Pasaulio istorija yra prikaišyta paradoksų, kurie atspindi tam tikrus dėsningumus. Štai ekonomikos ir politikos bangų mūša: sąstingyje, kuris seka po ekonomikos perkaitimo, dažniausiai ima virti politikos katilas. Šiandienė pasaulio ūkio recesija, vienokiais ar kitokiais krizės ženklais mirganti tikrovė liudija gilumines permainas, kurių tempas didėja. Krizės be viso kito yra senų taisyklių laužymo laikas. Ekonominiai sunkumai beveik visada radikalizuoja politiką.
Kaistantis pasaulis, ypač tas, kuris priklauso nuo Rusijos politinės sveikatos, šiandien gali jausti tektoninių žemės plutos plokščių virpesį. Tai gali būti rusų tankų vikšrai ir sprogimai Kaukaze, parlamentarų stumdynės Ukrainoje ir net keisti judesiai Lietuvos rinkimų batalijose. Kai kurie rašytiniai ir vaizduojamieji politikos įvykiai verčia mąstyti it stojus prie Majų kalendorių. Žinoma, kad jis yra labai kokybiškas, bet tyrinėtojai niekaip negali paaiškinti, kaip senieji majai galėjo jį sukurti. Nesimato archeologinių pėdsakų, nei įrankių, nei įgūdžių, kurie būtų vedę senąją Amerikos civilizaciją prie tikrų mokslo aukštumų. Kai kurių Lietuvos partijų ir jų lyderių vaizdinius stebint neapleidžia klausimai, iš kokios mašinos (deus ex machina) dalija tokias kokybiškas dovanas.
Neaiškumus lengviausiai paaiškina kvalifikuotos suinteresuotų užsienio jėgų kombinacijos, atspindinčios ilgametes ardomojo darbo tradicijas. Griauti - tai ne statyti. Tokioje kaistančios politikos atmosferoje įtarumas, net liguistas įtarumas yra neišvengiamas dalykas. Kita vertus, populiarus patiklumas ir liguistas įtarumas yra tiesiog broliai dvyniai. Ar yra galima kitaip susivokti mus, lietuvius, supančiame pasaulyje, kuris vėl perša mums galimybę išsitiesti Vakarų ir Rytų civilizaciniame pasienyje? Aišku, kad yra. Ir aišku, kad kitoks susivokimas yra nepaprastai sunkiai pasiekiamas.
Po Gruzijos karo pagrįstai ir neabejotinai išaugo įtarumas dėl Rusijos politikos buvusiuose imperiniuose pakraščiuose. Natūralu, kad mūsų šalyje manevruojančios penktosios kolonos šešėliai buvo pastebėti tiek kino ekranuose, tiek ant miestų ir miestelių sienų. Realistas gali įtarti, kad Baltijos šalims rusų tankai nėra tikroji grėsmė. Tačiau vietoj jos tikriausiai bus sustiprinti ekonominio, informacinio, psichologinio ir emocinio karo veiksmai. Dėl jų natūraliai mūsų valstybės kūne vykstantys nepageidautini procesai gali nenatūraliai suaktyvėti, atskiros politikų grupės gali imti provokuoti konstitucinius ginčus, verčiančius iš pamatų stojimo į NATO ir ES susitarimus, etc. Daug kas šiame chaotiškame ir vos matomame fronte prašosi kvalifikuojami penktosios kolonos veiksmais. Čia gali atsidurti net žemaičių sąjūdis, kuris, anot europarlamentaro Vytauto Lansdbergio, gali siųsti į talką penktajai kolonai Žemaičių partijos būrius, vedamus eks(?)paksininko Skarbaliaus. Tame yra logikos.
Tačiau norisi priminti ir kitą lazdos galą. Penktąja kolona imant apšaukinėti kiekvieną nonkonformistinę idėją ar su bendra srove prasilenkiančias elgsenas gali sustiprėti antidemokratinės tendencijos. Aišku, psichologinio karo įkarštyje ir tai yra sunkiai išvengiamas padarinys. Tačiau vis vien verta pasistengti, nepaleidžiant žodžių bet kaip. Štai penktoji kolona vis tik vadintina tik tiesiogiai diversinė priešo veikla valstybės viduje. Arba vėl. Akivaizdu, kad žemaičių lūkesčiai turi pakankamai stiprias aktyvinimo priežastis. Ilgametė nepriklausomos Lietuvos hipercentralistinė, etatistinė raida į neviltį varo ne tik Žemaitijos, bet ir visos Lietuvos provinciją. Pernelyg garsiai skambinant lietuvių tautinio integralumo varpais, užgožiama etninė ir sub-etninė įvairovė, kuri vis dar yra viena iš žaviausių Vakarų Europos savybių.
Lazda turi du galus, bet vidurį tik vieną – tai mintis iš auksinio Jurgio Gimberio aruodo. Jau dabar aišku, kad krizė į Lietuvą atgena didelę politinio nerimo bangą. Nei G. Kirkilo delnais uždengtos Lietuvos akys, nei panikos klyksmai čia naudos neduos. Svarbiau už bet ką yra tiesiog nuolatinis kalbėjimas ir kalbėjimasis, bandymas suprasti ir išsaugoti gebėjimas pasirinkti sąmoningus veiksmus. Daug nereikia, bet be trupučio neišsiversime. Turiu omeny protą.