Skundų, kad gimstamumas Lietuvoje arti kritinės ribos – apstu, tačiau valstybė nėra linkusi investuoti į daugiavaikes šeimas, kurioms gyvenimas tėvynėje apkarsta.
Vieną sūpuoji rankose, kitas žengia pirmuosius žingsnius, trečias pradeda lankyti darželį, ketvirtas... Daugeliui toks gausios šeimos modelis skamba beprotiškai. Tačiau Lietuvoje yra apie 2 tūkst. šeimų, kuriose gyvena penki ar dar daugiau vaikų.
Netrukus, birželio 1-ąją, bus minima Tarptautinė vaikų gynimo diena, todėl „Balsas.lt savaitė“ daugiavaikių šeimų pasiteiravo, ar šioms gera gyventi Lietuvoje?
Turi rūpesčių
Vilniaus senamiestyje gyvenanti Jodžių šeima – viena gausiausių Lietuvoje. Dešimties vaikų – penkių berniukų ir penkių mergaičių – mama Mariana Jodienė pasakojo, kad šiuo metu gali pasidžiaugti bent tuo, jog turi stogą virš galvos. Jauniausios atžalos yra dvejų metų dvynukai, o vyriausiai dukrai – 19-ka. Ji – vienintelė pilnametė atžala šeimoje.
„Būstas, kuriame esame įsikūrę, priklauso savivaldybei, bet norėdami į jį patekti turėjome labai daug vargo. Viskas įvyko tada, kai laukiausi penktosios atžalos. Anksčiau visa šeima gyvenome pas mano mamą nedideliame kambarėlyje.
Prašėme savivaldybės skirti gyvenamąją vietą, bet sulaukdavome to paties atsakymo – laisvų butų nėra. Vėliau išsiaiškinome, kad mums meluota. Sužinojome, kad kažkur senamiestyje yra apleistas butas. Neturėjome, kur trauktis, todėl į jį įsikėlėme savavališkai.
Dėl to vyko teismas, mums buvo skirta 100 litų bauda. Žmogiškumas triumfavo ir mums buvo leista pasilikti. Sutikome su bauda, nes jautėme, kad tas apleistas butas mūsų šeimai tarsi iš dangaus nukrito. Už savo lėšas susitvarkėme kambarius, savivaldybė prisidėjo tik prie bendrojo naudojimo patalpų kosmetinio remonto“, – pasakojo M. Jodienė.
Moteris sakė, kad pastaruoju metu savivaldybė siūlė pagerinti gyvenimo sąlygas. Bet iš 136 kv. m patalpų būtų tekę persikelti į 80–90 kv. m butą: „Čia mes turime dvi vonias, vieną dušą. Suprantama, vieni vaikai keliasi šeštą val. ryto, kad išvengtų eilių ir galėtų nusiprausti. Sukamės kaip galime ir nesiskundžiame.“
Moteris atviravo, kad planuodami vaikus su vyru net nepagalvodavo apie valstybės paramą. Šeima norėjo 7–8 atžalų, bet taip susiklostė likimas, kad tas 7-tas ir 8-tas vaikas buvo dvynukai.
„Kol buvo šeši vaikai, kiekvienam šeimos nariui pakakdavo bendro šeimos biudžeto. Vėliau jau gaudavome socialinę pašalpą. Pridėdavo tiek, kad kiekvienam šeimos nariui tektų tam tikra pinigų suma“, – pasakojo M. Jodienė.
Gausioms šeimoms vadinamieji vaiko pinigai mokami tol, kol vaikas sulaukia 18 metų. Kas mėnesį už vaiką valstybė atseikėja vos 52 litus. „Suprantama, tiek pinigų yra per maža norint ką nors nupirkti. Maža to, jei vienam vaikui būrelis kainuodavo 70 litų, kitas šiek tiek nukentėdavo. Bet vaikai išmoko dalintis ir niekada dėl to nesipykdavo“, – kalbėjo 10 vaikų mama.
Paklausta, ar nekilo minčių išvykti į užsienį, kuris daliai lietuvių tapo aukso kasyklomis, Mariana atsidūsta... Minčių būta įvairių. Pasirodo, viena Jodžių pažįstama šeima būtent taip ir pasielgė. Jie su keturiais vaikais gyveno Lietuvoje, dirbo du darbus, bet vos sudūrė galą su galu. Jie išvažiavo į Norvegiją ir pradėjo verslą. Šiuo metu gausi lietuvių šeima laiko save klestinčia ir nesižvalgo atgal į gimtinę, kurioje teko patirti tiek vargo.
„Mūsų šeima taip pat turėjo daug pasiūlymų. Draugai sakė, kad padės nuvažiuoti, įsikurti, darbą susirasti. Viliojo, kad galėsime vaikams duoti gerokai daugiau nei gyvendami Lietuvoje. Bet likome patriotai. Asmeniškai man patinka Lietuvoje.
Nesigailiu dėl tokio sprendimo. Tačiau mūsų vaikai jau kalba, kad užaugę išvyks gyventi į užsienį. Jie ten jau dabar turi draugų, pažįstamų. Užsienyje yra daugiau pagarbos žmogui, Lietuvoje to itin trūksta.
Baisiausia, kad net artimieji nepraleidžia progos patraukti per dantį. Tiesiai šviesiai klausia, kam mums tiek vaikų reikėjo. Kone išvadina nenormaliais. Tada atšaunu klausimu, ar jūs mums nors kuo nors padėjote? Ir jie nutyla...“ – atviravo M. Jodienė.
Trūksta supratimo
Keturis vaikučius nuo 3,5 iki 9 metų auginanti Jurgita Pocienė nenorėjo sureikšminti, kad tik daugiavaikėms šeimoms yra sunku gyventi Lietuvoje: „Reikėtų formuluoti klausimą, ar apskritai šeimoms gera gyventi Lietuvoje? Žiūrint į bendrą šalies padėtį, galima teigti, kad visiems nėra lengva. Materialinė bazė nėra gera, ekonominė situacija – sudėtinga. Suprantama, daugiavaikei šeimai – dar sudėtingiau. Tai sritis, kuriai reikia daugiau dėmesio, pagalbos.“
Anot moters, ir vieną atžalą auginančios šeimos susiduria su įvairiomis problemomis, vaikų ligomis, atimta galimybe grįžti į darbą po motinystės atostogų: „Pagrindinis dalykas nėra vien tik sotus vaikų gyvenimas. Dar svarbiau yra suteikti jiems išsilavinimą, leisti lankyti būrelius. Vaikas turi gauti viską, kad tas vežimas nepakryptų į blogąją pusę.“
Kita opi problema, anot J. Pocienės, grįžimas į darbą po motinystės atostogų: „Dažnai tenka girdėti apie diskriminacijos apraiškas. Teisiškai įvardyta, kad neturėtų kilti problemų, bet pasitaikė atvejų, kai grįžti į darbą norinčiai moteriai buvo sudarytos tokios sąlygos, kad ši pati išeitų.
Daugiau atžalų auginanti moteris darbdaviams yra itin nenaudinga, nes vaikai dažnai serga. Tada moteris pasiima nedarbingumo pažymėjimą, negali dirbti. Arba, pavyzdžiui, norinčios susirasti darbą penkių vaikų mamos anketa dažniausiai būna atidedama net neperskaičius jos kvalifikacijos.“
J. Pocienė pridūrė, kad Lietuvoje nėra išvystytas draugiškumas šeimai: „Visa tai aktualu ne tik daugiavaikėms šeimoms. Lietuva nėra draugiška šeimai, vaikams. Nėra nusistovėjusios kultūros, kad vaikas yra šalies ateitis.
Įvairūs būreliai vaikui kainuoja nuo 30 iki 300 litų. Daugelyje vietų, antrai ir tolesnei atžalai taikoma 50 proc. nuolaida, bet tuo viskas ir užsibaigia. Kainos kandžiojasi, todėl mano vadovaujama Daugiavaikių šeimų asociacija „Mes“ ieško partnerių, kurie padėtų daugiau vaikų turinčioms šeimoms ir leistų lankyti būrelius nemokamai.“
Jurgita patvirtino, kad jos šeimoje taip pat buvo galvojama apie emigraciją. Kodėl? „Dėl finansinių dalykų ir dėl šeimos saugumo, teisinės sistemos. Po pastaraisiais metais Lietuvą sudrebinusių įvykių pasidarė sunku suvokti, kur tas teisingumas, o kur paslėpti dalykai, paverčiantys žmogų kvaileliu.
Kalbu ir apie Garliavos mergaitės istoriją, ir apie naujai priimti žadamus įstatymus. Siekiama, kad būtų galima atimti vaiką, jei kažkas kažką kažkur kažkam pasakė. Vadinasi, valstybė prisiima visą atsakomybę už vaiko auklėjimą, o tėvai bus tarsi samdomi žmonės vaikams gimdyti“, – piktinosi J. Pocienė.
Norvegijoje nutikusi istorija, kai iš lietuvių šeimos praktiškai be priežasties buvo paimti vaikai, Jurgitą įtikino, kad likdami Lietuvoje jie greičiausia priėmė teisingą sprendimą: „Užsienyje esi emigrantas, neturi suvokimo, kas vyksta toje šalyje. Tada pagalvoji, kad į tave būna nukreipti visų žvilgsniai. Ypač, kai vaikų yra ne vienas, o daugiau.“
Anot Jurgitos, būtų baisu jei mūsų šalyje bus prieita prie to, kad nebegali būti atsakingas už savo vaiką, jo auklėti, mokyti, padėti tobulėti taip, kaip įsivaizduoji pats: „Siekiama padaryti taip, kad bet koks tėvų įsikišimas auklėjimo procese galėtų būti vertinamas kaip prievarta. Jeigu neleisime ilgiau žiūrėti televizoriaus, būsime blogi tėvai? Absurdas.“
Jurgita pridūrė, kad valstybės skiriamų vadinamųjų vaiko pinigų net nepakanka vienam kartui apsipirkti parduotuvėje. O išlaidų padaugėjo, kai vaikai pradėjo lankyti pirmą klasę. Anot jos, darželyje išlaidų dar buvo mažiau, bet paskui...
Vis dėlto J. Pocienė nuoširdžiai ir be užuolankų teigia, kad džiaugiasi turėdama tiek vaikų: „Kad laukiuosi ketvirto vaiko, sužinojau labai vėlai. Pagalvokite, tris dukras pagimdžiau ir nesupratau, kad esu nėščia (juokiasi). Galvojau, kaip dabar reikės gyventi. Buvo gana sunkus laikotarpis finansiškai.
NUOMONĖ
Jurgita Apynė
Norvegijoje gyvenanti Apynių šeima, penkių vaikų mama
Mūsų šeimoje auga penki vaikai. Vyriausia mergaitė jau savarankiška, gyvena Didžiojoje Britanijoje. Su mumis į Norvegiją išvyko keturi berniukai. Mažiausiam vasarą sukaks šešeri, pagal Norvegijos sistemą jis bus pirmaklasis. Dar auginame 8-erių sūnų ir du 15 bei 16 metų paauglius.
Iš Lietuvos išvykome beveik prieš metus. Vyras pralaužė ledus anksčiau, panašiai prieš dvejus metus. Kai jis įsitvirtino, pasikvietė ir mus. Vyras buvo priverstas emigruoti, nes Lietuvoje jam taip sumažino atlyginimą, kad išsilaikyti tapo neįmanoma. Niekas nevertino jo 10 metų darbo stažo.
Mūsų valstybė nelinkusi remti nei gausių, nei mažesnių šeimų. Mes gaudavome socialinę paramą, nors pastaruosius 8 metus nedirbau. Badu nemirdavome, bet apie gyvenimą, o ne egzistavimą, nelabai būdavo galima kalbėti.
Kai atvykome į Norvegiją, pradėjau dirbti, bet nepersidirbu. Turiu laiko ir namams, ir vaikams, o su vyru uždirbame neblogai. Jokių išmokų neprašome, nors greičiausiai galėtume. Norvegijoje, kiek suprantu, nėra skirtumo, kiek šeima turi vaikų. Tai neatsispindi nei mokesčiuose, nei išmokose vaikams.
Visi vaikai gauna po 970 Norvegijos kronų (444 litų) per mėnesį, nepriklausomai nuo tėvų uždarbio. Tačiau mes dar negavome tokios išmokos, nors dokumentus padavėme beveik prieš metus. Prašo palaukti. Nors atrodo biurokratija, kai išmokės, gausime už visą laikotarpį nuo prašymo pateikimo.
Istorijos dėl vaikų paėmimo iš lietuvių šeimų mane įbaugino. Bendravau su norvegais, bandžiau išsiaiškinti tiesą, bet nuomonės išsiskyrė. Teko girdėti istoriją, kad šeimoje vyras buvo įnikęs į narkotikus, tačiau motina prižiūrėjo 4 ar 5 vaikus ir niekas iš jos vaikučių neatėmė. Bet tikiu, kad nėra dūmų be ugnies, todėl visko gali būti.
Dirbau darželyje, todėl mačiau, kaip vaikai yra mokomi tvarkos ir drausmės. Jie tikrai negali daryti ko tik užsigeidžia. Auklėtojos yra autoritetas, o jų klausyti – privaloma. Galiu pasakyti, kad vaikų teisių tarnyba Norvegijoje turi didesnę įtaką nei Lietuvoje. Esu rami, nes mano vaikai puikiai integravosi.
Sugrįžti į gimtinę neplanuojame. Ketiname parduoti nekilnojamąjį turtą Lietuvoje ir pirkti namą Norvegijoje. Nesinori blaškytis vien dėl vaikų. Jie išmoko kalbą – vieni geriau, kiti blogiau. Bet susikalbėti puikiai pavyksta.
Trūksta tik vieno – lietuviško muzikinio lavinimo. Turime gabų smuikininką 8-erių sūnų, kuriam Norvegijoje įmanoma lankyti privačias smuiko pamokas tik 20 min. per savaitę. To per maža. Todėl man dar atsiranda minčių grįžti į gimtinę, bet vyras nesutinka. Reikia tik ieškoti galimybių, ir viskas bus gerai. Vyresni vaikai pasiilgsta draugų. Su jais palaiko ryšį internetu. Džiaugiuosi, kad pavyko juos išvežti, nes draugai buvo ne tokie, kurie skatintų ko nors gero siekti.
Asmeniškai mane po kokių 7 mėnesių Norvegijoje užklupo didelis noras grįžti į gimtinę. Aplankiau Lietuvoje gyvenančią draugę, bet vos ištvėriau tą savaitę. Supratau, kad būdama Norvegijoje idealizavau senąjį gyvenimą, pamiršau visas blogybes. Sugrįžusi vėl mačiau piktus žvilgsnius, girdėjau keiksmus gatvėse.
Šią vasarą su šeima ketiname savaitę pailsėti Lietuvoje. Pažiūrėsime, kaip tada jausimės. Viliuosi gerų pojūčių gimtinėje. Anksčiau nebuvau patriotė, bet išvykusi atradau savyje meilę lietuvių kalbai, istorijai, šaliai. Tik labai liūdna dėl to, kas dabar vyksta Lietuvoje ir kokie suvargę bei pikti žmonės čia gyvena. Ne visi, bet didžioji dauguma.
KOMENTARAS
Angelė Kostogrizienė
Gausių šeimų asociacijos vadovė
Gausios šeimos Lietuvoje gyvena lygiai taip pat, kaip ir tos, kuriose yra mažiau vaikų. Praktiškai tokios šeimos neturi jokių lengvatų. Vienintelė likusi lengvata yra 50 proc. nuolaida vaikų darželiui. Socialinė parama priklauso nuo gaunamų šeimos pajamų. Todėl didžiausia gausių šeimų problema yra paskirstyti finansinius išteklius šeimos narių skaičiui. Mat atsiradus kiekvienam naujam šeimos nariui bendros šeimos pajamos mažėja. O paslaugų kainos, atsiradus kiekvienam naujam šeimos nariui, auga.
Todėl čia iškyla Lietuvos darbo užmokesčio ir valstybės mokesčių politikos problema. Nors kartais problemas sukuriame patys, jeigu šeima stengiasi nuo jų pabėgti, jai tampa nepatogu gyventi. Daugiavaikiai tėvai ieško būdų problemoms spręsti. Kas ieško, tas ir randa. Šeimos atsakingai žiūri į savo šeiminę padėtį, gyvena pagal savo šeimos išteklius ir atsakingai planuoja savo šeimos biudžetą.
TIK FAKTAI
Savivaldybių administracijų pateiktų statistinių ataskaitų duomenimis, išmoką vaikui 2012 metais gavo 20 127 šeimos (62 469 vaikai), auginančios ir (ar) globojančios tris ar daugiau vaikų. 2013 metų I-ąjį ketvirtį – 17 256 šeimos (54 279 vaikai).
Pagal Išmokų vaikams įstatymą išmoka vaikui mokama, jei pajamos vienam šeimos nariui neviršija 525 litų per mėnesį. (???)
Visoms šeimoms išmokos vaikui dydis yra vienodas, tik gausioms šeimoms išmoka mokama, kol vaikui sukaks 18 metų. Šeimoms, auginančioms ir (ar) globojančioms 1–2 vaikus, išmoka vaikui mokama iki jam sukaks septyneri. (???)
Daugiau kaip trečdalis visų Lietuvos gyventojų yra vaikų turinčios moterys. 2011 metų gyventojų surašymo duomenimis, šalyje gyveno 1 mln. 67 tūkst. motinų. Tai yra 75,2 proc. visų 15 metų ir vyresnių moterų. Per visą savo gyvenimą jos buvo pagimdžiusios 2 mln. 211 tūkst. vaikų. Tačiau motinų skaičius Lietuvoje mažėja, ypač daugiavaikių. Vienai Lietuvos motinai tenka daugiau kaip po du vaikus, tačiau esant dabartiniam gimstamumui ir mažėjant gyventojų skaičiui, šis rodiklis greitai taps tik vos didesnis kaip pusantro vaiko. Palyginti su 2001 metų surašymo rezultatais, motinų skaičius sumažėjo 7 proc., o pagimdytų vaikų – 9,7 proc. Gimstamumas mieste ir kaime skiriasi. 2011-aisiais mieste gyveno 720 tūkst. motinų (67,5 proc. visų pagimdžiusių moterų). Jos pagimdė 1 mln. 351 tūkst. vaikų (61,1 proc. visų pagimdytų vaikų). Kaime gyveno 347,4 tūkst. motinų (32,5 proc.), pagimdė 860 tūkst. vaikų (38,9 proc.). Palyginti su 2001 metų surašymo rezultatais, mieste gyvenančių motinų sumažėjo 6,1 proc., kaime – 8,8 proc., jų pagimdytų vaikų skaičius – atitinkamai 6,7 ir 14,0 proc. Surašymo duomenimis, tūkstančiui 15 metų ir vyresnių moterų teko 1 557 pagimdyti vaikai. Daugiavaikių motinų (pagimdžiusių tris ir daugiau vaikų) Lietuvoje gyveno 239 tūkst. – tai 22 proc. visų pagimdžiusių vaikus moterų.
Vieną vaiką buvo pagimdžiusios 29,4 proc. moterų, du – 48,2 proc., tris – 14,7 proc., keturis ir daugiau – 7,7 proc. moterų (2001-aisiais – atitinkamai 29,9, 45,6, 14,9 ir 9,6 proc.).
