Kiekvieno mėnesio pabaiga – tai metas, kuomet daugelis mūsų sudėlioja ant stalo gautas sąskaitas ir pradeda skirstyti pinigus joms padengti. Komunalinės, ryšio paslaugos, įmokos bankams ar lizingo kompanijoms privalo būti apmokėtos laiku.
Kreditavimas paslaugomis ar prekėmis yra visiems įprastas dalykas, be kurio sunku įsivaizduoti nuolatinių paslaugų tiekimą. Lygiai taip pat mes esame pripratę, kad kiekvienas kreditorius stengiasi sumažinti riziką dėl galimo kliento nemokumo. Joks mobilaus ryšio operatorius neteiks paslaugos, jei su juo nebus laiku atsiskaitoma, bankas ar lizingo bendrovė gali ne tik neleisti kredituoti asmens, vėluojančio sumokėti įmokas, bet ir pareikalauti grąžinti visą iki tol suteiktą kreditą dar nepasibaigus sutarties terminui. Tai suprantama, nes neatsakingai besielgdamas kreditorius vieną dieną tiesiog gali susidurti su rimtomis problemomis, o kartais ir bankrutuoti.
Tačiau ar visais kreditavimo atvejais kreditorius yra apsaugotas, o kredito grąžinimas – užtikrintas? Daugelis mūsų dirbame samdomą darbą, kuomet mėnesį darbovietėse kuriame tam tikrą produktą (materialų ar intelektinį), o jo pabaigoje gauname atlygį. Maža to, tenka susimokėti už kurą automobiliui ar viešo transporto bilietą, kad atvyktume į darbą. Akivaizdu, kad laikotarpį nuo darbo pradžios iki atlygio galėtume drąsiai vadinti kreditavimu. Neįprasta? Taip, tačiau kaip kitaip pavadinti tokį laikotarpį?
Nagrinėti šį klausimą per kreditoriaus ir skolininko santykių prizmę mane paskatino jau kasdienybe tapęs faktas, kuomet atlygis už darbą pasiekia darbuotoją po kelių mėnesių. Tuo tarpu darbuotojas neturi jokių teisinių priemonių nustoti kurti produktą, už kurio kūrimą su juo nėra atsiskaityta. Be to, darbdavys neretai sudaro sąlygas, kurios faktiškai neleidžia atlikti darbo, ir laukia, kada darbuotojas sutiks su jam nepalankiu atleidimu „savo noru“. Pavyzdžiui, visai neseniai nuskambėjo istorija, kuomet saugos bendrovė vertė Klaipėdoje gyvenančius žmonės vykti budėti į Vilnių ir tokiu būdu siekė atsikratyti nereikalingais darbuotojais.
Pasvarstykime, kaip turėtų atrodyti darbo santykiai, jei į juos žiūrėtume iš kreditoriaus pozicijų. Pasirašydami darbo sutartį mes įsipareigojame atlikti tam tikrą darbą – sukurti produktą ir suteikti paslaugą, leisiančią įmonei gauti pelno, kurio dalis turi atitekti mums atlyginimo pavidalu. Kitaip tariant, sumokėdamas atlyginimą, darbdavys padengia dalį mūsų suteikto kredito darbu.
Logiška, kad skolininkas, nepriklausomai nuo to, ar jis gavo paskolą pinigais, ar prekėmis, ar paslaugomis, ar darbu, privalo tinkamai atsiskaityti su paskolos teikėju. Bet kodėl ryšio paslaugas teikianti bendrovė gali nutraukti paslaugos teikimą per 3 dienas negavusi eilinio mokėjimo, o įmonę savo darbu kredituojantis samdomas darbuotojas privalo laukti ilgus mėnesius, kol galės nustoti teikti paskolą?
Maža to, turime ne vieną atvejį, kuomet darbdavys dingsta kaip į vandenį nepalikdamas galimybės nutraukti darbo sutarties. Tada tenka pereiti kryžiaus kelius siekiant oficialiai nutraukti teisinius santykius tarp darbuotojo ir darbdavio.
Įsivaizduokime, kas būtų, jei tarp Lietuvos įmonių būtų įstatymiškai įtvirtintos tokios pat kreditavimo prekėmis ar paslaugomis sąlygos, kaip ir kreditavimo darbu (darbo santykių) atveju. Galiu spėti, kad jau kitą dieną visos tarpusavio įmonių sutartys būtų perrašytos taip, kad kreditorius gautų avansinį apmokėjimą.
Norėtųsi pakalbėti ir apie darbuotojo (t.y. kreditoriaus, kredituojančio įmonę savo darbu) galimybes gauti objektyvią informaciją apie darbdavį (t.y. kredito gavėją). Juk norint gauti banko paskolą, būtina pateikti šūsnį dokumentų, atspindinčių finansinę padėtį, o ir be šitų dokumentų bankai, lizingo bendrovės ir stambūs paslaugų teikėjai turi prieigą (kartais net ne visai teisėtą) prie įvairių duomenų bazių, kuriose matosi ir mokesčiai, ir esamas turtas, ir kiti labai svarbūs duomenys. Tačiau neteisingas duomenų pateikimas siekiant gauti banko paskolą yra nusikalstamas, o įmonės būklės „pagražinimas“ siekiant privilioti darbuotojus į įmonę – kasdienybė.
Nė vienas Lietuvoje galiojantis teisės aktas nesuteikia darbuotojui teisės reikalauti objektyvios informacijos apie įmonę, kurią jis kredituoja savo darbu, ir nė vienas teisės aktas nesuteikia teisės vienašališkai reikalauti peržiūrėti darbo sutarties sąlygas pasikeitus įmonės būklei. Darbuotojas yra įstatymiškai įpareigotas kurti produktą skolon net tuomet, kai visi kiti kreditoriai jau atsisako kredituoti įmonę, kurioje jis dirba. Jis privalo dirbti tomis pačiomis sąlygomis, kaip ir ateidamas į įmonę, nors padėtis gali būti radikaliai pasikeitusi. Darbuotojui nesuteikus galimybės sustabdyti įmonės kreditavimą, užprogramuojama situacija, kuomet juo teks rūpintis valstybei ir mokėti išmokas per garantinį fondą, kuris formuojamas iš niekuo dėtų, tvarkingai dirbančių įmonių lėšų.
Nesąžiningos kreditavimo darbu sąlygos būtų pagerintos plačiau naudojant terminuotas sutartis, kuomet atsiranda galimybė dažniau peržiūrėti darbuotojo ir darbdavio santykius. Tiesa, terminuotų sutarčių klausimas yra labai sudėtingas, nes per jas galimas nuolatinis spaudimas darbuotojui, leidžiantis bloginti darbo sąlygas tiems, kuriems sunkiai sektųsi rasti kitą darbą, arba tada, kai įmonė yra pagrindinis darbdavys miestelyje ar rajone. Tačiau užtikrinus galimybę sustabdyti darbą per trumpą laikotarpį, darbuotojas įgautų teisę ne tik reikalauti jau uždirbtų pinigų, bet ir išankstinio apmokėjimo už dar nepasibaigusį sutarties laikotarpį – lygiai taip pat, kaip tą daro bankai ar lizingo bendrovės.
Puikiai suvokiu, kad Lietuvoje iki šiol gyvuoja nuostata, kad darbdavys, suteikdamas darbuotojui teisę dirbti, daro jam paslaugą. Ne veltui įmonės savininkai ar vadovai šiandien vadinami „šeimininkais“. Tai archajiškas požiūris, kilęs iš baudžiavos laikų. Smulkmena? Tikrai ne. Žodis „šeimininkas“ numato visišką jam tarnaujančių pavaldumą. Tuo tarpu žodis „savininkas“ nurodo asmens teisę į nuosavybę ir yra suvokiamas kaip laisvesnis apibūdinimas.
Jei darbuotojas suvokia save kaip laisvą žmogų, kuris savo darbu kredituoja įmonę (pirmiausia – jos savininką), tada jam nesunku suvokti, kad jis yra tas, kuris nustato, kaip, kiek ir ką jis kredituoja. Lygiai taip pat jis nustato tą „lūžio tašką“, po kurio kreditavimas tampa nebeįmanomas. Darbuotojai turi suvokti save ne kaip gamybos įrankius ar pamalonintus šeimininko baudžiauninkus, o kaip laisvus kreditorius.
