Praėjusią savaitę išnagrinėtoje byloje neigiamų išgyvenimų patyręs vyras prašė iš valstybės priteisti 300 tūkst. eurų, jo ieškinys tenkintas iš dalies. Anksčiau bylą nagrinėję teismai vyro ieškinį buvo atmetę ir ekspertizę įvertino kaip pagrįstą priemonę.
Anksčiau byloje buvo nustatyta, kad asmens atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal teisėsaugos institucijų pareigūnų tarnybinius pranešimus apie tai, jog jis melagingai įskundė pareigūnus kaip nusikalstamas veikas padariusius asmenis.
Atliekant ikiteisminį tyrimą jam buvo paskirta stacionarinė psichiatrijos ekspertizė ir vyras buvo atiduotas į ekspertizės įstaigą. Jos metu buvo nustatyta, kad inkriminuojamų veikų padarymo metu asmuo nesirgo psichikos sutrikimu.
Manydamas, kad stacionarinė psichiatrijos ekspertizė jam buvo paskirta nepagrįstai, taip pat ir dėl kitų ikiteisminio tyrimo metu padarytų pažeidimų vyras kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš valstybės neturtinės žalos.
Pirmosios instancijos teismas ieškovo reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą atmetė. Teismas nurodė, kad prokuroras turėjo teisėtą pagrindą kreiptis į teismą dėl tokios ekspertizės skyrimo, nustatęs, jog ieškovas gydėsi psichikos sveikatos centre.
Ikiteisminiame tyrime atliekant ieškovui ambulatorinę teismo psichiatrijos ekspertizę nebuvo galima įvertinti jo psichikos būsenos, nes jis su ekspertais nebendradarbiavo, buvo nusiteikęs priešiškai.
Apeliacinės instancijos teismas sutiko su šiomis išvadomis ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą.
LAT nusprendė, kad baudžiamajame procese prieš asmenį veikusios institucijos ir pareigūnai, spręsdami dėl vyro perdavimo stacionarinei teismo psichiatrijos ekspertizei atlikti, neįvykdė bendrosios rūpestingumo pareigos. Anot teismo, tai sudaro pagrindą nustatyti neteisėtus teisėsaugos veiksmus dėl šios procesinės prievartos priemonės taikymo.
Pasak teismo, nebuvo nustatyta teisinga pusiausvyra tarp asmens teisės į laisvę apsaugos ir procesinio intereso įvertinti sveikatos būklę ir jos teisinius padarinius baudžiamajame procese.
Teismas, remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, konstatavo, kad duomenų apie galimą ieškovo psichikos sutrikimą nepakako, todėl kompetentingos baudžiamojo proceso institucijos, pirmiausia teismai, turėjo imtis švelnesnių, su ieškovo laisvės ribojimu nesusijusių priemonių šiems duomenims išsiaiškinti.
Anot LAT, asmens atidavimas į psichiatrijos ekspertizės įstaigą yra itin rimtas jo teisės į laisvę suvaržymas, susijęs ir su potencialiais specifiniais asmens teisės į privatumą ir fizinį neliečiamumą ribojimais, tad ši prievartos priemonė gali būti taikoma tik patikimai nustačius jos procesinę būtinybę.
LAT nurodė, kad ieškovo neturtinę žalą (patirtą stresą, išgyvenimus, prastą sveikatos būklę, prarastą darbingumą ir kt.) lėmė ne tik jam taikyta procesinės prievartos priemonė, bet taip pat ir kiti tuo laikotarpiu vykę įvykiai – dar du ikiteisminiai tyrimai, baudžiamosiose bylose buvo priimti apkaltinamieji nuosprendžiai, ieškovas atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę.
