Dalia Grybauskaitė per šiuos rinkimus gavo du skaudžius antausius nuo Lietuvos žmonių. Nei jos reklamuojamos naujos atominės jėgainės statybos, nei jos glostomos Andriaus Kubiliaus Vyriausybės rinkėjai „deramai“ neįvertino.
Kad ir kiek stengėsi šalies vadovė, kad ir kiek liaupsino dabartinę Vyriausybę, jos pastangos nuėjo šuniui ant uodegos.
Prieš rinkimus prezidentė pasikvietė Vyriausybę norėdama jai po kojomis pakloti pagyrimų kilimą. Supraskite, rinkėjai, geresnių už tuos, kurie paliko be pinigų vaikus auginančias moteris, pensininkus, senatvei fonduose lėšas kaupiančius žmones ir dar ne vieną visuomenės grupę, nėra – viskas čia padaryta gerai.
Apie įvairaus lygio klerkų išlaidavimą – nė žodžio. Apie korupciją valdžios įstaigose irgi geriau patylėti. Čia smulkmė.
Užtat po rinkimų D. Grybauskaitė iškart puolė kovoti su tauta.
Nors prieš naujos atominės elektrinės statybas balsavo daugiau nei pusė balsą atidavusių žmonių, anot šalies vadovės, tai nieko nereiškia. D. Grybauskaitės logika tokia: tie, kurie nebalsavo, yra už elektrinės statybą. Pagal prezidentę, tai reiškia, kad atominio monstro atsiradimą palaiko du trečdaliai Lietuvos žmonių.
Tokia demagogija iš D. Grybauskaitės lūpų išsprūsta vis dažniau. Jei jau žmonių nuomonė šalies vadovei yra tuščias reikalas ir ją galima traktuoti kaip nori, tada jau ne kas.
D. Grybauskaitė taip pat pareiškė, kad palaikys tik tokią naują Vyriausybę, kuri tęs pradėtus ir milžiniškus pinigus kainuojančius energetinius projektus. Šalies vadovė iš kitų reikalauja to, ko pati nesilaiko.
Vienas pagrindinių prezidentės darbų – užsiimti užsienio politika. Tačiau atėjusi į valdžią D. Grybauskaitė net nesiruošė eiti Valdo Adamkaus nutiestu politiniu keliu. Rezultatas – nebeturime tvirtų sąjungininkų nei Europoje, nei kitur.
Su viena didžiausių buvusių draugių Lenkija kalbamės tik pakeltu tonu, Gruzija taip pat niekam neberūpi. Tiesa, vieną labai „gerą“ draugą vis dėlto turime.
Priešingai nei Europos Sąjungos šalių vadovai, D. Grybauskaitė mielai važiuoja pas paskutiniu Europos diktatoriumi laikomą Aliaksandrą Lukašenką ir kviečiasi jį į svečius.
Prezidentė, kiekvienai progai pasitaikius, visam pasauliui aiškina, kaip reikia gerbti ir mylėti A. Lukašenką ir jokiu būdu neizoliuoti. Tegu ir toliau Baltarusijoje būna kankinami ir net žudomi politiniai oponentai. Na, nebent A. Lukašenkai galima tik pirštu pagrūmoti, bet tik taip, kad jis nesupyktų.
Viską griaudama ir nieko nekurdama D. Grybauskaitė „tęsia“ pirmtako pradėtus darbus užsienio politikos srityje.
Iš prezidentūros rūmų D. Grybauskaitei gyvenimas atrodo kitaip. Jei ateina paradas su šūkiais: „Mes mylime prezidentę“, ji mielai mojuoja iš balkono.
Jei tik pasirodo minia su priešingais šūkiais, šalies vadovė užsitraukia užuolaidas.
