Regina MUSNECKIENĖ
Vaikystėje – kumečių dukra, jaunystėje – tremtinė savo žemėje, paskui – "kolchozo" vergė, – taip sunkų ir sudėtingą savo gyvenimą apibūdina 77 metų greitai sulauksianti Kiaunorių kaimo gyventoja Genovaitė Ozbinienė. Dabar galėtų būti ponia, bet ir "poniavotis" nėra jėgų, ir skanėstų negali valgyti – tik bulvienikę. Keista, kad gyvenimas žmogui duoda gerovę tada, kai jau nebėra jėgų ja naudotis.
Kumečiais nuo Kražių iki Kiaunorių
Genovaitė Ozbinienė jau 23 metai našlė. Vyrui neilgai teko džiaugtis nauju, savu namu. Dabar Genovaitė gyvena su jauniausios dukros šeima. Gerai sutaria.
Visi vaikai gyvena aplink. Dvi dukros Kiaunoriuose, dvi Tytuvėnuose, sūnus Pakražantyje. Galėtų džiaugtis gyvenimu. Tačiau pajėgos – jau nebe tos.
O tų jėgų per septynias dešimtis metų reikėjo tiek ir tiek. Nuo vaikystės Genovaitė sunkiai dirbo. Tėvai augino devynis vaikus. Ėjo kumečiais. Buvo kilę iš Kražių. Bet per ponus eidami atkeliavo iki Kiaunorių.
G. Ozbinienė augo dvarininkų Šliagerių kumetynėje.
Duona ir drabužis iš motinėlės rankų
Nors tėvai buvo tik kumečiai, o Genovaitės tėvų Radavičių šeimoje augo devyni vaikai, nei alkti, nei eiti basiems jiems neteko. „Mūsų motineli buvo labai sugabi, – pasakoja Genovaitė. – Darbininkė. Verpė, audė, virė. Viena koja mina ratelį, kita supa vaiko vygę. O mes – didesni vaikai, pasiėmę degančius šakalius šviečiame.“
Radavičių šeimoje niekas nežinojo, kas yra dykinėjimas. Vaikas vaiką augino. Didesnės mergaitės rytais, prieš eidamos į mokyklą, turėdavo viena apliuobti gyvulius, kita sutvarkyti namus. Mamai reikėjo aprengti šitiek vaikų – negalėdavo pakilti nuo staklių ar nuo ratelio.
Vakare dar laukdavo kubilas, primerktas skalbinių. Plaudavo rankomis. Tėvas iš medžio padarydavo trintuvę. Išvelėjusi su dukrom eidavo prie upelio. Ten namuose austus drabužius „mušdavo“ kultuve ir skalaudavo, kad bėgantis vanduo gerai išplautų visą pelenų šarmą.
Pėsčiomis į Kelmės turgų
Genovaitė pamena, kaip jos mama pėsčiomis, apsiavusi medines klumpes, traukdavo po keliolika kilometrų į turgų Kelmėje. Ten parduodavo gabalą sviesto, kelias dešimtis kiaušinių. Reikėjo pinigų.
Žiemą važiuodavo arkliu traukiamomis rogėmis. Užsivyniodavo didelę šiltą skarą ant pečių. Iš kaimynės pasiskolindavo veltinius, kad nesušaltų kojų. Tuomet nieko nestebino, kad kaimynė iš kaimynės skolindavosi apavą. Veltinių ne kiekviena turėdavo. Nebuvo ir kailinių ar striukių.
„Dabar daugiavaikes motinas valdžia sveikina, pagerbia. O mūsų mamos tarsi visai nebūtų buvę, – su nuoskauda kalba Genovaitė. – Niekas tuomet už būrį vaikų negarbino. Daug tokių buvo. Atrodė, jog taip ir reikėjo.“
„Lupom“ dieną naktį
Ne ką lengvesnis ir pačios Genovaitės gyvenimas. Ištekėjo. Pagimdė šešis vaikus. Vaikystėje nebuvo kada mokytis. Tad vėliau teko dirbti juodus ir sunkius darbus. O kolūkis iš pradžių nieko nemokėjo.
„Savo tėvynėje buvome tremtiniai, – su nuoskauda pasakoja moteris. – Dilgėles valgėme. O darbadienius išdirbti reikėjo. Su pirmu vaiku nėščia iki paskutinės dienos dirbau. Metų pabaigoje gavau 25 rublius. Kolūkyje dvidešimt karvių reikėdavo pamelžti rankomis.
Kai atsirado daugiau vaikų, vesdavausi į darbą. Traktorius pjauna šieną. Aš traktorininkui prižadu pietus, kad priimtų vaikus į kabiną. Tada galiu statyti šieną į gubikes.“
Šienapjūtė laukdavo ir namuose. Vaikas ant pečių, grėblys rankoje. Dar pievą kolūkis toli paskyrė. Iš Šimšos pašarą reikėjo susinešti. Nubaudė už tai, kad gausi šeimyna laikė antrą karvę.
Kai paaugo vaikai, Genovaitė su vyru dirbo fermoje. „Lupom dieną naktį. Sveikatą pratrotijom dar nė pensijos nesulaukę,“ – sako.
Genovaitei kaip ir jos mamai teko verpti, austi, megzti, kad aprengtų vaikus. Iš parduotuvės drabužių visiems šešiems nepripirksi. Anuomet pašalpų niekas nemokėjo. Išėjusi dekretinių atostogų Genovaitė sako gavusi 20 rublių. Kaip daugiavaikė mama už paskutiniuosius vaikus kas mėnesį gaudavo penkių rublių pašalpą.
Skalbti juos taip pat reikėjo rankomis. Anksti rytą pradėdavo, temstant baigdavo. Tvoras nudžiaudavo vaikų drabužiais. Grindis šveisdavo eglišakiais.
Tik mažiausius auginant atsirado skalbyklės. Nusipirkusi „Rygą“ daugiavaikė mama pasijuto kaip rojuje.
Gyventa sunkiau, bet linksmiau
Moteris stebisi, jog dabar niekas jau nebenori sunkiau padirbėti. Visi tik ir dairosi, kaip gavus lengvesnio pinigo. Jeigu dirbtų tiek kiek anuomet dirbo jos ir jos tėvų karta, gyventų kaip karaliai.
„Anksčiau žmonės labai sunkiai dirbo, vargingai gyveno, bet buvo laimingesni ir vienas kitam geresni. Kolūkyje kartu dirbom. Dirbdami dainuodavom. Jaunystėje eidavome į šokius. Dabar žmones užvaldęs gobšumas ir pavydas. Tik žiūri kam čia įkandus. Net giminaičiai vieni į kitus šnairuoja. Bendravimą pakeitė televizorius ir kompiuteriai,“ – apgailestauja Genovaitė.
Ji pati dabar galėtų būti laiminga. Gauna neblogą pensiją. Visko užtektų. Vaikai visi turi darbus. Nors sunku, bet kabinasi į gyvenimą. Tik dėl žuvusio vyriausiojo dažnai maudžia širdį.
Bet kartais atrodo, jog jau nebėra sveikatos net džiaugtis.
