ką ten Ozolas . Ozolas ,kaip ir kita susireikšminusi piliečių dalis (atseit ,valdom,iš 140 rb. algelės gavusio piliečio tapom dideliais ponais ). Lietuvos žmonės visad sakė - Lenkija , - joks partneris - tai Lietuvos priešas Nr. 1 ,daug pavojingesnis ir už Rusiją. O dabartiniu metu , ypač po Boženos/Adamkaus , manau Lenkiškais emisarais yra aprūpintos visos žinybos nuo pačių aukščiausių iki...Štai tokiai padėčiai pateisinti ir dėmesiui nukreipti ta Europos hiena ir nuolat pristatoma kaip kažkoks strateginis....tpfu...Gi visi tai mato ir puikiai supranta ,kame čia reikalas. Ozolai ir panašūs š.atveju gali atsipalaiduoti - patys matom ir suprantam kur kas geriau už visus Ozolus . Ir vien dėl tos priežasties,kad savi marškiniai,skant, ,,,ania,Valduk...

Lenkija, greta mūsų pačių servilizmo, yra didžiausias ir svarbiausias pavojus Lietuvai. Neabejoju: kai byrės Europos Sąjunga, Lenkija bandys reokupuoti pietryčių Lietuvą ir okupuoti Lietuvą. Visa tai jai atrodys įmanoma dėl to, kad lietuvių nacionalinė sąmonė bus dar stipriau polonizuota, lenkų nacionalizmas bus virtęs Didžiosios Lenkijos imperializmu, o lenkų pretenzijas Europoje nuosekliai gins Jungtinės Valstijos taip pat, kaip XX amžiaus pradžioj gynė Prancūzija, dabar jau nebe taip patenkinta lenkų didžiūniškumu, tačiau tada neturėjusi kitos išeities lygiai taip pat, kaip dabar jos neturi Jungtinės Valstijos, Lenkijoje radusios patikimiausią savo strateginių siekių rėmėją.

Štai tokiose geopolitinėse ir politinėse koordinatėse mes turim išsidėstyti savo valstybinės egzistencijos problemas.

Pirmiausia turim vienareikšmiškai sau atsakyti, koks kaimynas mums yra Lenkija. Šiandien vis dar esame linkę arba norėtume ją vadinti strateginiu partneriu. Tokia nuostata yra Atgimimo laikų anachronizmas, ne kartą triuškintas pačių naujausių santykių su Lenkija, bet vis dar gajus dėl Lietuvos liberaliųjų politinių jėgų unijinių aspiracijų. Būtina sau aiškiai pasakyti: Lenkija nėra ir negali būti ne tik strateginis, bet ir joks kitoks partneris, o tik kaimynė, kadangi Lenkijos ne tik sąmonėje, bet ir politikoje Lietuvos net ir šiandien tėra tiek, kiek jos suprojektavo 1791 metų Lenkijos konstitucija, klastingai tebevadinama gegužės 3-iosios konstitucija. Jos spalio mėnesio konstitucinis apendiksas padėties Lietuvos suverenumo požiūriu nieko nekeičia: ir lenkai, ir visa Europa iki pat Lietuvos valstybės atkūrimo 1918 metais Lietuvos nemąstė ir nematė niekaip kitaip, kaip Lenkijos respublikos dalį, jos trečiąją žemę. Nemąsto ir dabar. Kažkas iš globalizmo teoretikų yra paleidęs apyvarton „nebūtinos valstybės“ sąvoką. Jeigu kada nors kiltų koks principinis Lietuvos ginčas su Lenkija, kas – Lenkija ar Lietuva – tarptautinio arbitražo būtų pripažinta „būtina valstybe“? Beveik aišku: lenkai savo pretenzijų neatsisakytų jokiu būdu ir niekada.

Ir štai kodėl. Prancūzų istorikas Renė Martelis praėjusio amžiaus pradžioje teigė, kad Lenkija neturi tautinės savimonės, nes lenkų nevienija gamtinė aplinka, o aristokratija neturi kito idealo, išskyrus gerą patogų gyvenimą. Mūsų amžiaus pradžioj šis autorius jau, matyt, lenkams tautinį identitetą pripažintų: į nacionalizmą suvienyta XX amžiaus karų, po savo tapatybės pamatais lenkų tauta, ko gero, net nejučiomis paklojo specifiškai lenkišką, kryžiuočių žiaurumu apvaisintą katalikybę. Žvilgterkite į Berznyko kapines Suvalkuose – kraupesnį vaizdą vargu bau pavyktų rasti.

Per beveik tūkstantį metų lietuvių santykių su lenkais Lenkija kaip valstybė niekada su Lietuva nėra pasielgusi garbingai. Žinoma, visų pirma turėtume pasižiūrėti į save: ar nesuteikėm jiems tokių galimybių? Pradedant nuo Jogailos užkuriavimo, prie kunigaikštystės tikintis prisijungti lenkų karalystę, einant per Liubliną su visom ištikimybės ašarom, baigiant 1994 metų Lietuvos ir Lenkijos sutartimi, iš kurios visiškai eliminuotas didelės dalies Lietuvos okupavimo faktas – jokios ryškesnės lietuvių savarankiškumo ir nepriklausomybės pretenzijos. Tokia padėtis tebesitęsia, mums atkakliai pretenduojant į partnerius su paklusnumo teise, o Lenkijai kontroliuojant Lietuvą jau šiuolaikinėmis priemonėmis ir būdais – pigesnėmis prekėmis, energetika, NATO mandatu Lenkijos kariuomenei ginti Lietuvą agresijos atveju. Ir kt.

Opiausias šiandien iš moderniųjų kontrolės metodų – lenkų autonomijos Lietuvoje kūrimas prisidengiant LLRA vykdomos lenkų tautinės bendrijos teisių gynimu. Man patiko jaunųjų Rytų Europos studijų centro ekspertų Lauryno Kasčiūno, Vytauto Keršansko ir Lino Kojalos politologinis Lietuvos ir Lenkijos santykių struktūravimas, gana aiškiai apibrėžęs lietuviškosios savivokos kryptis ir jas privedęs prie LLRA problemos. Tačiau pripažinimas, kad Lietuvos ir Lenkijos kaip dviejų suverenių valstybių tarpvalstybinių santykių normalizuoti neįmanoma būtent dėl LLRA faktoriaus, ar nėra pripažinimas, kad mes ir vėl turime nusileisti Lenkijos spaudimui? Nes Lenkijos pozicija LLRA klausimu vienareikšmė: LLRA laimėjimai yra ir Lenkijos laimėjimai.

Kitaip, tiesą sakant, ir būti negali. LLRA kovoja dėl pavardžių ir vietovardžių rašymo lenkų rašmenimis ir lenkų kalba – ir tai yra Lietuvos lenkų pervedimas Lenkijos nacionalinės raštijos sistemon jiems dar liekant Lietuvoje. LLRA tyliai talkina platinant Lenko kortą, kurios turėtojas įsipareigoja būti ištikimas Lenkijos valstybei, – taip jis, dar likdamas Lietuvoje, įvedamas į Lenkijos pilietybės sistemą sušvelnintos pilietybės režimu. LLRA kovoja už lenkiškų mokyklų Lietuvoje mokymo ir ugdymo sistemos lenkiškumą – taip jaunoji karta dar Lietuvos finansuojamoj švietimo sistemoj įgyja lenkiškojo patriotizmo pamatus. Lenkų kalba, lenkiškasis patriotizmas, sušvelninta Lenkijos pilietybė, pagaliau – lenkiškai, tegul ir dvikalbiu variantu, pažymėta teritorija – kas tai, jeigu ne faktiškoji lenkų autonomija Lietuvoje, kuriai įteisinti bereikia tik politinių veiksmų ir juridinių sprendimų. Tai akivaizdžiai koreliuoja su Lenkijos „kresų“ politika, todėl pats laikas paklausti, ar Lietuvos lenkų rinkimų akcija nėra Lietuvai nelojali politinė organizacija, prilygintina garsiajai pereito amžiaus POV (Polska organizacija voiskova), kurią Pirmoji Respublika ryžtingai sudaužė, o Antroji su jos palikuone bendradarbiauja vyriausybinėje koalicijoje.

Kas tai, jeigu ne svarbiausia ne tik Lietuvos valstybės, bet ir lietuvių tautos egzistencinė problema? Ateinanti iš išorės, tačiau liečianti pačias giliausias ir skaudžiausias mūsų vidines problemas.

Ilgokas, bet geras straipsnis, verta paskaityti, net jei negali su viskuo sutikti.

naudingos mintelės,vis tik.