Nors dar trečiadienį Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius sakė, kad sprendimą dėl švietimo ministro Dainiaus Pavalkio, kurį atstatydinti siekė Darbo partija, priims po to, kai bus išanalizuoti „darbiečių“ pateikti dokumentai, o pats ministras siekį atšaukti jį iš pareigų vadino nepelnytu, ketvirtadienį padėtis pasikeitė: ministras nusprendė atsistatydinti, o premjeras pasirašė D. Pavalkio atsistatydinimo prašymą.
Kita vertus, prieš kelias dienas sužinojome, kad neseniai partiją „Tvarka ir teisingumas“ palikęs europarlamentaras Valentinas Mazuronis ne tik prisijungė prie „darbiečių“ – netametama, kad jis galėtų užimti šios partijos lyderio postą.
Apie tai, ką visa tai reiškia, teiraujamės ISM Ekonomikos ir politikos studijų programos vadovo, politologo Vincento Vobolevičiaus.
V. Vobolevičius: gal ministras prastai atidirbo per savivaldybių rinkimus?
Dainius Pavalkis buvo neblogas ministras – bent jau ne prastesnis už ankstesnius. Tačiau gali būti kelios plotmės, kur Darbo partija gali turėti interesų, lėmusių siekį atstatydinti ministrą.
Aukščiausia plotmė – Darbo partijos pozicionavimas kaip partijos, prieš kurią susimokė įtakingi politiniai veikėjai. Ši partija neturi labai stiprios idėjinės platformos, ir jų pažadai yra neįgyvendinami. Tokio pobūdžio partijos geriausiai rinkimuose pasirodo tada, kai ateina iš opozicijos, nes tada gali pasiteisinti, kad nieko nepadarė, nes nebuvo valdžioje.
Dėl to reikia atsistatydinti, bet išėjimas iš valdančiosios koalicijos šiuo atveju yra problemiškas, nes Darbo partijos populiarumas stipriai smunka. Praėjusiuose savivaldybių rinkimuose jie gana prastai pasirodė ir dėl to partijos lyderiai negali būti tikri, kad išėjimas dabar padės laimėti pakankamai balsų per artėjančius rinkimus, kad vėl patektų į valdančiąją koaliciją. Taigi, pasitraukimas iš kabineto, nors ir strategiškai naudingas, nebūtinai gali būti įgyvendinamas dabar.
Planas B, jei negali pasitraukti iš kabineto – turi generuoti skandaliukus, kad tave bartų tie žmonės, kurie potencialiems tavo rinkėjams nėra didelis autoritetas. Šiuo atveju, tai prezidentė Dalia Grybauskaitė, kuri labai akivaizdžiai pasisakydavo prieš šią partiją, dėl to tolimesni jos pasisakymai būtų naudingi partijai – jie galėtų sakyti: „Gerai, mes valdėme, rezultatai gal nėra tokie, kokių tikėjotės, bet ką daugiau mes galėjome padaryti, kai prieš mus tokios jėgos susimokiusios? Balsuokite už mus dar daugiau, kad galėtume padaryti tai, ką seniai žadame“.
Kitas skaičiavimas taip pat susijęs su rinkimais, bet vietinio lygmens. Darbo partijoje, kaip ir kitose panašiose partijose, ministrai labai daug dirba tam, kad partija laimėtų rinkimus. Kadangi D. Pavalkis nėra artimai partinis žmogus, jo lojalumas yra kvestionuotinas. Nežinia, kaip jis atidirbinėjo savivaldybės rinkimuose. Jeigu jis dirbo nepakankamai, artėjant kitiems rinkimams į jo vietą (o Švietimo ministerija yra ypatinga, nes provincijoje dirba daug mokytojų, kurie yra gerbiami gali turėti įtakos) norima pastatyti žmogų, kuris būtų lojalesnis ir daugiau atidirbtų partijai.
Ministro nuėmimas – būdas sutrukdyti V. Mazuroniui?
Dar vienas aspektas susijęs su europarlamentaru Valentinu Mazuroniu. Jo „prekinis ženklas“ dabar labai neblogas – nemažai tiek centro, tiek dešinės atstovų laiko jį racionaliu politiku, kuris gana stipriai apeliuoja į liberalų rinkėją. Jei jis ateitų į Darbo partijos lyderius, galėtų gerokai pastūmėti šią partiją į liberalų ir konservatorių pusę. Kita vertus, tada partijoje turėtų vykti daugiau permainų, nes vien V. Mazuronio neužtektų – jis galėtų būti pirmas postūmis, o toliau turėtų prasidėti kadrų kaita partijoje, kai kurių vyresnių veikėjų patraukimas iš įtakingų postų.
Tačiau gali būti, ir tai nebūtinai vien Viktoro Uspaskicho interesas, kad partija D. Pavalkio nuėmimo keliu gali grįžti prie sprendimų, kurie nėra „sveiko proto sprendimai“. Po ministro nuėmimo net V. Mazuroniui eiti su šia partija tampa problemiška, nes jis ateitų į labai keistą daugelio rinkėjų akimis partiją, ir vargu ar bus tikimasi, kad jis sugebės tą partiją pakeisti. Tai gali būti žingsnis siekiant neleisti V. Mazuroniui patraukti Darbo partiją ta kryptimi, kuri būtų neparanki jos senbuviams.
Jei partija dėl pokyčių ir laimėtų, bet senieji lyderiai dėl to, kad naujasis keičia kadrus ir daro partiją visai kitokia, jaučiasi negerai, jiems toks lyderis yra nereikalingas. Todėl negalima atmesti, kad ministro nuvertimas – apsisaugojimas nuo galimo V. Mazuronio poveikio verčiant Darbo partiją kitokia, negu ji buvo iki šiol.
Kurti darbo grupę – premjero pamėgtas kelias
Trečiadienį prezidentė kalbėjo lygiai taip pat, kaip visada kalbėdavo Darbo partijos adresu. Bet gal jos patarėjai paskaičiavo, kad toks „kapojimasis“ iš šios partijos daugiau balsų jau neatims, nes visi, kas mano, kad Darbo partija yra juokinga, už ją daugiau nebalsuos, bet likusius rinkėjus gali konsoliduoti. Gal būt kas nors padarė, kad nereikia daugiau kalti Darbo partijos, nes dabar tai gali juos kaip tik konsoliduoti?
Premjeras A. Butkevičius su jais konfrontuoti visada buvo linkęs daug mažiau. Kodėl jis buvo pasiryžęs atlikti tyrimą? Man atrodo, kad jis apskritai labai mėgsta daryti tyrimus, kai yra sudėtinga situacija ir nežino ką pasakyti. O po to, kai sužinojo, tai tyrimas nereikalingas…
Kas ką laimėjo?
Darbo partija nelaimėjo karo, bet užėmė gerą strateginę aukštumą, ir dabar ko gero turės lojalų kampanijos vykdytoją naujojo ministro asmenyje, taip pat turės galimybę išnaudoti šį precedentą, jį kartoti, kelti skandalų ir mobilizuoti savo rinkėją.
Kita vertus, rinkėjas partiją rinks ne del to, kad ją skriaudžia, bet dėl to, kad ar ji gali realiai valdyti. Jei V. Uspaskichas bus nubaustas taip, kad jis artimiausioje ateityje negalės būti valdžioje, partijai gali būti „šakštai po pietų“, nes tai, kad jis dabar save gali pristatyti kaip auką, neturės reikšmės, jei ta auka negali tapti lyderiu.
Taigi, labai svarbu, kokia bausmė jam bus skirta, – sakė V. Vobolevičius..