2008 metų rugpjūtį, prasidėjus Pekino Olimpiadai, Rusija gėdingai užpuolė savo kaimynę Gruziją jos teritorijoje. Vėliau Prancūzijos pusės pastangomis buvo nuspręsta, kad Rusijos – Gruzijos karas prasidėjo „dėl abipusės kaltės“, Rusija už karinę agresiją prieš Gruziją nesulaukė jokios neigiamos reakcijos, o vakarų šalys su Rusija tęsė „business as usual“ politiką.
Prancūzijai ir Vokietijai suveikė karmos dėsnis
Gruzijos žmonės iki šiol jaučia didžiulę nuoskaudą dėl to, kad vakarai Gruzijos visiškai neužstojo Rusijos agresijos akivaizdoje ir paliko ją likimo valiai. Verslo santykiai su Rusija tiek Prancūzijai, tiek ir Vokietijai pasirodė kur kas svarbesni, nei Rusijos karinė agresija prieš Gruziją ir nekaltų gruzinų žūtys.
2014 metais, po Ukrainoje įvykusios Maidano revoliucijos, nuvertusios prorusišką prezidentą Viktorą Janukovičių, Rusija, pasinaudodama postrevoliucine sumaištimi, smeigė peiliu į nugarą iki tol broliškai valstybei laikytai Ukrainai ir pačių įžūliausiu okupavo jos teritorijos dalį – Krymą, kurį prijungė prie Rusijos.
Bet net ir to Rusijai buvo mažą – okupavusi ir aneksavusi Krymą, Rusija pradėjo karinę agresiją Ukrainos Donbaso ir Luhansko srityse, į kurią Ukraina jau buvo priversta atsakyti kariniu būdu.
Tų pačių Prancūzijos ir Vokietijos pastangomis buvo inicijuotos Minsko taikos derybos, tarpininkaujant ir Baltarusijai, kurių metu Ukraina buvo žeminančiai priversta sudaryti taip vadinamus „Minsko susitarimus“ su Rusija ir jos atsiųstais teroristais, paskelbusiais apsišaukėliškas Donecko ir Luhansko liaudies respublikas.
Iki pat šiol Ukrainos rytuose vyksta reguliarūs susišaudymai tarp teroristų ir Ukrainos karinių pajėgų, beveik kasdien Ukrainoje žūsta žmonės. Nepaisant to, Prancūzijos prezidentas prieš mėnesį Fransua Holandas Rusiją pavadino partnere, o ne priešininke.
Vokietija ir Prancūzija nesusitvarko su teroristais
Prieš daugiau nei metus islamo teroristai Prancūzijoje ir Belgijoje įvykdė tris, vienas po kito sekusius, teroro išpuolius, kurių metu buvo nužudyta keli šimtai taikių Prancūzijos ir Belgijos gyventojų.
Prieš daugiau nei mėnesį musulmonų fundamentalistai įvykdė dar vieną teroro išpuolį Nicoje, kurio metu žuvo daugiau kaip 80 taikių prancūzų ir užsienio turistų. O po Nicos teroro išpuolio terorizmas išsiveržė vulkanu: beveik kasdien Vokietijoje ir Prancūzijoje įvykdomi teroro aktai, siejami su islamo fundamentalizmu.
Tam tikra prasme galime teigti, kad Prancūzija ir Vokietija susidūrė su stipresniu priešu, kurio agresijos negali atremti. Nors Prancūzija ir Vokietija turi kariuomenes, kurios nugalėtų Islamo valstybę, tačiau šios kariuomenės siųsti kariauti į Siriją ir Iraką negali ir nenori dėl Prancūzijoje ir Vokietijoje vyraujančių pacifistinių nuotaikų.
Dėl žlugusios multikulturalizmo politikos, Vokietijoje ir Prancūzijoje yra susiformavusios atskiros musulmonų bendruomenės, kurios nesiintegravo į Prancūzijos ir Vokietijos visuomenes, kurios neretai nepaklūsta teisinei tvarkai, šių bendruomenių nariai neretai jaučia stiprią neapykantą egzistuojančiai pasaulietinei socialinei aplinkai.
Dėl šių priežasčių Vokietijos ir Prancūzijos musulmonų bendruomenės ar atskiri šių bendruomenių nariai yra itin stipriai paveikūs Islamo valstybės verbuotojams.
Ar Prancūzija turėtų derėtis su Islamo valstybe?
Kadangi, dėl Vokietijoje ir Prancūzijoje beveik kasdien vykstančių teroro aktų tampa pakankamai akivaizdu, jog nei Prancūzija, nei Vokietija nesugeba atremti Islamo valstybės teroristų.
Likimo ironija šiuo atveju yra tokia, kad teroro išpuoliai vyksta būtent Vokietijoje ir Prancūzijoje, kurios iki šiol dėjo dideles pastangas ignoruoti Rusijos karinę agresiją tiek Ukrainoje, tiek Gruzijoje, nes geri ir pelningi verslo santykiai su Rusija buvo svarbiau, nei nekaltų gruzinų ir ukrainiečių žūtys. Dėl to būtų logiška pasiūlyti Prancūzijai ir Vokietijai tą patį receptą, kurį šios šalys kažkada privertė išbandyti tiek Gruziją, tiek Ukrainą.
Prancūzijos prezidentas turėtų kreiptis į tarpininką - Saudo Arabiją, kad inicijuotų Prancūzijos derybas su Islamo valstybe. Turi būti neutralioje teritorijoje - Rijade pradėtos taikos derybos tarp Prancūzijos ir Islamo valstybės, tarpininkaujant Saudo Arabijai.
Tokiu būdu abipusių kompromisų būdu būtų galima sustabdyti šį nekaltų prancūzų kraujo praliejimą. Būtų sąžininga, jei Islamo valstybė įsipareigotų neberengti teroro išpuolių Prancūzijoje, o ši įsipareigotų uždrausti kiaulieną Prancūzijos mokyklose, uždrausti viešą alkoholio vartojimą, Prancūzijoje iš iškiliausių musulmonų ir islamo dvasininkų galėtų būti sudaryta šariato tarnyba, kuri turėtų išreikšti nuomonę dėl Prancūzijoje priimamų teisės aktų atitikties šariato teisei.
Tose Prancūzijos teritorijose, kuriose musulmonai sudaro gyventojų daugumą, turėtų būti įsteigtos musulmonų autonomijos, kurios veiktų pagal šariato teisę. Tik taip galima sustabdyti terorą Prancūzijoje.
Jei šis pasiūlymas atrodo absurdiškas ar primenantis juodojo humoro ironiją, tai reikėtų nepamiršti, kad būtent tokiu būdu Vokietija ir Prancūzija privertė pasielgti Gruziją ir Ukrainą, šioms susidūrus su Rusijos karine agresija. Panašu, kad nekaltų gruzinų ir ukrainiečių kraujas krenta ant prancūzų ir vokiečių galvų.
