Dėl išlikusio Panevėžio istorinio palikimo užviręs Savivaldybės ir Kultūros paveldo departamento mūšis peržengė Aukštaitijos sostinės ribas. Paveldosaugininkai, įžvelgę Savivaldybės užmojus pasipelnyti Europos Sąjungos sąskaita ir tenkinant verslo banginių interesus, pasijuto atsidūrę jau ne tik Seimo, bet ir Vyriausybės akiratyje. Ar panevėžiečiai gyvens draustinyje?
Ieško užtarėjų
Dėl išlikusio Panevėžio istorinio palikimo užviręs Savivaldybės ir Kultūros paveldo departamento mūšis peržengė Aukštaitijos sostinės ribas. Paveldosaugininkai, įžvelgę Savivaldybės užmojus pasipelnyti Europos Sąjungos sąskaita ir tenkinant verslo banginių interesus, pasijuto atsidūrę jau ne tik Seimo, bet ir Vyriausybės akiratyje.
Į Kultūros paveldo departamentą nuvykę Panevėžio vadovai bei Savivaldybės užsakymu miesto istorines ribas braižantys Vilniaus įmonių architektai paveldosaugininkams nutylėjo, kad užtarimo ieško net šalies valdžios koridoriuose.
Prieš pat posėdį, kuriame jau trečią kartą turėjo būti svarstomas Savivaldybės vertinimo tarybos aktas, konkrečiai įvardijantis architektų siūlomos Panevėžio istorinės zonos vertingąsias savybes, Kultūros paveldo departamento direktorė Diana Varnaitė pripažino sulaukusi skambučio iš Vyriausybės.
„Panevėžio savivaldybė ieško užtarėjų įvairiuose sluoksniuose. Manau, svarstant tokį specifinį klausimą pasirinktas ne tas kelias. Šiek tiek keistokai atrodo, kai ieškoma koridorinių pokalbių, žmonių, kurie tarsi turėtų mums kažką pasakyti. Esame įstaiga, atsakinga už kultūros paveldą, ir vadovaujamės įstatymais, o ieškojimas užtarėjų labiau primena mums daromą spaudimą. Tai nieko neduos“, – perspėjo departamento vadovė.
Draustinis – kone visas miestas
Kultūros paveldo departamente vėl nepavyko padėti taško dėl Panevėžio istorinės dalies. Vertinimo tarybos akto rengėjai nesugebėjo pagrįsti, kodėl miesto pakrašty būtina išsaugoti agrarinį kraštovaizdį, tačiau pačiame
Aukštaitijos sostinės centre, kur tebėra išlikę istoriniai pastatai, neprieštarautų juos užgožiančių devynaukščių statyboms.
Vertinimo tarybos aktas turėjo būtų pagrindu rengiant kitus du panevėžiečiams itin svarbius dokumentus – Panevėžio istorinės dalies paveldosauginį specialųjį planą ir miesto Bendrojo plano korektūrą.
Kultūros paveldo departamento Panevėžio padalinio direktoriaus Arūno Umbraso teigimu, problemos kilo, kai Savivaldybė darbus pradėjo ne nuo to galo – pirmiausia parengė planus, o paskui, pareikalavus paveldosaugininkams, ėmėsi kurti juos pagrindžiantį dokumentą.
Kitaip tariant, Panevėžio žemėlapyje nubraižę istorinės dalies apsaugos zoną architektai dabar suka galvas, kaip įrodyti, kuo istoriškai vertingi į ją patekę objektai.
Pagal juos miesto istorinę dalį sudarytų 314 ha, tai yra dvigubai daugiau, nei iki šiol įregistruota Kultūros vertybių registre. Tačiau maža to, architektai numatė 1606,66 ha, tai yra beveik pusę miesto, paskelbti apsaugos zona. Įdomu, kad į ją patenka dalis Rožyno mikrorajono, laukai, plytintys ties įvažiavimu į miestą Ramygalos g. Paveldosaugininkai ironizuoja esantys nustebinti, kodėl saugotinu nepaskelbtas bene žymiausias Panevėžio objektas – „Babilono“ prekybos centras.
Diskredituoja paveldosaugą
Patvirtinus tokį planą visi didžiulės teritorijos gyventojai ir verslo subjektai taptų savotiškai įkaitais. Pasak A. Umbraso, jie privalėtų savo veiksmus ne tik derinti su Kultūros paveldo departamentu ir Savivaldybe, bet ir ieškoti atestuotų projektuotojų, atlikti papildomus tyrimus, o Savivaldybės architektas nustatys reikalavimus statyboms.
„Tokie užmojai, nepagrindžiant, kokios gi vertingosios šių teritorijų savybės turi būti saugomos, yra pačios paveldosaugos idėjos diskreditavimas ir todėl Kultūros paveldo departamentas jiems negali pritarti. Kaip ir dėl neaiškių priežasčių apsaugos zonoje atsiradusiems „baltiems“ plotams, keliantiems pagrįstų abejonių ir įtarimų“, – „Sekundei“ teigė A. Umbrasas.
Siūlo Savivaldybei išsipirkti
Paveldosaugininkai teigia neišgirdę pagrįstų paaiškinimų, kodėl Savivaldybės vertinimo taryba nusiteikusi Ramygalos g. esančių malūnų teritoriją paskelbti agrariniu reliktiniu kraštovaizdžiu ir šioje vietoje palikti pievą.
Čia suformuoti sklypai nėra žemės ūkio paskirties – komercinės ir skirti mažaaukščiams namams statyti, todėl architektų užmojai mieste ieškoti kaimo nesuvokiami.
Kultūros paveldo departamentas malūnus yra pats paskelbęs saugomais, tačiau pripažįsta nerandantis priežasčių, kodėl šalia jų negalėtų vykti su paveldosaugininkais suderintos statybos.
„Mes kategoriškai nepritariame, kad ten liktų tik pievos. Čia – miestas! Seniai Savivaldybei siūlėme – jei pageidaujat išsaugoti aplink malūnus pievas, nusipirkit juos. Bet jei savo parkų Savivaldybė nesugeba sutvarkyti, abejoju, ar sugebės prižiūrėti malūnus“, – teigė A. Umbrasas.
Jį stebina, kad į agrarinio kraštovaizdžio teritoriją įtraukta ir nieko bendra su žemdirbyste neturinti „Žemynos“ pagrindinė mokykla.
O kitoje J. Basanavičiaus g. pusėje jokių apribojimų nėra.
Prie sinagogos – devynaukščiai
Dar keistesnė paveldosaugininkams Savivaldybės vizija, kaip turėtų atrodyti Savanorių aikštė. Joje dar nesugriuvęs senojo Panevėžio palikimas – autobusų stotis, kurios pastate iki 1940-ųjų veikė žydų sinagoga.
Nors stoties teritorija patenka į miesto istorinę dalį, tačiau Savivaldybės užsakymu planus braižantys architektai mano, kad šioje vietoje derėtų devynaukščiai pastatai.
Žinia, kad miesto centre, išsaugojusiame kultūros paveldo liekanas, planuojamos tokios statybos, į Kultūros paveldo departamentą atvijo Seimo narį Povilą Urbšį. Prieš du dešimtmečius vadovavęs KPD Panevėžio padaliniui, P. Urbšys tvirtina jau tuomet buvo spaudžiamas palaiminti daugiaaukščių statybas.
Tarnauja milijonieriams?
Pasak P. Urbšio, apie 1989-uosius tuometei miesto valdžiai sumanius pratęsti Respublikos g. ir nusitaikius dėl jos nugriauti net Kraštotyros muziejaus pastatą, paveldosaugininkai išreikalavo, kad Panevėžys būtų ištyrinėtas istoriškai. Lietuvos statybos ir architektūros mokslinių tyrimų instituto akademiko Algimanto Miškinio 1990-aisiais atlikti tyrimai tebėra pagrindinis orientyras miesto veidą formuojantiems architektams. Pasak P. Urbšio, remiantis šiais tyrimais nebuvo leista verslininkams šalia autobusų stoties, kur dabar stovi prekybos centras ir bankas, statyti dangoraižių.
„Tuometė okupuotos valstybės valdžia atsisakė planų sunaikinti paveldą, bet to, ko nedrįso anoji, siekia padaryti dabartinė“, – mano seimūnas.
P. Urbšys įžvelgia Savivaldybės tarnavimą verslo interesams – autobusų stoties teritoriją Savivaldybė atidavusi Panevėžio milijonierių valdomam konsorciumui mainais už naują autobusų stotį J. Basanavičiaus g. Verslininkams atiduotas ne tik centras. Šalia būsimos stoties jiems leista statytis komercines patalpas.
P. Urbšys svarsto, ar ne todėl, kad norima užkirsti kelią konsorciumo konkurentams, uždraustos statybos kitoje J. Basanavičiaus g. pusėje esančių malūnų pašonėje.
Į Kultūros paveldo departamentą susirinkusiems Savivaldybės vadovams ir architektams P. Urbšys priminė vadovautis A. Miškinio atliktais tyrimais. Nors Vertinimo tarybos pirmininkas Evaldas Zilinskas patikino taip ir dirbęs, vicemerė Regina Eitmonė seimūnui atšovė, jog dabar – jau kitas laikmetis. Suabejojęs, ar tikrai Savivaldybės užsakymą vykdantys architektai nemeluoja, Kultūros paveldo departamentas pareikalavo Savivaldybės pateikti A. Miškinio tyrimų medžiagą. Vakar departamentas sulaukė administracijos direktorės Kristinos Vareikienės atsakymo, jog Panevėžiui reikšmingų istorinių dokumentų tiesiog nerado.
Viena kompanija
Kodėl nei išlikusiu senamiesčiu, nei kultūros paveldo objektų gausa nepasižyminčio Panevėžio didžiąją dalį sumanyta paversti istoriniu draustiniu?
Paveldosaugininkai prasitaria įžvelgiantys planų rengėjų finansinius išskaičiavimus. Mat ir istorinės dalies specialųjį planą, ir miesto Bendrojo plano korektūrą Savivaldybės užsakymu rengia tie patys architektai – Vilniuje esančios bendrovės „Urbanistika“ ir „Senojo miesto architektai“.
Jiems sąlygas turėjusį diktuoti aktą, įvardijantį Panevėžyje išlikusių kultūros paveldo objektų vertingąsias savybes, kuriančiai Vertinimo tarybai vadovaujantis Evaldas Zilinkas – irgi tos pačios kompanijos žmogus. Jis – „Senojo miesto architektų“ direktorius.
Europinių pinigų negaila
A. Umbrasas svarsto, kad ne atsitiktinai ši kompanija nusprendė žūtbūtinai pusėje miesto surasti tai, ko nemato net įnirtingai kultūros paveldą ginantys specialistai. Mat istorinės dalies paveldosauginio specialiojo plano rengėjų užmokestis priklauso nuo planuojamos teritorijos ploto – kuo jis didesnis, tuo ir uždarbis solidesnis.
O planuoti apgyvendintas urbanistines teritorijas, anot A. Umbraso, yra pelningiausia, nes, pagal Aplinkos ministro įsakymą, joms nustatyti didžiausi įkainiai.
Istorinės dalies paveldosauginiam specialiajam planui parengti Savivaldybė iš ES gavusi apie 200 tūkst. Lt.
„Ar gaila, jei iš Europos Sąjungos bus paimta daugiau pinigų?“ – į A. Umbraso pastebėjimus atkirto Augis Gučas, bendrovės „Urbanistika“ architektas.
Anot jo, 200 tūkst. Lt už tokį darbą nėra dideli pinigai.
„Nuo 2009-ųjų veiksmas vyksta, tiek galvos skausmo“, – teigė A. Gučas.
Panevėžiui planus braižantis architektas nusiteikęs kautis su paveldosaugininkais.
Jis įsitikinęs, kad didmiesčio statusą turintis Panevėžys privalo išsaugoti agrarinį kraštovaizdį.
„Vienas Panevėžio charakteringiausių dalykų – malūnai Ramygalos g. Ten buvo visai ne miestas, laukai. Ir dabar tie malūnai stovi neapstatyti. Tai taip žavu – žolė ir malūnas. Iš J. Basanavičiaus g. pusės turi likti pieva. Ir mokyklą įtraukėme, kad nesodintų aukštų medžių“, – teigė A.Gučas.
Devynaukščiai Savanorių a., architekto nuomone, tinka. Esą ir Panevėžiui reikia didmiesčio akcentų.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
