Dainius Paukštė: kodėl tautos praradimo penkmetį įvykdėme per vienerius metus?
Neseniai Eurostatas paskelbė, kad daugiausiai Lietuvoje gyventojų buvo 1990 m. – 3,7 mln. Nuo to laiko šalyje jų nuolat mažėja. Eurostatas prognozuoja, kad išlikus šiai tendencijai, 2060 m. jų liks tik 2,5 mln. Nesunku suskaičiuoti, jog tam, kad ši prognozė pasitvirtintų, reikia, kad 70 metų (nuo 1990 – ųjų ) žmonių Lietuvoje kasmet mažėtų ne daugiau kaip po 17 000. Šį skaičių turėtų sudaryti ne tik emigracijos ir imigracijos santykis, bet ir demografinės padėties blogėjimas. Rodos, kiekviena naujai į valdžią ateinanti politinė jėga ir Vyriausybė turi gerą progą emigracijos srityje atlikti konkrečius darbus, kad šios Eurostato prognozės neišsipildytų ir visiems įrodyti, kad agentūra klysta. Tačiau... Tik 2010 m. vien deklaruotos emigracijos skaičiai apibrėžtą ribą viršijo penkis kartus. Ar tik negrįžtam į brandaus socializmo laikus, kai visi skubėdavo raportuoti ir pasigirti apie priešlaikinį planų įvykdymą? Juk Lietuva penkmečio planą įvykdė per... vienerius metus! Išlikus tokiems emigracijos tempams, mūsų vietą Lietuvoje iki 2060 m. užimtų kitos tautos.
Žinodami metinį žmogiškųjų resursų praradimo maksimumą (17 000), galime pasitikrinti, kaip „sekasi įgyvendinti“ Eurostato prognozę. Nuo 1990 m. iki 2010 m., t.y. per 20 metų, Lietuva turėjo prarasti apie 340 000 gyventojų. Nesinori burti iš kavos tirščių, bet ir taip akivaizdu, jog realūs praradimai yra daug didesni. Galima tvirtinti, kad emigracija iš Lietuvos yra nevaldoma ir yra palikta savieigai. Esanti padėtis formuoja įspūdį, jog 1990 metais valstybė lyg dovana iš dangaus „nukrito mums į rankas“ ir dabar nežinome ką su ja daryti. Mūsų politikai su žmonėmis elgiasi taip, kaip tas benamis, laimėjęs teleloto aukso puodą: iš džiaugsmo nežinodamas kur dėti pinigus, taško juos į visas puses. Toks požiūris į didžiausią valstybės turtą – jos žmones, anksčiau ar vėliau atsisuks sunkiomis pagiriomis ne tik politikams, tautai, bet ir pačiai valstybei. Juk materialines vertybes, kad ir kokios jos brangios būtų, atstatyti ir atkurti galima, tačiau suburti ar kažkaip kompensuoti prarastą tautą – paprasčiausiai nebus iš ko.
Nors dabar Lietuvoje darbo neturi 311,3 tūkst. žmonių, darbdaviai kalba apie darbo jėgos trūkumą, nes neranda Lietuvoje reikiamos kvalifikacijos darbuotojų ir pareiškia, jog jų ieškosis užsienyje. Pasižiūrėkime į siuvėjų situaciją. „Nors teritorinėse darbo biržose jų įregistruota ne vienas šimtas, tačiau šios profesijos darbuotojai nenoriai priima pasiūlymus dirbti, todėl darbdaviai darbo jėgos linkę ieškoti kitur“, – pranešime spaudai cituojamas Lietuvos darbo biržos vadovas. Paaiškėja ir priežastys: laisvos darbo vietos nesutampa su darbo ieškančiųjų gyvenamąja vieta, o jo ieškantys žmonės nėra mobilūs, jie dažnai tenkinasi gaunama socialine parama, o tai dar labiau didina teritorinius nedarbo skirtumus. Kvalifikuotų specialistų taip pat netenkina darbo pasiūlymai, kadangi neatitinka jų lūkesčių ir negarantuoja gyvenimo kokybės... Argi gali būti kitaip, jeigu darbo ir atlyginimo už jį samprata Lietuvoje yra visiškai nuvertinta?
Štai šioje vietoje ir turėtų būti pareikšta aiški politikų pozicija. Bet jos nėra, todėl dabar, ko gero, viskas baigsis kaip ir iki šiol: darbdaviams bus leista įsivežti siuvėjus užsieniečius. O Lietuvoje viskas liks po senovei: savi siuvėjai emigruos, o užsieniečiai – vergaus, tik tautos Lietuvoje liks dar mažiau. Politikai, leisdami įsivežti pigius užsieniečius, pasmerkia emigracijai savuosius ir tampa savotiškais darbdavių bendrininkais ir įkaitais, nes sudaro galimybę darbdaviams įtvirtinti šalies ūkyje dempingą darbo užmokesčio srityje. Taip elgdamasi su savo piliečiais pasivyti senųjų ES valstybių Lietuva neturi jokių šansų, nes gyvenimas šalyje gerėja tik vienai grupei – darbdaviams.
O viskas turėtų būti kitaip. Politikas, esantis valdžioje ir atstovaujantis savo tautai, ta proga turėtų pasakyti tokius žodžius darbdaviams: „kol turim savų bedarbių, į tradicines ūkio šakas neleisime įsivežti jokių užsieniečių! Lietuva turi parengusi savų specialistų – jų paslaugomis ir naudokitės. Tiek daug kalbėję apie laisvos rinkos esmę – konkurenciją, dabar ir pasinaudokite jos teikiamomis galimybėmis. Apie kokį darbuotojų mobilumą ir sutikimą dirbti jūs galite kalbėti, jeigu siuvėjui siūlote tik minimalų atlyginimą, kurį jis turėtų išleist kelionei į darbą? Apie užsieniečių atsivežimą kalbėsime tik tada, kai Lietuvoje nedarbo lygis pasieks bent ES nedarbo lygį“. Kai naudojiesi savo darbo jėga, nauda valstybei yra aiški, kaip du kart du: ir tauta gyvena Tėvynėje, ir bedarbių mažiau, ir Sodra pajamų daugiau surenka, ir mokesčių mokėtojų padaugėja, ir pagaliau, pensininkams sužiba viltis kada nors gauti didesnę pensiją.
Deja, emigraciniai procesai Lietuvoje nėra politikų dėmesio centre.
