Kovo 11-ąją dieną perskaičiau nervingą Tomo Baranausko repliką „Vargšai ir vėliava“, skirtą niekadėjų, užsimojusių išniekinti mūsų trispalvę, demaskavimui. Susinervinau ir aš, ir nutariau pats susipažinti su „pirminiu šaltiniu“ - dieną prieš tai pasirodžiusiu žurnalistės Jolitos Skinulytės straipsniu dienraštyje „Vilniaus diena“. Dar pagalvojau – kaip čia dabar toks solidus dienraštis šventės išvakarėse taip nusivažiavo ir suteikė savo tribūną Tėvynės priešams?
Iškart prisipažinsiu, jog esu senas istoriko Tomo Baranausko talento gerbėjas, be to, pažįstu jį asmeniškai. Visada žavėjausi jo erudicija ir įdomiomis Lietuvos valstybingumo apyaušrio įvykių rekonstrukcijomis ir interpretacijomis. Daugelis iš skaitytojų turbūt prisimena ir Tomo aistringą, bet puikiai argumentuotą atkirtį dirbtinio žemaitiškojo separatizmo kurstytojams.
Deja, perskaitęs J. Skinulytės straipsnį, taip ir nesupratau, kas gi šįkart iššaukė gerbiamo istoriko susierzinimą. Neradau straipsnyje nė vieno teiginio, kurį būtų galima pavadinti nepagarbiu mūsų valstybės simbolių atžvilgiu.
Specialistų pasvarstymai apie tai, kokia galėtų būti Lietuvos valstybinė vėliava – jokia naujiena. Dar 1939 metais dailininkas (beje, taip pat heraldikos žinovas) Mstislavas Dobužinskis siūlė Prezidentui Antanui Smetonai grąžinti Lietuvos trispalvei tradicines spalvas, kurios pagal europinę heraldinę tradiciją turėjo atitikti herbo spalvas. Įteisinti naują (raudoną – geltoną – baltą) Lietuvos trispalvę sutrukdė tik sovietų invazija. Jei Lietuva būtų atsilaikiusi dar bent metus – greičiausiai mūsų partizanai prisiekinėtų, bučiuodami ne dabar mums įprastą, o „dobužinskinę“ vėliavą. Ne kitokią ir mes keltume Sąjūdžio mitingų metu. Bet buvo taip, kaip buvo, ir nieko baisaus čia nėra. Aš tik noriu pasakyti, kad visi simboliai irgi kažkada atsiranda ir kažkada nunyksta, ir nėra tame jokios duotybės. Kam jau kam, bet profesionaliam istorikui tai turėtų būti savaime suprantami dalykai.
Juolab kad „sutriuškintame“ straipsnyje kalbama net ne apie „dobužinskinę“, o apie autentišką istorinę, jau septintą šimtmetį skaičiuojančią Lietuvos vėliavą – baltą Vytį raudoname audekle. Tai kur čia „kriminalas“?
Ne viena pasaulio valstybė yra pakeitusi savo vėliavą; kai kurios iš jų – net keliskart. Štai Vokietijos trispalvė iki 1919 metų buvo juoda – balta – raudona, o ir dabartinė Kanados vėliava atsirado tik prieš keturiasdešimt metų. Naujausi pavyzdžiai – Ruandos ir Gruzijos pakeistos valstybinės vėliavos, kurios bent jau man atrodo išvaizdesnės nei prieš tai buvusios. O juk senoji Gruzijos vėliava plevėsavo ir pirmojo šios šalies prezidento Nojaus Žordanijos (1918 - 1921), ir atkurtos nepriklausomybės paskelbimo (1991) laikais. Tai ką, dabar turėtume laikyti prezidentą Michaelą Saakašvilį išdaviku?
Sutikčiau, kad apie tokius dalykus savo kompetentingą nuomonę pirmiausia turėtų išsakyti istorikai (ypač heraldikos žinovai), ir tik po to – politikai ir visa plačioji visuomenė, neišskiriant ir rinkodaros specialistų. Jie irgi, kaip ir visi piliečiai, turi teisę į savo nuomonę - juk ne visi reklamos ir rinkodaros specialistai dalyvavo kuriant niekalą, pavadintą „Lietuvos įvaizdžio formavimo koncepcija“, kurią neseniai patvirtino mūsų miela vyriausybė.
Todėl nematau jokio pagrindo vadinti dienraštį „Vilniaus dieną“, žurnalistę J. Skinulytę ir jos kalbintus asmenis „gariūnišką dvasią“ propaguojančiais „dvasios ubagais“. Normalioje visuomenėje negali būti uždraustų temų – net ir tais atvejais, kai jos iš tikrųjų yra skausmingos. Kvailių, niekšų ir išdavikų Lietuvoje tikrai pakanka, tik jų reikėtų pasidairyti anaiptol ne tarp šios diskusijos apie mūsų vėliavą dalyvių.
