Parlamentinis tyrimas dėl Jungtinių Valstijų Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) kalėjimo atskleidė, kad Lietuva yra pasirengusi pažeisti tarptautinius įsipareigojimus žmogaus teisių srityje, dėl to šio pažeidimo ištyrimas ir pripažinimas rodo valstybės atsakomybę tarptautinei bendruomenei. Iš esmės tai reiškia pažadą, kad ateityje tokių pažeidimų nebebus, teigia tarptautinės teisės ekspertas doc. dr. Dainius Žalimas.
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui (NSGK) paskelbus, kad Lietuvoje buvo sudarytos sąlygos veikti CŽV kalėjimui, ELTA su teisės ekspertu kalbėjosi apie tai, ką šis pripažinimas reiškia pačiai valstybei ir tarptautinei bendruomenei, galimą atsakomybę, ar reikėtų šią istoriją sieti su buvusiais šalies planais priimti kalinius iš Gvantanamo bazės.
- Seimo komitetas pripažino, kad buvo sudarytos prielaidos CŽV kalėjimui Lietuvoje veikti. Kokie turėtų būti tolesni veiksmai?
- Aš iš visos šitos istorijos matyčiau tris tolesnius veiksmus. Vienas jų - ikiteisminis tyrimas, nors tą buvo galima daryti ir nepriklausomai nuo parlamentinio tyrimo. Kadangi tai yra du paralelūs procesai, vienas jų yra politinis tyrimas, kitas - teisinis. Tam nebuvo būtina laukti šių išvadų.
Antrasis būtų - įstatymų tobulinimas. Ir trečias - administracinių veiksmų būtinybė - nes iš tų išvadų matyti, kad galbūt neveikė informacijos teikimo mechanizmas -, bet galėtų būti ir platesnis atsakingų pareigūnų ratas. Nes bent jau aš nematau teisinio pagrindo, kuriuo remdamasi Valstybės sienos apsaugos tarnyba (VSAT), visiškai nieko netikrindama, teikė tokią pagalbą Valstybės saugumo departamentui (VSD).
Yra Žvalgybos įstatyme tokia nuostata, kad kitos valstybės institucijos teikia pagalbą žvalgybos tarnyboms, tačiau ta pagalba turėtų būti teisėta, tai yra teikiama teisėtais ir įstatymo leidžiamais būdais. Šiaip VSAT jau anksčiau turėjo atkreipti dėmesį, kad VSD pareigūnai trukdo jiems atlikti savo pareigas. To nebuvo padaryta. Čia yra ne vien VSD kaltė.
- Ar toks slapto sulaikymo centro įrengimas Lietuvoje galėjo būti įteisintas?
- Išvadose yra minimi du centrai, jie pavadinti "Projektu Nr. 1" ir "Projektu Nr. 2". Vienas jų galbūt yra skirtas ne vien sulaikymui, bet kitas - tikrai tam. Bet kokiu atveju pats slapto sulaikymo centro įrengimas yra savaime neteisėtas, nes jokių slaptų sulaikymo centrų Lietuvoje negali būti. Tai pažeidžia daugybę įsipareigojimų žmogaus teisių srityje, aš jau nekalbu apie Konstitucijos pažeidimus.
Skirtumas, ar slaptų sulaikymo centrų įrengimas yra sankcionuotas, ar ne, yra tik toks, kad įrengiant sankcionuotai atsakingų asmenų ratas būtų platesnis ir buvę valstybės vadovai turėtų už tai atsakyti. Jie neturi teisės sankcionuoti iš esmės neteisėtų dalykų. Joks valstybės pareigūnas, įskaitant ir valstybės vadovą, negali sankcionuoti slapto sulaikymo centro įrengimo Lietuvoje.
- Ant kieno pečių šiuo metu gula atsakomybė?
- Komitetas įvardina tris VSD pareigūnus (buvusius departamento vadovus Mečį Laurinkų, Arvydą Pocių ir generalinio direktoriaus pavaduotoją Dainių Dabašinską. - ELTA). Be abejo, jie, bendradarbiaudami su užsienio partneriais, vis dėlto turėjo žinoti teisėtumo ribas ir bendradarbiauti taip, kaip leidžia Lietuvos įstatymai. Tuo tarpu pats sulaikymo centro įrengimas, kaip ir minėjau, yra draudžiamas įstatymų, tarptautinių įsipareigojimų ir Konstitucijos.
- Kokią grėsmę Lietuvai kėlė tokių centrų buvimas? Išvadose rašoma, kad mūsų šalyje praktiškai nekontroliuojamai veikė kitų šalių pareigūnai.
- Pagrindinis dalykas netgi ne tai, ar yra kontroliuojama, ar ne. Pagrindinis dalykas, kad valstybė, tegu ir kovodama su terorizmu, turi paisyti savo pagrindinių vertybių ir tarptautinių įsipareigojimų. Su terorizmu reikia kovoti teisėtai ir teisėtais būdais, nepažeidžiant žmogaus teisių.
Pats sulaikymo faktas pažeidžia žmogaus teisę į laisvę, teisę į apsaugą nuo kankinimo, teisę į apsaugą nuo prievartinio dingimo. Prievartinis dingimas yra toks dingimas, kai kažkuri valstybė pagrobia asmenį ir nieko apie jo likimą nepraneša, nesuteikia galimybės jam teisiniu būdu gintis. Taip pat pažeidžiama teisė būti pripažintam teisinių santykių subjektu.
Šitos teisės negali būti apribotos jokia kovos su terorizmu dingstimi. Tai ir yra svarbiausia, kad bet kokios kovos su terorizmu priemonės turėtų būti suderinamos su žmogaus teisėmis.
Iš principo Lietuvos sutikimu čia galėtų būti perkelti tam tikri sulaikyti asmenys, bet tokiu atveju jie turėtų turėti arba karo belaisvių statusą, arba tai būtų asmenys, dėl kurių yra atliekamas ikiteisminis tyrimas. Tačiau čia kalba neina apie slapto sulaikymo centrą.
Nenustatyta, kad tikrai kas nors buvo kalinamas Lietuvoje, bet nustatyta, kad tam buvo rengiamasi, nes bent viena iš vietų buvo tinkamai tam įrengta. Lietuva buvo pasirengusi pažeisti tarptautinius įsipareigojimus žmogaus teisių srityje, šalis buvo pasirengusi padėti neteisėtoje partnerių veikloje, tai aiškiai matyti.
- Šalis taip susitepė savo mundurą tarptautinės bendruomenės akyse?
- Iš dalies, kartu su JAV. Visas pasaulis buvo susirūpinęs dėl JAV mėginimų pateisinti žmogaus teisių pažeidimus kovos su terorizmu dingstimi. Tai išties yra neleistina. Žmogaus teises galima riboti, bet tik tarptautinės teisės ir įstatyme numatytais atvejais.
- Ar būsime įtraukti į Europos Tarybos sąrašą šalių, kuriose veikė tokie kalėjimai?
- Neturi didelės reikšmės, ar Lietuva bus įtraukta. Tiesą sakant, tas sąrašas sudarytas iš dviejų šalių. Buvo pranešimai dėl Rumunijos ir Lenkijos, ir abejose iš jų vyksta savi tyrimai. Svarbiausia, bent jau tarptautinei bendruomenei, kad šalis ištirtų galimus pažeidimus ir užtikrintų, kad jie nepasikartotų. Svarbiausia būtų užtikrinti, kad ateityje Lietuva nevykdytų jokio panašaus bendradarbiavimo, kuris pažeistų įsipareigojimus žmogaus teisių srityje. To iš esmės pakanka.
- Prezidentė Dalia Grybauskaitė, bent anksčiau kalbėjusi apie CŽV kalėjimo istoriją, minėjo turinti "netiesioginių įrodymų". Ar valstybės vadovė neturėtų disponuoti faktais? Ar Lietuvoje įstatymai nenumato Prezidentei gauti tokią medžiagą?
- Prezidentas Lietuvoje turi teisę gauti bet kurią informaciją. Klausimas yra dvejopas. Viena vertus, ar pareigūnai, kurie yra atskaitingi, teikia bet kurią informaciją? Jau vien šis tyrimas atskleidė, kad, matyt, buvusiems valstybės vadovams teikė ne visą informaciją. Antras dalykas, ar pats valstybės vadovas jaučia poreikį nuolat reikalauti tam tikros informacijos? Man sunku pasakyti, kurioje vietoje trūksta reglamentavimo ir kasdienio bendravimo. Tačiau ir parlamentinio tyrimo išvadose yra parašyta, kad turi būti detaliau reglamentuotos atskaitomybės ir informacijos teikimo procedūros.
- Prezidentė yra pareiškusi nesutiksianti priimti kalinių iš Gvantanamo bazės, kol nebus išsklaidytas CŽV kalėjimo šešėlis. Ar šis sprendimas, Jūsų vertinimu, yra teisingas?
- Sveriant, ar tai teisingas, ar ne, reikėtų atkreipti dėmesį į kelis dalykus. Kalinių iš Gvantanamo priėmimas, koks jis buvo siūlomas, iš principo yra galimas, jei tai yra daroma teisėtai. Teisėtai reiškia, kad buvę sulaikytieji Gvantaname patys sutiktų atvykti į Lietuvos teritoriją ir pasiprašyti čia prieglobsčio. Tokiu atveju jie, kaip ir kiti pabėgėliai, galėtų Lietuvoje tokį prieglobstį gauti.
O bet kokia kita forma, kai jie prieš savo valią būtų čia atgabenti, yra neteisėtas asmens sulaikymas. Tai yra žmogaus pavertimas ne teisinių santykių subjektu, o objektu, arba preke, kitais žodžiais tariant. Tai jau yra neteisėta forma.
- Ar Lietuvai verta bendradarbiauti priimant Gvantanamo kalinius?
- Jeigu tai būtų atlikta teisėtai, manau, būtų galima padėti partneriams likviduoti savo neteisėtos veiklos pasekmes. Pats Gvantanamo kalėjimas ir sulaikytų asmenų laikymas jame yra neteisėti. Manau, Lietuva galėtų prisidėti, kad šitas žmogaus teisių pažeidimas būtų nutrauktas. Žinoma, tik esant tam tikroms sąlygoms - jeigu tie asmenys patys sutinka, prašosi čia prieglobsčio.
Aš nemanyčiau, kad vieno ar dviejų asmenų priėmimas, tegu ir iš Gvantanamo, sukeltų kokią nors didelę grėsmę Lietuvai. Ko tada būtų verta valstybė?
- Ačiū už pokalbį.
Kalbėjosi Dalia Lenkauskaitė.
