Politosofiniai paplepėjimai iš esmės yra dar viena virtuvinių pokalbių prie alaus atmaina, kai šnekama „apie viską, kas svarbu“ – vyrų atveju tai dar gali būti automobiliai ir „kašė“. Nieko baisaus tame nematau, kol tai kartu su puta nepradeda lipti iš bokalo lauk.
Blogiau, kai tik tuo tesugeba užsiimti ir nebe virtuvėse, o valdiškuose namuose posėdžiaujantys politikai, kurių pareiga yra nebe teoriniai pafilosofavimai politinėmis temomis, o konkrečios žinios ar idėjos perdavimas visuomenei ir jos parėmimas bei pagrindimas veiksmais. Pagaliau rinkėjas savo lėšomis sutinka išlaikyti politiką ne todėl, kad šis protingai (ar nelabai) pasamprotautų, o kad nuo tų samprotavimų ir juo slydinčių veiksmų to rinkėjo gyvenimo sąlygos kaip nors gerėtų.
Apie pirmą padoraus politiko žingsnį rašiau pirmojoje šio teksto dalyje. Jo tikslas – pigesnė šilumos kaina namų ūkiams (visiems mums), to pasiekiant šilumos ūkio monopolį atėmus iš pelno siekiančių bendrovių, kurių „paslaugų“ dar ir negalima atsisakyti, atimant šilumos tiekimo monopolį. Būdas labai paprastas – kiekvienas vartotojas turi turėti teisę šildytis savarankiškai. Tiek tereikia.
Aišku, šilumos tiekėjams tai smarkiai kirstų per kišenę ir pelnai gal net virstų nuostoliais. Kredituojantys bankai irgi vargu ar norės tai suprasti...
Užtat kai ką metas suprasti mums patiems: valstybė nėra – neturi būti ! –bankus ir jų pelnus aptarnaujanti struktūra, jos pamatinė idėja visiškai kita. Tuo tarpu visos Lietuvos Respublikos valdžios, o pastaroji ypač, tik tą ir tedarė, kad stengėsi subalansuoti biudžetą ir išlaikyti kuo aukštesnius skolinimosi reitingus savo piliečių sąskaita. Pasiekė tiek, kad trečdalis Lietuvos emigravo ir net olimpinį auksą jau pelno Plimute, o nebe Kaune gyvenanti lietuvaitė. Gal mūsų aukštoji valdininkija kartu su politikais ir tėra tik bankų filialų tarnautojai? Tik kodėl sakoma, kad jie esą tautos tarnai? Anksčiau, berods, tarnavo liaudžiai...
Todėl po šilumos ūkio demonopolizavimo, kurį įvardinau pirmuoju žingsniu pirmiausiai todėl, kad ateinančios žiemos nieko nekeičiant daugelis gali tiesiog neišgyventi, antrasis būtų debatai su bankais. Debatai, kurie nebūtinai bus lengvi ir sklandūs, o blogiausiu atveju gali ir nepavykti. Beje, tas blogiausias atvejis būtų ne mums, o bankams – prisiminkime Islandijos atvejį.
Šiaipjau pradelstų skolų situacija, nors viešai ir neskelbiama, be jokių abejonių yra tiesiog proporcinga emigracijai. Ne viena ir ne dvi mano pažįstamų jaunų ir darbingų žmonių šeima emigravo dar ir dėl to, kad negalėjo išsimokėti paskolų už kreditan įsigytą būstą. Ir anaiptol ne todėl, kad jie troško gyvenimo ankštame kambarėlyje Rytų Londone ar būtų prigimtiniai aferistai. Žinoma, imti ir nurašyti visas skolas grįžti panorusiems emigrantams gal kiek utopiška viltis, tačiau bent jau įšaldyti skolas kartu su palūkanomis būtų gera pradžia. Garantuoju, susigražintume nemažai darbingų žmonių, kurie savo ruožtu timptelėtų stagnuojančią Lietuvos ekonomiką – pasekmėje, žiūrėk, ir skolas atsirastų iš ko gražinti. Tas pat pasakytina ir apie įmonių skolas. Apibendrinant, gelbėti reikia tai, kas kuria realią, o ne menamą vertę ir sudaro prielaidas išgyvenimui. Bankai., beje, tokios vertės nekuria ir prielaidų nesudaro – veikiau priešingai. Užtat pagamina krizių.
Suprantama, tokie veiksmai kažin ar įmanomi esant dabartinei „sistemai“. Todėl pradėjus realiai, o ne popieriuje, keisti bet kurią į tautos ir valstybės (būtent tokia eilės tvarka) išgyvenimą nukreiptos veiklos kryptį (aš siūlau pradėti nuo šilumos ūkio), neišvengiamai bus prieita prie bankų – o čia jau reikės ir rimtos valdymo reformos, pagaliau apsisprendžiant, kas svarbiau – žmonės ar pinigai? Galima formuluoti ir taip – pinigai žmogui ar žmogus pinigams? Jeigu „pinigai žmogui“, tai ir bankai gali tarnauti geriems dalykams siekti. Tačiau priešingu atveju ir toliau slysime ta pačia nuožulnia plokštuma vis žemyn.
Minėtoji valdymo reforma kaip tik ir būtų tas trečiasis doro politiko žingsnis, kurio reikia, kad gyvenimo sąlygos imtų keistis į gera. Čia be jokios abejonės atsiduria visos teisinės sistemos peržiūra, apie kurią tegul kalba tie, kas daugiau šioje srityje išmano ir yra konkrečiai su ja susidūrę, joje dirbę, o geriausiai – ir taip, ir taip.
Manau, šių trijų išvardintų žingsnių – šilumos ūkio, bankinių paskolų ir valdymo reformos - jei jie būtų imti realiai įgyvendinti, pilnai pakaktų visai ateinančiai kadencijai. Gal kas norėtumėte įsitraukti į rinkiminę programą?
