Pirma, entuziastingo pritarimo sulaukia mūsų valdžios politikų pastangos atgaivinti seną gentinį „mąstymą tautomis“.
Antra, visuomenėje stiprėja autoritarinės tendencijos, kai menkiausią abejonę valdžios neklystamumu mėginama paversti „tėvynės išdavyste“.
Trečia, mūsų visuomenė grėsmės akivaizdoje itin menkai telkiama tikram pasipriešinimui.
Dabar apie viską iš eilės.
1. Šiomis dienomis nuskambėjęs kultūros ministro šūkis „Joks atlikėjas iš Rusijos neįkels kojos į Lietuvą!“ sulaukė ir Seimo narių, ir nemažos dalies visuomenės viešo pritarimo. Neva „atėjęs laikas rusams už viską atsakyti!“
Toks „mąstymas tautomis“ nėra naujas. Jis buvo persmelkęs Europą XX amžiaus pirmojoje pusėje. 1940-aisiais ne vienas prasilavinęs lietuvis tapatino komunistinį režimą su žydais, o žydų gelbėtoja Ona Šimaitė liudija, kaip 1941-1943 m. Vilniaus gete buvę žydų intelektualai mėgino atsispirti juos užvaldančiai neapykantai visai vokiečių tautai, o tokią neapykantą laikė savo moraliniu pralaimėjimu. Pati Ona Šimaitė, ištvėrusi Dachau koncentracijos stovyklą, turėjo dvasinės galios rašyti: „Myliu didele meile Vokietiją ir vokiečius“.
Vargu ar galime tokios moralinės didybės šiandien tikėtis iš visos savo visuomenės. Tačiau reikalauti, kad bent mūsų politikai nekurstytų antirusiškos isterijos, nepaverstų kovos su barbarišku Rusijos režimu, jo rėmėjais kova su rusų tauta, turėtume. Kad ir kaip sunku būtų, būtent dabar mums ir Vakarams svarbu pažadinti Osipo Mandelštamo, Anos Achmatovos, Andrejaus Sacharovo, Anos Politkovskajos, Sergejaus Averincevo, Vladimiro Toporovo Rusiją. Beje, 1991-ųjų sausį, net po to, kai sovietų tankai traiškė mūsų žmones, kvietėmės rusų intelektualus ir menininkus į Vilnių ir čia svarstėme, kaip toliau priešinsimės blogio imperijai.
2. Po 1940-aisiais įvykusios aukštųjų pareigūnų išdavystės, regis, Lietuvos visuomenei būtų neleistina grėsmės akivaizdoje visiškai atsisakyti sveikai kritiško santykio su savo politikais ir valdžios pareigūnais. Ne aklo visuomenės paklusnumo, bet atviro piliečių ir valdžios dialogo šiandien labiausiai reikėtų mūsų valstybei.
Kritiškesnio žvilgsnio baimė, pastangos viešumoje užgniaužti kiekvieną klausimą, kiekvieną abejonę kaip „provokaciją“, kaip „išpuolį prieš valstybę“ – mūsų sutrikusios dvasinės būklės ženklai. Negalime, grumdamiesi su Rusijos režimu, pačios Lietuvos paversti „mažąja Rusija“.
Kai žvelgdamas mirčiai į akis ukrainiečių karys siunčia toli toli Rusijos karinį laivą, tai – heroizmas. Kai tais pačiais žodžiais ima vieni kitus siuntinėti sofose išsidrėbę lietuviai – jau menkystė.
Turime pripažinti, kad vienas bruožas vis dėlto sieja Rusijos režimą, 1940-ųjų Lietuvos valdžią ir dabartinį mūsų „politinį elitą“. Tai uždarumas. Visais atvejais esminiai sprendimai priimami siaurame ir gana anonimiškame rate. Be viešų diskusijų. Be visuomenei pateikiamų svarių argumentų.
Brandi visuomenė vykdomą valstybės politiką turėtų vertinti ne pagal vartojamos patriotinės retorikos gaudesį, ne pagal deklaruojamas intencijas, o pagal rezultatus. O pastarųjų metų pakiliai skambėjusios mūsų užsienio politikos rezultatai, deja, labai prasti: turime Rusijos kariuomenės okupuotą Baltarusiją, iš kurios šiandien puolama Ukraina, o rytoj galime sulaukti smūgio mes, taip pat turime sustiprėjusią Rusijos ir Kinijos sąjungą, kuri leido Rusijai be rūpesčio sutelkti savo karines pajėgas vakaruose. Taip, šie nutikimai greičiausiai nebuvo Lietuvos valioje. Bet tikrai nebuvo ir Lietuvos sąmoningų bei valingų pastangų jiems pasipriešinti.
Negalime iš pakiliai kalbančių, Juozo Lukšos-Daumanto pėdomis sekti žadančių savo pareigūnų ir politikų šiandien reikalauti heroizmo. Bet pastebėti, kad, skirtingai nei 2008-aisiais Tbilisyje, 2022-aisiais Kijeve, Rusijos invazijos metu, nebuvo nė vieno NATO ar ES valstybės vadovo, ministro ar kito politiko, galime. Kijeve šiandien iš visų Vakarų diplomatų likęs bene vienintelis arkivyskupas Visvaldas Kulbokas, Vatikano ambasadorius Ukrainoje. Garbė jam.
3. Ir grėsmės akivaizdoje Lietuvos piliečiams trūksta patikimos ir išsamios informacijos: ką daryti, kaip, kokiais būdais gintis karinės agresijos atveju ginklą pakeliantiems vyrams ir norinčioms jį pakelti moterims, kaip elgtis, kaip apsisaugoti, kaip išlikti vaikams, šeimoms, seneliams?
Iškalbingas pavyzdys: Krašto apsaugos ministerijos stende Vilniaus knygų mugėje svarbiausias visuomenei skirtas Lietuvos kariuomenės „informacinis leidinys“ buvo graudžiai apgailėtina Ričardo Savukyno brošiūra „Kaip nugalėti propagandą“. Su ryškiai spalvotais paveikslėliais.
Nuotraukoje – 1991-ųjų sausio 20-ąją pabudusios, pakilusios garbingos Rusijos vaizdas. Maskvoje tądien susirinko nuo 100 iki 500 tūkstančių žmonių paremti Lietuvos.
Darius Kuolys – tai yra autoriaus nuomonė, nebūtinai sutampanti su redakcijos
