Lietuvos politinė kultūra verčia rinkėjus ilgokai laukti, kol norintys būti prezidentais asmenys baigia maivytis, gudrauti, išsidirbinėti vieni prieš kitus ir prieš balsuotojus. Procesas pagaliau įsisiūbavo ir kai kuriuos kampanijos judesius galima pradėti komentuoti nevaikštant apgraibomis.
Europos komisarė Dalia Grybauskaitė atsivadėjusi spyrė į paširdžius oponentams – į šnabždesius ir krizenimus apie lovos ir sovietinio saugumo (KGB) reikalus atsakė nelietuviškai konkrečiai: ne ir ne. Visi, kas aiškina, jog ji lesbietė ir kagebistė turi dvi išeitis: įrodyti arba pritilti.
Tai ji padarė vos pasiskelbusi, kad sieks šalies vadovės pareigų. Tvirti ir nedviprasmiški atsakymai į pletkų pavidalu skleidžiamus teiginius (net jei jie daug kam panašūs į tiesą) – neabejotinai jos naudai.
Politinė programa
D. Grybauskaitei dar teks atsakyti į ne tokius paprastus klausimus. Vien tik asmeninio žavesio ir kietos damos įvaizdžio tam nepakaks.
Ar bus peržiūrimas „Leo.LT“ projektas ir ar teisinga jį vykdyti? Iš dalies čia netrukus padės Konstitucinis Teismas, bet jo verdikto pakaks ne visiems. Ypač po to, kai Konstitucijos dvasininkai įjunko aktyviai ir beveik atvirai politikuoti.
Ar Valstybės saugumo departamento (VSD) skandalai ir parlamentinio tyrimo metu pratrūkęs pūlinys bus operuojamas (aspirinas nepadeda)? Kalbama ne apie formalų pasvaičiojimą apie kontroles ir valstybės interesą, o apie radikalias personalijų kaitos ir struktūrinių reformų programas. Ji turi apsispręsti ir pasakyti – ar privers VSD perduoti tautos išrinktiesiems 12 korupciją ir žiniasklaidos pirkimą slepiančių pažymų, kurias atkakliai slepia departamentas.
Ar teismų reforma įvyks ir ar bus išnaikintas administracinių teismų neskundžiamumas, teisėjų atrankos neskaidrumas? Kokia konkreti pozicija dėl Seime įstrigusio įstatymo projekto?
Ar tęsiam ir logiškai pabaigiam liustracijos procesą? Visi veiksmai turi turėti savo pradžią, pabaigą ir rezultatus. Jei pripažįstam, kad buvom ir liksime bejėgiai prieš etatinių ir atsarginių kagebistų slaptą bei atvirą kenkimą – taip ir pasakykime. Jei ne – tegul kandidatė pasako aiškiai: pritaria ji tam, kad liustracijos komisija būtų finansuojama ir įgali, kad KGB rezervininkų bylos būtų paviešintos, kad iš VSD būtų atimtos liustrcijai reikalingos bylos, kurios dabar ištraukiamos į dienos šviesą po lapelį, kai kam nors tai naudinga?
Stovintieji už nugaros
Kitas svarbus klausimas – kas bus D. Grybauskaitės komanda? Žiūrint į kadenciją baigiantį Valdą Adamkų, prisimenant Rolandą Paksą, įsitikiname – tai labai svarbu.
Ligi šiol aplink prezidentą, nors jam ir nebuvo uždrausta rinktis, klostydavosi praktika, dėka kurios jis likdavo vienišas ir tik dalinai politiškai veiksnus. Ministerijų ir departamentų deleguoti valdininkai, kurie puikiai žinojo, kad turės grįžti į siuntusią biurokratinę mašiną, ten daryti karjerą ir laukti pensijos. Patarti turėdavo „kaip reikia“ deleguotojams. R. Paksas tai pakeisti mėgino, bet nelabai vykusiai.
Tad labai svarbu – kokie asmenys bus šalia pretendentės. Besiskelbianti nepartine ir tuo labai gera kandidate, D. Grybauskaitė atitinka idiotiškos konstitucinės nuostatos ir marginalios politinės tradicijos reikalavimus. Tik tai nei kiek neprideda aiškumo. Atvirkščiai – klausimų daug ir stebėti norintis gerai pasirinkti rinkėjas turėtų atidžiai.
Turtuolių gynėjos įvaizdis
Dar keblesnė užduotis kandidatei – įrodyti, kad ji nėra bankininkų, turtuolių ir plutokratų atstovė. Jos pasakymai, raginantys laikytis taupymo, fiskalinės drausmės, veržtis diržus ir pan., gali nelabai įkvėpti daug metų šios politikos aukomis buvusius ir išliekančius pedagogus, nestatutinius ugniagesius, policininkus ir daugelį kitų visuomenės grupių.
Net ir dalies politikos analitikų nuomone, D. Grybauskaitė siekia rinkos diktatūros ir stokoja socialinio jautrumo bei lankstumo. Netenka abejoti, kad oponentai šią temą išnaudos energingai. Atsakymų prireiks artimiausiu metu.
Tokių pat aiškių, kaip dėl lesbietės ir kagebistės etiketės. Tik čia jau neužteks nei vien „taip“ arba „ne“, nei valdiško atsikalbinėjimo. Laukiame.
