Visai neseniai, gegužės 16 d. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO; gal dar geriau žinoma savo angliškąja abreviatūra – OECD, Organisation for Economic Co-operation and Development) paskelbė pradedanti pokalbius su Čile, Estija, Izraeliu ir Rusija dėl jų priėmimo į organizaciją.
Kai 1948 m. JAV, drauge su Kanada, ėmėsi įgyvendinti keturmetį Maršalo planą, skirtą padėti karo nusiaubtoms Europos šalims atkurti ūkį ir normalų žmonių gyvenimą, jos pareikalavo iš Europos valstybių, kad šios sukurtų bendrą organizaciją pagalbai koordinuoti. Pagalbai koordinuoti ir bendradarbiavimo, o ne kariavimo tarpusavyje mokytis. Taip buvo įkurta Europos ekonominio bendradarbiavimo organizacija (EEBO).
1960 m. EEBO buvo performuota į EBPO dvidešimčiai labiausiai išsivysčiusių laisvojo pasaulio šalių pasirašius Konvenciją dėl EBPO. Organizacijos tikslai, skelbė jos pirmasis straipsnis, yra siekti sparčiausio tvaraus ekonomikos augimo, prisidėti prie šalių narių bei nenarių ekonominės plėtros ir padėti plėtoti pasaulio prekybą nediskriminaciniais pagrindais, laikantis tarptautinių įsipareigojimų.
EBPO, sakytume, tapo tarsi elitine stabilios demokratijos ir brandaus rinkos ūkio šalių organizacija, klubu. Ji tarsi skyrė sau misiją propaguoti, remti ir padėti plėtoti racionalų, rinkos ūkio principais pagrįstą ūkininkavimą ir tarptautinį bendradarbiavimą, padėti šalims ugdyti ekonominės analizės gebėjimus, ieškoti sprendimų iškylančioms problemoms. Todėl ilgainiui EBPO labai išplėtojo savo statistikos tarnybą, ėmėsi ekspertinių funkcijų visuomenės senėjimo, aplinkosaugos, globalizacijos, korupcijos, sveikatos apsaugos, skurdo klausimais.
Šiandien ją sudaro trisdešimt „išrinktųjų“ bei „parinktųjų“: visos penkiolika ES senbuvių, likusios trys išsivysčiusios Europos valstybės (Šveicarija, Norvegija, Islandija), keturios Vidurio Europos šalys, priimtos 1995-2000 m. pažymint Europos padalinimo pabaigą (Lenkija, Vengrija, Čekija ir Slovakija) ir aštuonios valstybės iš kitų žemynų (JAV, Kanada, Australija, Naujoji Zelandija, Japonija, Korėja, Meksika ir Turkija).
Jei kuriant EBPO ji iš tikrųjų rūpinosi racionalaus makroekonominio ūkininkavimo propagavimu, akcentuodama galimybes mokytis ir mokyti geriausio patyrimo, tai vėliau, ją išplečiant, jau vyko valstybių selekcija, rinkos ūkio brandumo ir demokratijos stabilumo kriterijus papildžius politiniais motyvais.
Šitaip greta Turkijos, kuri buvo EEBO viena steigėjų, organizacijoje atsidūrė Meksika, vėliau keturios Vidurio Europos šalys su jų vos kelerių metų demokratijos patirtimi. Šitaip dabar imtasi išplėsti organizaciją iki 35 narių, nors tame penketuke Rusija net nėra Pasaulio prekybos organizacijos nare (ir nediskriminavimo prekyboje egzaminą išlaikytų tik su stora špargalka), o demokratijos pavyzdžiu vėlgi galėtų būti nebent kelioms pasaulio šalims su kone absoliučia diktatūra.
Tačiau apskritai EBPO organizacija, yra , žinoma, brandžių arba svarbių visiškai arba daugmaž rinkos ekonomikų rinktinė.
Estija nėra svari pasaulio ekonomikoje šalis; vadinasi, ją priima į EBPO pagal neiškraipytus, nelamdomus ekonominio ir politinio solidumo kriterijus. Ir dėl to estams priklauso pagarba ir sveikinimai.
1996 m. Lietuva kartu su Estija ir Latvija paskelbė deklaraciją, prašydamos glaudesnio bendradarbiavimo su EBPO vardan pasirengimo tapti jos narėmis. Buvo sudaryta atitinkama programa, pagal kurią Baltijos valstybėms buvo teikiama pasirengimo narystei pagalba.
Kai atėjo laikas kviesti narystei, buvo pasirinkta Estija. Šitaip ir EBPO atėjo į pagalbą kitoms šalims, besidarbuojančioms įtikinant mus, jog Estija ekonominės (ir ne tik) „civilizacijos“ kriterijų požiūriu pažengė toliau nei mes (ir latviai).
Mums belieka arba pasitempti su šalies administravimo (demokratijos funkcionavimo) kokybe arba atrasti daug naftos. Pragmatikai estai pasirinko kas lengviau – modernizavo šalies ir ekonomikos valdymo kultūrą. Mes dar turim laiko pasvarstyti.
Girdint apie gėdingus policijos veiksmus, žemės grobimą iš teisėtų savininkų, piniguočių tyčiojimąsi statybomis, valdininkų bejėgišką memenimą visais tokiais atvejais, galima daryti išvadą, kad mūsų šalis, siekdama įstoti į EBPO, nusprendė eiti tuo antruoju keliu. Rasim tiek naftos, kad galų gale net Rusijai tieksim, kai josios pasibaigs – ir priims mus į EBPO net ir su diktatūra (jei daug naftos – tai ir diktatūra nėra utopija).
Kita vertus, premjero beprecedentiškai greitas reagavimas (kad tik taip dažniau) nurodant išaiškinti žiniasklaidos užfiksuotą policijos bejėgiškumą ir neprofesionalumą, teikia vilčių. Jei visiems akivaizdžius valdžios atstovų nekompetencijos, korupcijos, apsileidimo ir moralinio nevalyvumo atvejus imsim mažinti – mums net primins, kad esam laukiami EBPO.
Šiaipjau eilutė sustatyta. Dabar EBPO yra 30 narių. Netrukus bus 35. Dar 5 šalys stovi eilėje – Brazilija, Indija, Indonezija, Kinija ir Pietų Afrika. Netenka abejoti, kad jos ir bus tas kitas penketukas. Su jomis narių skaičius pasieks 40 ir organizacijos elitiškumas sumenks.
Visos dabartinės tarptautinės organizacijos sudarytos pagal Vakarų dominavimo modelį, todėl jos po truputį sensta, dezaktualizuojasi. Jų veikla iš dalies virsta vis mažiau prasminga inercija ir vers jas energingiau persitvarkyti.
Iš visų globalinių bei tarptautinių ekonominių ir juolab politinių organizacijų niekas negali prilygti Europos Sąjungai realios integracijos ir faktiškai sutelktos galios mastais. Taip pat ir perspektyvumu, koks jis atskiromis detalėmis bebūtų dar neryškus. Todėl jei sutiksime su labai racionalia ambasadoriaus Vytauto Dambravos taisykle („kas svarbu – tas dvigubai svarbu, kas nesvarbu – tas dvigubai nesvarbu“), turėsime pasakyti, jog ES yra mums dvigubai svarbu, o EBPO yra dvigubai nesvarbu.
Ką Lietuva daro čia, Unijoje, kaip ji bendradarbiauja su kitomis šalimis narėmis, kaip sugeba balansuoti solidarumą su nacionalinių interesų apsauga, kaip mokosi ir moko kitus – tai mums svarbiausia. Nes čia visa Lietuvos ateitis.
