus užmojo žmogaus ketinimams. Vis tik viliuosi, jog toks iš tiesų lakios vaizduotės, protingas ir, noriu tuo tikėti, pakankamai geros valios žmogus kaip šis ponas anksčiau ar vėliau supras, jog šeimos tapatinimas su valstybe gali sutrikdyti net ir tolerantiškiausią stebėtoją, nes pagal dalykų prigimtį ir stilių yra viršijančių prezidentines ambicijas karališkų užmojų demonstracijos aktas. Kita vertus, ką gali žinoti, galimas daiktas, ateis ir stos laikai, žiū: kaip aukščiausias valstybės apdovanojimas čia bus kotiruojamas I. Valinskienės keliaraiščio ordinas.
Jau kartą turėjau progą atkreipti dėmesį į tai, jog, regis, susiklostė tokia situacija, kai aplinkosaugos reikalai Lietuvoje tampa svarbiausiąja saugumo sistemos gyvybingumo užtikrinimo problema. Taip yra dėl to, jog aplinkosaugos reikalai mūsuose nėra tik įprastas techninės veiklos klausimas, bet tampa kraštutinai užaštrinta moralinio politinio pobūdžio problema. Niekam ne paslaptis, jog iškrypėliškas žemgrobių siautėjimas, manipuliacijos su žemės nuosavybės teise, nelegalios statybos, tvoromis aptveriant žavingiausius šalies kraštovaizdžio kampelius, labiausiai pažeidė tikėjimo savosios valstybės idėja imunitetą, yra pastoviai neviltį skatinantis, politinę žmonių depresiją palaikantis veiksnys. Tai iš tiesų sielą nuodija neatslūgstančiu srautu. Ta pačia proga leiskite pastebėti, jog rinkėjai, kaip atrodo bent man, A. Kubiliaus vadovaujamą partiją iškėlė į priekį, patikėję pažadais, jog bus siekiama riboti oligarchijos siautėjimą, dedamos pastangos sustabdyti kriminalinį valstybės užvaldymą.
Kita vertus, tai, jog būsimo premjero retorikoje šiandien dominuoja išimtinai finansinės krizės ir biudžeto subalansavimo klausimai, verčia šventvagiškai suabejoti – ar nėra taip, jo A. Kubilius jau dabar ruošiasi nepaprasto sunkumo ir kraštutinės mobilizacijos reikalaujančius uždavinius nepastebimai pamainyti į daug lengvesnius? Finansų krizė yra didelis išbandymas, tačiau, šiaip ar taip, rinkėjai, pašaukė A. Kubilių tapti Vyriausybės vadovu, regis, ne dėl to, jog anas būtų žadėjęs subalansuoti biudžetą, bet visų pirma todėl, kad iškilmingai prisiekė nudėti drakoną. Pastarasis įsipareigojimas yra daug rizikingesnis, reikalaujantis surizikuoti viskuo, net savąja galva, o pirmiau paminėtas uždavinys jau iš anksto užtikrina herojui tokį ar kitokį keliaraiščio ordiną.
Žinoma, pasaulinė finansų krizė, apie kurią kalbėjimas mūsuose pasiekė paties didžiausio intensyvumą laipsnį ir tapo savotiškai kultivuojama isterija, yra rimta problema, nors, kaip atrodo, iš bado dar niekas nemiršta, lavonai nesivolioja gatvėse, tuo tarpu moralinė politinė krizė, apie kurią rimtas pokalbis vis atidedamas, lėmė, jog pasitikėjimą savąja valstybe jau ištiko klinikinė mirtis.
