Evelina Kazakevičiūtė, LRT.lt
Lietuvos sėkmę pirmajame „Eurovizijos“ pusfinalyje lėmė išskirtinė daina, magiška atlikėjo charizma ir politiniai balsai, teigia muzikologas Darius Užkuraitis. Jo manymu, Andrių Pojavį palaikė emigrantai ir italai, taip pat tie, kurie palaikė alternatyvą.
„Tai, kad Andrius – neformatas, irgi buvo mūsų stiprybė. Tie žmonės, kurie norėjo ne vien banalių pop dainelių, balsavo už A. Pojavį. Vadinkim tai protesto balsais – mes protestuojam prieš banalų popsą ir kvailą šou“, – sako D. Užkuraitis. Jis tikina, kad finale Lietuvos atstovas tikrai neliks paskutinis. Muzikologas abejoja, ar turime šansų patekti į penketuką, bet dešimtukas esą visai įmanomas. „Aš nebūčiau labai nustebęs“, – sako D. Užkuraitis.
Kaip vertinate A. Pojavio pasirodymą pirmajame „Eurovizijos“ pusfinalyje?
Andrius padarė viską, ką galėjo. Matėsi, jog jis dar nėra tokio lygio profesionalas, kaip daugelis, pasirodžiusių antradienio vakarą. Bet viską, ko buvo galima norėti iš Andriaus, jis padarė. Buvo jaudulio, bet tai buvo kontroliuojamas jaudulys, nebuvo panikos. Vargu, ar iš jo buvo galima tikėtis ko nors dar geriau.
Nemanau, kad bus dar geriau finale. Nors kas ten žino? Kai anksčiau mačiau pasirodymą, pritariamasis vokalas nepadarė įspūdžio, o šįkart skambėjo gražiai. Kaip Andriui, jo galimybėms, tai buvo normalus pasirodymas.
Aišku, man pritrūko scenoje vaizdo. Mes atrodėme tokie paprasti, išlaikyti. Net Kipro pasirodymo metu, kai atlikėja scenoje stovėjo viena, veiksmo buvo daugiau nei dainuojant mūsų atstovui. Kita vertus, niekas nekliudė įsiklausyti į dainą. Daina iš tikrųjų buvo kitokia, išsiskyrė iš kitų. Ir tai buvo mūsų privalumas. Ji buvo kitokia: ir vizualiai, ir pagal skambesį, ir pagal stilių, ir pagal ką tik nori.
Kokios buvo kitos priežastys, lėmusios mūsų sėkmę?
Neatmetu, kad sėkmę lėmė tai, jog Andrius yra charizmatiškas žmogus.
Tik vėliau, po šios „Eurovizijos“ atrankos, sužinojau, kad jis dainavo grupėje „Hetero“. Šią grupę man yra tekę vertinti, buvau komisijos narys, balsavau už juos. Bet aš nesusiejau, kad Andrius yra tas „Hetero“ vokalistas.
Žodžiu, galima sakyti, kad pirmą kartą Andrių pamačiau šioje „Eurovizijoje“. Ir pagalvojau: kas per nesąmonė – su kažkokiais raudonais batais išeiti į sceną. Maniau, kad tai bus lėkštas humoras. Bet skambant Andriaus dainai, pagalvojau – o, čia kai kas įdomaus.
Andrius tikrai turi charizmą. Manau, kad tai pastebėjau ne tik aš, bet ir kiti Europos gyventojai.
Kaip manote, kas palaikė A. Pojavį?
Dalis balsavusių už Andrių buvo palaikantys alternatyvą. Tai, kad Andrius – neformatas, irgi buvo mūsų stiprybė. Tie žmonės, kurie norėjo ne vien banalių pop dainelių, balsavo už A. Pojavį. Vadinkim tai protesto balsais – mes protestuojam prieš banalų popsą ir kvailą šou. A. Pojavio pasirodyme kvailo šou nebuvo ir daina buvo pakankamai alternatyvi.
Tačiau būkim vargšai, bet teisingi – šiandien balsavo Jungtinė Karalystė – lietuviai, Airija – lietuviai. Manau, kad italų komentatorius pasakė – A. Pojavis yra iš Milano, ir italai balsavo už jį ir t.t.
Taigi, jūsų manymu, nemažai nulėmė politinės priežastys?
Be abejo, nori nenori, politinės priežastys yra visada. Jeigu vienoje atrankoje dainuoja graikai su Kipru, jie visuomet balsuoja vieni už kitus, Azerbaidžanas – už turkus ir pan. Visada yra politinių balsų, jų neišvengsi. Aš manau, kad lietuviai kitose šalyse yra sukūrę gana dideles kolonijas, tai kodėl gi joms nebalsavus už A. Pojavį vien todėl, kad palaikytų lietuvį?
O ar sutiktumėte su tuo, kad susiklostė palankios aplinkybės: tai, tarp kokių pasirodymų įsiterpė mūsiškis, tai, kad pirmasis pusfinalis, ekspertų manymu, yra kiek silpnesnis už būsimą ir pan.?
Man patinka sportininkų posakis – sėkmė lydi stipriuosius. Jeigu esi geras, sėkmė lydės, jeigu silpnas – nepadės nei aplinkybės, nei politiniai balsai, nei dar velniai žino kas.
Iš tų, kurias buvo galima rinktis šiemet, Andriaus daina buvo geriausia. Na, buvo dvi dainos – „Gerai Gerai & Miss Sheep“ ir A. Pojavio. Iš tikrųjų aš labai dvejojau. Bet pamaniau, kad Andriaus charizma turi suveikti. Ir suveikė.
Kokie Lietuvos šansai finale?
Finale mes tikrai nebūsime paskutiniai. Tebūnie – treti nuo galo, bet tikrai ne paskutiniai ir ne priešpaskutiniai. Aš manau, kad mūsų daina tikrai nėra blogiausia ir nebus blogiausia tarp tų, kurios skambės šios „Eurovizijos“ finale.
Nemanau, kad mūsų daina gali nugalėti. Nemanau, kad ji gali patekti į penketuką, abejočiau tuo. O į dešimtuką – gal, jau nebūčiau labai nustebęs.
Kas yra mūsų konkurentai iš tų, kurie į finalą pateko iš anksto ir kurie ten pateko šiandien?
Aš bijau, kad mes neturime konkurentų. Tai yra visos labai tradicinės „eurovizinės“ dainos. O konkurentais būtų galima vadinti atlikėjus, atliekančius alternatyvias dainas. A. Pojavio daina iš esmės yra poproko stiliaus, bet su tokiu gotikiniu kvapu, indie roko prieskoniu, dar bala žino kuo.
Mes konkurentų neturime, nes toliau jau – tas mainstream`inis rokas, Bonnie Tylor, kuris gali „kabinti“ visus savo vardu, ne tik daina... Ir yra visiškas popsas. Dalbūt kiek subtilesnis italas ir t.t. Bet tokios stilistikos kaip Andriaus daina, konkurentų mes neturime.
Prognozavote, kad Lietuvos atstovas didesnio palaikymo „Eurovizijoje“ sulauks iš žiūrovų, o ne iš ekspertų. Ar tai reiškia, kad jūs, kaip ekspertas, kritiškai vertinate A. Pojavio atlikimą?
Aš, kaip ekspertas, labiau save sieju su tomis grupėmis, kurios pačios kuria, jų vokalistai patys dainuoja, kur ypač geras vokalas galbūt ir svarbu, bet ne tiek, kiek pati muzikos idėja. O tarp „Eurovizijos“ konkurso komisijos narių daug tokių, kurie patys yra vokalistai arba vokalo mokytojai, ir visi jie didžiausią dėmesį skiria dainavimui.
Manau, kad dainavimas nėra stiprioji Andriaus pusė. Galbūt stiprioji jo pusė – pati daina, kuri „kabina“, emocija, kurią jis perteikia, paties Andriaus charizma, bet ne vokalas. Kai nėra gerai paruošto vokalo, ko nors jame ypatingo, komisija galbūt ne tiek kreipė dėmesį į Andrių kaip žiūrovai, kurie „pagavo“ Andriaus charizmą. Taigi Andriaus pasirodymo stiprybe iki šiol laikau patį Andrių ir jo charizmą.
Tai – mūsų koziris?
Taip. Kitas koziris yra išskirtinumas. Kai yra daug atlikėjų, būtina išsiskirti. Nesvarbu kaip – kaip tik nori, bet svarbu išsiskirti. Kokia nors Moldova, pavyzdžiui, atsivežė bobutę. Ir niekas neatsimena tų moldovų, bet atsimena bobutę. Vainasi, jog yra svarbios detalės. Šiuo atveju mūsų išskirtinumas yra visiškas minimalizmas.
Mes atrodėme visiškai paprastai, be jokių fokusų, palyginti su tuo, ką darė prieš mus ir po mūsų. Sakykime, kad toks stovintis ramus vaizdas galėjo žmogui įsiminti. Pati daina nebloga, ritmas geras, žmogus jį gali jį įsidėmėti. Galėjo įsiminti ir vaikiną, kuris normaliai dainavo, o ne fokusus rodė, kaip prieš tai ir vėliau vykę pasirodymai. Ten – vien fokusai, šou, cirkas ir didžiuliai sukišti pinigai.
Galbūt ir Andriui buvo galima ką nors pagalvoti. Manau, kad ir dėl finansų buvo pasirinktas toks paprastas ir ramus variantas. Bet ir pats Andrius nenorėjo atrodyti iššaukiamai. Jo įvaizdis – mielas, šaunus bičas.
Kaip manote, gal „Eurovizijoje“ už dainą tapo svarbesnė atlikėjo charizma? LRT televizijos laidoje prisiminėte 2010-aisiais konkursą laimėjusią vokietę Leną, kuri nepasižymėjo įspūdingu vokalu, bet išsiskyrė charizma.
Visos pasaulio žvaigždės yra velniškai charizmatiški žmonės. Charizma labai daug lemia. Televizijos ekrane matydamas charizmatišką žmogų, gali palinkti į jo pusę išsyk, jam dar nesudainavus.
Jeigu nesi charizmatiškas, nebūsi žvaigždė. Gali būti artojėlis, pritariantysis vokalistas, kas tik nori, bet niekada nebūsi priekyje. Šiųmetėje „Eurovizijoje“ daugelis atlikėjų yra charizmatiški. Vis dėlto tai yra savo šalių nugalėtojai ir geriausios dainos.
Tiesa, šiemet vienas išskirtinių bruožų yra ir tas, kad dalyvauja kaip niekad daug atlikėjų, kurie buvo išsiųsti be jokio konkurso. Tiesiog prodiuseriai pasakydavo, ką išsiųsti. Bet šiaip ar taip, tie atlikėjai yra žinomi savose šalyse. Kai esi žvaigždė, tą charizmą turi.
Lenos charizma buvo ypatinga. Šiemet rusė yra charizmatiška, danė charizmatiška. O rusė ir puikiai dainuoja. Daina tokia, lyg ją būtum girdėjęs šimtą kartų, nors tai – nauja daina. Taip dažnai būdavo, kad „Eurovizijoje“ laimėdavo dainos, kurias, atrodo, jau žinai, nors iš tiesų girdi jas pirmą kartą.
Kaip suprantu, daug šansų duodate Rusijos atstovei. Kas, jūsų nuomone, laimės šių metų „Euroviziją“?
Man būtų sunku atsakyti. Aš sutinku, kad yra dainos favoritės, tokios kaip Danijos, Norvegijos, Rusijos, žinau, kad jos bus aukštai. Tačiau, ar laimės Danija, dar pasiginčyčiau. Galbūt Rusija, o galbūt Norvegija.
O kam jūs pats šiemet atiduotumėte savo balsą, jei ne A. Pojaviui? Už ką šiemet balsuotumėte kaip paprastas klausytojas?
Kaip žmogus, klausytojas, balsuočiau už kitame pusfinalyje pasirodysiančio vengrų atlikėjo ByAlex dainą „Kedvesem“. Ta daina man patiko, ji skambėjo ir „LRT Opus“ eteryje.
Man visada atrodė, kad vengrų kalba netinka nei roko, nei popmuzikai, jie šnypščia. O dainoje „Kedvesem“ mano ausiai vengrų kalba skamba taip gražiai, kad aš jos angliškai net neįsivaizduoju.
Šiemet nemažai dainų skamba ne angliškai, o nacionalinėmis kalbomis. Kuo dar ypatinga šiųmetė „Eurovizija“?
Taip, šiemet kaip niekada daug dainų nacionalinėmis kalbomis. Visi nutolo nuo anglų kalbos. Tuo ji šiek tiek skiriasi nuo ankstesnių „Eurovizijos“ konkursų.
Palyginti su pastarųjų metų „Eurovizijos“ konkursais, ji yra mažiausiai spalvinga, joje mažiausiai ryškių dainų. Iš anksto spėti, kas nugalės, yra sudėtinga, nes visos dainos yra tokios – nieko ir... Nieko, ir tiek. Žodžiu, kokių nors išskirtinių bruožų šita „Eurovizija“ neturi ir, sakyčiau, ji yra palyginti pilka. Na, bent jau man taip atrodo. Ir ne tik man.
Tai galbūt „Eurovizija“ išsisėmė?
Ne, nemanau, nes su vaizdu – viskas gerai, šou vyksta. Galbūt šiemet buvo nederlingi metai, nežinau, bet muzikos prasme „Eurovizija“ iš tikrųjų šlubuoja. O šou kaip visuomet yra puikus.
Šiaip jau „Euroviziją“ galima mėgti, galima jos nemėgti, bet ta techninė šio renginio pusė, paties šou pusė, yra tikrai verta dėmesio. Visos televizijos technikos naujovės, kurios atsiranda, panaudojamos tų metų „Eurovizijoje“.
Pavyzdžiui, yra padaryta puiki „Eurovizijos“ scena. Galiu priminti, kad tą sceną, kuri buvo „Eurovizijoje“ Kijeve, nusipirko grupė „U2“ ir būtent toje scenoje darė savo pasaulinį turą. Iš tikrųjų „eurovizinė“ scena tam tikra prasme yra televizinės technikos stebuklas. Kas būna naujausia tais metais, būna panaudojama „Eurovizijai“. Jeigu „Eurovizija“ ir išsisėmė, tai tik muzikos prasme.
O kuo šių metų Lietuvos atstovas išsiskiria iš visų, kurie kada nors atstovavo mūsų šaliai? Galbūt jūsų jau minėtu alternatyvumu?
Pati alternatyviausia mūsų daina buvo „Strazdas“, tačiau ji buvo išsiųsta gerokai per anksti. O daina – fantastiška. Ir, mano supratimu, iki šios dienos jos dar neaplenkė nė viena kita – tai geriausia Lietuvos daina, kokią mes kada nors išsiuntėme, tik išsiuntėme ne laiku. Ji buvo be šou, ten buvo daug niuansų, bet pati daina buvo labai gera. „Skamp“ taip pat buvo alternatyvūs.
Apskritai iš tų, kurie atstovavo Lietuvai, A. Pojavis išsiskiria tuo, kad, kaip ir Aivaras, yra absoliučiai nepatyręs vaikinas. Ir jis labai rizikavo. Manau, kad prasimušęs į finalą, Andrius savo rankose įgyja daug tūzų.
Mes dažnai esame kritiškai nusiteikę šaliai atstovaujančiųjų atžvilgiu. Visuomenės apklausos pirmojo pusfinalio dieną rodė, kad Lietuvos žmonės netiki A. Pojavio sėkme. Dabar, kai jam pasisekė, labai džiaugiamės. Kaip manote, kodėl taip yra?
Mes apskritai mėgstame užsiimti saviplaka. Lietuviams visada daugelis dalykų atrodo blogai, ne tik muzika. Mes esame niurgzliai, matyt, dėl to, kad saulės gauname per mažai. Ir dar po žiemos esame neatsigavę. Kadangi pastaroji buvo ilga, esame ypač pikti.
Kai paskaitai komentarus internete, matai, kad rašo arba kompleksuoti, arba pikti – žmonės, kurie nieko teigiamo nemato. Yra didelė tikimybė, kad atlikėjas ar jo artimieji paskaitys atsiliepimus, tai geriau kaip tik palaikyti, net jei nepatinka daina. Paskui gali išsidirbinėti, bet iš pradžių atlikėją reikia palaikyti. Ypač jauną – jam reikia suteikti pasitikėjimo savo jėgomis. O mūsų krašte yra atvirkščiai. Matyt, dėl to, kad mes lietuviai. Aš viską suvedu į saulės trūkumą.
Esate sakęs, kad „Euroviziją“ sureikšminame per daug. Kaip manote, ką šis reiškinys reiškia mums kaip tautai? Gal „Eurovizija“ Lietuvoje tapo tokia pat svarbi kaip krepšinis?
Taip, aš manau, kad „Euroviziją“ galima drąsiai lyginti su krepšiniu. Iki 2001-ųjų vykdavo „Eurovizija“, bet ji nebuvo labai žiūrima. O nuo 2001-ųjų „Eurovizija“ buvo rimtai užsiimta. Aš manau, kad tai buvo geras visos komandos darbas. Kai išpopuliarinome „Euroviziją“, ji iš tikrųjų tapo vos ne krepšinio čempionatu.
Manau, visiems skauda, kad latviai, estai, ukrainiečiai nugalėjo, o mes niekaip nesugebam. Ir, matyt, to labai norisi.
Mūsų džiazmenai, pavyzdžiui, yra geresni nei latvių ar estų dėl to, kad mes turėjome gilią šios mokyklos tradiciją. Bet mūsų popso net negalima lyginti nei su estų, nei su latvių. Mes neturime raimondsų paulsų, neturime anne veskių ir pan. Dar nuo sovietinių laikų ten buvo labai stiprus popsas ir stiprios popso tradicijos. Apie 2002-aisiais „Euroviziją“ nugalėjusios latvių atlikėjos Marie N pasirodymą man teko kalbėtis su Laima Vaikule. Ji teisingai sakė: „Narie N parodė tai, ką aš jaunystėje darydavau – tai mano šou.“ Kai yra tradicijos, yra paprasčiau.
Lietuvoje popsas buvo restoraninis. Dabar mūsų krašte atsiranda normalaus, gero popso. Manau, kad anksčiau ar vėliau, jeigu dalyvaus patyrę atlikėjai... Bet jie kažkodėl pradėjo ignoruoti „Euroviziją“, tai tapo jaunųjų talentų konkursu. Tai nėra blogai, pažiūri bent jau į tuos jaunuosius talentus. Bet jeigu sudalyvaus patyrusieji, kurie turės geležinius nervus ir gerą dainą, mes kada nors galime gerai pasirodyti „Eurovizijoje“.
