Išnagrinėjęs bylos aplinkybes teismas padarė išvadą, kad R. Adomavičius nebuvo kurstomas padaryti nusikaltimą, teisėsaugos institucijos ne inicijavo nusikalstimą, kaip teigta skunde, o „prisijungė“ prie nusikalstamos veiklos.
EŽTT teigimu, įrodymų, gautų taikant nusikalstamos veikos imitavimo modelį, panaudojimas baudžiamajame procese prieš pareiškėją atitinka Žmogaus teisių konvencijos reikalavimus.
2017 metų spalį Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pripažino, kad buvęs Vilniaus vicemeras R. Adomavičius pagrįstai pripažintas kaltu dėl prekybos poveikiu, ir paliko galioti Vilniaus apygardos teismo jam skirtą trejų metų laisvės atėmimo bausmę, vykdymą atidedant tokiam pačiam laikotarpiui.
Bylos duomenimis, nuo 2012 metų birželio iki rugsėjo 27 dienos R. Adomavičius būdamas Vilniaus vicemeru ir savivaldybės bendrovės „Vilniaus vandenys“ stebėtojų tarybos nariu savo naudai tiesiogiai susitarė su bendrovės „Utenos melioracija“ interesams neoficialiai atstovaujančiu buvusiu „Vilniaus vandenų“ vadovu Dariumi Norkumi priimti ir priėmė iš jo 40 tūkst. litų dydžio kyšį (per 11 tūkst. eurų).
R. Adomavičius EŽTT skundėsi, kad nacionaliniai teismai neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir jais nustatytas aplinkybes, buvo šališki, nepasisakė dėl esą neteisėtų Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnų veiksmų, o nusikalstamą veiką imituojantis modelis panaudotas neteisėtai.
Buvęs politikas tvirtino buvęs sukurstytas padaryti nusikaltimą, baudžiamajame procese prieš jį naudoti kurstymo veiksmais surinkti įrodymai, taip pažeidžiant Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją.
Strasbūro teismas pažymėjo, kad D. Norkus buvo privatus asmuo, jį pareiškėjas pažinojo, nes jie abu buvo tos pačios partijos nariai. Nacionaliniai teismai nustatė, kad D. Norkus kreipėsi į STT pareigūnus, kai su R. Adomavičiumi jau buvo aptaręs viešųjų pirkimų proceso klausimą ir bendrovės „Utenos melioracija“ interesus. EŽTT konstatavo, kad R. Adomavičiaus teiginys, jog D. Norkus pradėjo bendradarbiauti su STT anksčiau ir buvo sukurstytas duoti kyšį, liko nepagrįstas.
Strasbūro teismas atkreipė dėmesį, kad kalbėdami D. Norkumi pareigūnai nurodė jam nekurstyti pareiškėjo imti kyšį.
Anot EŽTT, daugelis R. Adomavičiaus ir D. Norkaus susitikimų buvo surengti pareiškėjo iniciatyva, o jo kalbėjimo būdas ir susitikimų aplinkybės įrodo, kad pokalbių tema jam buvo aiški, jis suprato, jog jo veiksmai neteisėti.
Be to, tarptautinis teismas pabrėžė, kad R. Adomavičius nesiėmė jokių veiksmų sustabdyti D. Norkų ar informuoti valdžios institucijas apie šio veiksmus.
Teismo manymu, byloje nėra duomenų, kad D. Norkus būtų kurstęs pareiškėją paimti kyšį ar kad jis nežinojo, kokiu tikslu jam buvo duoti pinigai.
